– Rugpjūčio 18-ąją jums sueis 27-eri, tačiau esate žinomas daugelyje pasaulio šalių, kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Aš nežinau. Galbūt padariau tai, ko anksčiau niekas nedarė. Buvau labai savanaudiškas, dariau tai, kas man suteikia džiaugsmo. Pamaniau, jei visa tai daro mane laimingą, gal padarys laimingus ir kitus.
– O kas konkrečiai jums suteikia laimės?
– Kurti muziką man yra tikra palaima. Man smagu pasiimti dalykus iš gyvenimo ir perkelti juos į dainų tekstus. Nesu apsėstas vien lengvai pagaunamos melodijos, kaip mėgsta radijo stotys. Pradėjau kurti dainas, kai buvau toks jaunas... (Juokiasi.) Kai man buvo 11-a, jau žinojau, kad pakliūsiu į įrašų studiją. Žinau, skamba kvailai, bet šventai tuo tikėjau. Tokia iliuzija manęs ne tik neapgavo, bet ir privertė siekti, ko noriu. Tikėjimą reikia saugoti. Iš tiesų jis padeda žengti į priekį ne tik tuomet, kai tau 11-a, bet ir kai 26-eri. Tik tada, kai išmokau viską, kas mane supa, ignoruoti ir daryti tai, kas mane patį padaro laimingą, pradėjo pildytis norai. Labai smagu džiaugtis negalvojant, ką apie tai mano kiti.
– Jūsų dainos teigiamos, prisotintos humoro. Gyvenime esate šmaikštus, laimingas žmogus?
– Turbūt. Nesu toks iš prigimties, bet vaikausi laimingesnio gyvenimo. Mano dainos teigiamos. Tik kartais jos gimsta visai ne iš ko nors gero, bet pasiimu tą dalyką ir pažvelgiu į jį su juoduoju humoru. Net manau, kad juodasis humoras man patinka labiau nei kalbėti paprastai. Žmonės, kurie iš esmės yra viskuo labai patenkinti, turėtų kelti įtarimą, juk jie visada būna netikri. Ypač saugokitės jų Los Andžele. (Juokiasi.)
Esu šiek tiek vienišius ir atsiskyrėlis. Todėl nusipirkau šunį.Niekam nėra paslaptis, kad atlikėjo gyvenimas nėra vien tik „gėlytės“. Kaip tvarkotės su stresu?
– Stengdamasis viską pakeisti ir dirbti su puikia komanda. Supratau, kad kai dirba kolektyvas, yra bendra gera atmosfera, daug lengviau. Žinote, prieš keletą savaičių nutiko įdomus incidentas. Viename festivalių, kur pasirodžiau, grojo grupė „Black Eyed Peas“. Negaliu sakyti, kad man jie patinka, jie – tie atlikėjai, nuo kurių nepasislėpsi, jų muzika groja visur. Net sunku apie juos turėti nuomonę.
Kai taip gerai moki kiekvieną kūrinį, nė nesusimąstai, patinka jis ar ne, tiesiog moki mintinai. Įdomu, kad tame festivalyje jie nebuvo Fergie, Will.i.amas ir kiti. Persirengimo kambaryje buvo atlikėjai ir dar 20 jų komandos narių, jie kūrė muziką visi kartu. Sunku tai apibūdinti, bet tokia vienybė išties įkvepia. Suburti gerą kolektyvą – puikus būdas atlikėjui leisti sau skirtingose situacijose jaustis patogiai, kurti kartu.
Mika |
– Dabar vyksta jūsų albumo „The Boy Who Knew Too Much“ koncertų turas, pasirodėte daugybėje šalių. Kuri paliko didžiausią įspūdį?
