Savo kalboje J.Phoenixas ne tik padėkojo,bet ir paragino atsigręžti į kitus, akcentavo teisingumą, lygybę, kovą už teises.
„Šiuo metu esu pilnas dėkingumo. Nesijaučiu esantis geresnis už kitus nominantus ar už bet ką kitą, esantį šiame kambaryje. Mes visi dalijamės ta pačia meile filmams. Ši saviraiškos forma suteikė man labai neįprastą gyvenimą. Neįsivaizduoju, kur dabar būčiau kitu atveju.
Didžiausia dovana, kurią gavau aš bei daugelis kitų šioje industrijoje dirbančių žmonių, yra galimybė kalbėti už tuos, kurie kalbėti negali. Vis mąsčiau apie kai kurias sielvartą keliančias problemas, su kuriomis visi kartu susiduriame.
Manau, kad kartais jaučiame arba esame priversti jausti, jog kovojame už skirtingus dalykus. Tačiau aš jaučiu jų bendrumą. Ar kalbame apie lyčių nelygybę, rasizmą, ar apie queer, vietinių tautų, gyvūnų teises, kalbame apie kovą prieš neteisybę.
Mes kalbame apie kovą prieš įsitikinimus, kad tik viena tauta, vieni žmonės, viena rasė, viena lytis turi teisę nebaudžiamai dominuoti, naudoti ir kontroliuoti likusias.
Manau, kad tapome labai atitolę nuo gamtos. Daugelis iš mūsų turime egocentrišką pasaulio suvokimą ir laikome save Visatos centru. Einame į gamtą ir grobiame jos išteklius. Jaučiamės turintys teisę dirbtinai apvaisinti karvę, o tuomet atimti iš jos veršiuką net ir aiškiai girdėdami jos verksmą. Tada atimame iš jos pieną, skirtą veršiukui, ir pilamės jį į kavą ar sausus pusryčius.
Mus baugina mintis apie asmeninius pokyčius, nes galvojame, kad dėl jų turėsime kažką paaukoti ar atiduoti. Tačiau žmonės yra labai kūrybingi ir išradingi. Mes galime sukurti, išvystyti ir realizuoti naujas santvarkas, kurios būtų naudingos visoms gyvoms būtybėms ir aplinkai", – kalbėjo aktorius.
„Visą gyvenimą buvau niekšas, savanaudis. Kartais buvau žiaurus ir su manimi dirbti būdavo nepakenčiama. Aš esu dėkingas, kad daug kas iš jūsų, esančių čia, suteikėte man antrą šansą. Manau, kad būtent tokie esame geriausi – kai palaikome vieni kitus. Ne tada, kai nutraukiame santykius vieni su kitais dėl praeities klaidų, o tada, kai skatiname vieni kitus augti. Kai vienas kitą ugdome, vedame link išsigelbėjimo.
Kai mano broliui buvo 17 metų, jis parašė šiuos dainos žodžius: „atskubėk į pagalbą su meile ir iš paskos ateis taika".
Kaip rašoma „Tušti narvai“ pranešime spaudai, J.Phoenixas užbaigė kalbą pagerbdamas savo brolį Riverį, kuris mirė 1993-aisiais perdozavęs nuo narkotikų būdamas 23 metų.
DAUGIAU APIE 92-ĄJĄ „OSKARŲ“ TEIKIMO CEREMONIJĄ SKAITYKITE ČIA!