– Labai sunku lyginti. Pavyzdžiui, Amerikoje buvo tiek daug didžiulių koncertų, net nesu pratęs prie tokių minių. Manau, vienas įsimintiniausių ir nuostabiausių koncertų vyko Pietų Korėjoje, Seule. Tai buvo pirmas mano pasirodymas didelėje arenoje Azijoje. Neįtikėtina, bet minioje negalėjau rasti nė vieno užsieniečio, beje, pietų korėjiečiai prastai kalba angliškai, o dauguma apskritai šios kalbos nemoka, tačiau jie išdainavo kiekvieną kiekvienos mano dainos žodį. Aš buvau apstulbintas. Visi koncertai, dideli ir maži, tikrai yra geriausia mano, kaip atlikėjo, darbo dalis. Atstovauju gana neįprastai popstiliaus variacijai ir vienintelis šansas man pasiaiškinti už tokią muziką – pasirodyti klausytojams. Tik keista, kad pirmą mano albumą pirko geriau, o koncertų buvo mažiau ir mažesnių, o dabar atvirkščiai. (Juokiasi.)
– Būkite nuoširdus: anksčiau esate ką nors girdėjęs apie Lietuvą?
– Žinau, kad jūsų amatininkai ir menininkai pagamina gražių dirbinių. Mano mamai patiko rinkti įvairius meistrų kūrinius iš Rytų Europos. Dar žinau, kad turite gerų operos solistų. O daugiau… Manau, išsiaiškinsiu, kai būsiu ten. (Juokiasi.)
– Žinoma, dabar jūsų įtemptas koncertų grafikas, bet kai turite laisvo laiko, ką mėgstate veikti, su kuo leidžiate laiką?
– (Susimąsto.) Tai visada buvo mano problema, nes esu šiek tiek vienišius ir atsiskyrėlis. Todėl nusipirkau šunį. Ketinu išsiaiškinti, ar tai man padės. Bet, žinote, turėdamas šunį, manau, dabar su juo vienu metu galėsiu ir smagiai būti vienas, ir geroje kompanijoje. (Juokiasi.) Kol kas jis yra apmokomas – treneriai vežasi į oro uostus ir moko lipti į lėktuvą, nebijoti skrydžių, tai bus tikras VIP šuo. (Juokiasi.) Kalės vardas Lola, tai didžiulis auksaspalvis retriveris. Bus smagu, kitąsyk į koncertų turą ketiname vykti kartu.
– O kaip šokiai, kaip ruošiatės pasirodymams, repetuojate? Kai kurie judesiai tikrai būna užvedantys...
– (Juokiasi.) Čia netikėtumas. (Juokiasi.) Aš nešoku. Aš tiesiog judu. Darau tai nuoširdžiai ir pagal muziką. Atskirai tai neatrodo gerai, bet tinka su mano muzika ir gerai atrodo per pasirodymą. Visi kartu su publika išprotėjame. Taip kur kas smagiau, įdomiau stebėti judantį žmogų nei šokantį. Nes šokti moko choreografai. Aš neturiu choreografo ir niekada neturėjau. Jiems aš būčiau tikra katastrofa.
Mika |
– Jūsų plaukai yra tarsi jūsų vizitinė kortelė. Visos garbanos natūralios?
– Žinoma, jos tikros. (Juokiasi.) Vienintelė vieta, kur to teiravosi anksčiau, – Kinija. Ten, būna, kas nors prieina, bando pačiupinėti mano plaukus ir klausia, kokias plaukų priežiūros priemones naudoju. Įsivaizduokite, taip elgiasi vaikinai! (Juokiasi.) Belieka atsakyti „patrauk savo rankas nuo mano galvos“ (Juokiasi.) Galėčiau sakyti, kad naudoju prabangias priemones, bet jums galiu išduoti paslaptį – tiesiog ilgiau netrinkite galvos ir atrodys puikiai. (Juokiasi.)
– Lietuvoje ir pasaulyje netrūksta jūsų gerbėjų merginų. Joms tikrai rūpi, ar jūsų širdis laisva.
– (Susimąsto.) Na, iš tiesų turiu nemažai gerbėjų tiek vaikinų, tiek merginų. (Susimąsto.) Mano širdis buvo užimta... Bet prieš kurį laiką tapo tuščia. Tad šiuo metu nesu užimtas.
Belieka palinkėti Mikos gerbėjams Lietuvoje, kad pirmo koncerto mūsų šalyje metu jie pranoktų visus dainų tekstus mokėjusius pietų korėjiečius, nustebintų jį kuo nors daugiau nei šviečiančios lazdelės ar popieriniai lėktuvėliai ir užimtų pelnytą vietą mėgstamiausių Mikos šalių žemėlapyje.