Tokio puikiai subalansuoto gyvenimo būdo, kurį užtikrino su laiku besikeičiantys, bet visuomet madingi pagrindine dueto įvaizdžio detale tapę šalmai, pavydėjo daugelis. Po jais slėpėsi tikros funk legendos – Thomas Bangalteris ir Guy-Manuelis de Homem-Christo, rašo Mic.com, apie kurių išgarsėjimą ir kviečiame sužinoti.
Pradžių pradžia
Vaikinai susipažino 1987-aisiais mokykloje Paryžiuje. Tuo metu jiems buvo po 12 metų. Artimais draugais jiems tapti padėjo panašus mėgstamų filmų ir muzikos skonis – tuo metu jiedu klausėsi daug „Beach Boys“, Michaelo Jacksono „Thriller“, žiūrėjo Andy Warholo šedevrus.
Sulaukę 17-kos, Thomas ir Guy-Manuelis įkūrė grupę „Darlin“ ir išleido singlą „Cindy, So Loud“. Kritikų nuomonė apie jį skyrėsi, tačiau paaugliams labiausiai įstrigo neigiamas atsiliepimas populiaraus britų laikraščio „Melody Maker“ apžvalgoje, kurioje kūrinys apibūdinamas kaip „kvailokas punk“ (angl. daft punk).
Atlikėjams ši frazė labai patiko. Jos jie niekada nepamiršo.
Tuo metu Paryžiuje roko stiliaus muzikos populiarumas pamažu blėso, o į jo vietą su stipria jėga veržėsi ryškusis reivas. Su juo susipažinus „Daft Punk“ vaikinams, pasikeitė ir jų muzikos skonis, rašo Mic.com. Energingesnis, žmones šypsotis verčiantis stilius paskatino duetą domėtis elektroninės muzikos atlikėjais, tokiais kaip „Primal Scream“ ir „Orb“. Grupės „Darlin'“ nebeliko.
Prieš atsirandant šalmams
1993-iaisiais dalyvaudami „EuroDisney“ reive, Thomas ir Guy-Manuelis susipažino su techno muzikos įrašų kompanijos „Soma“ atstovais ir įteikė jiems savo dainos „New Wave“ demonstracinį variantą. Kūrinys tapo pirmuoju „Daft Punk“ singlu, nuo kurio ir prasidėjo jų kelionė elektroninės muzikos pasaulyje.
Pirmuosius du studijinius albumus „Homework“ ir „Discovery“ duetas įrašė Thomaso miegamajame. Tą savadarbės punk muzikos estetiką jie išsaugojo. Įkvėpimo jaunieji kūrėjai sėmėsi iš įvairių stilių: naudojo drebinančius house ritmus, kuriuos maišė su Jimi Hendrixo muziką primenančiais skambesiais ir disko muzikos niuansais. Taip gimė naujas elektroninis hibridas.
Pirmuosius pasirodymus „Daft Punk“ rengė pasislėpę po įvairiomis kaukėmis – Byvio ir Tešlagalvio, klounų atvaizdais. Pasak „Rolling Stone“, kartą jie grojo veidus pridengę juodais maišais, o vėliau juos pakeitė šalmai, prie kurių buvo priklijuoti plaukai.
Ir štai atėjo robotai
Robotų asmenybes „Daft Punk“ prisijaukino tik išleidę antrą albumą „Discovery“, kuriuo grupė žengė į synth-pop skambesio teritoriją.
„Įrašinėjome kūrinį, kai susprogo mūsų sempleris, pasirodė kibirkštys. Šiek tiek susižeidėme, todėl reikėjo atlikti nedidelę operaciją. Taip ir tapome robotais, – „Vice“ 2000-aisiais paaiškino Thomas. – Viskas išsitrynė, turėjome pradėti iš naujo.“
Tada ir atėjo šalmai, tapę dalimi „Daft Punk“ paslapties. Tačiau vaikinams jie ne tik padėjo išlikti anonimais. Šis aksesuaras – svarbus jų meninio identiteto aspektas.
„Nesame atlikėjai, nesame modeliai – mus matydama visuomenė nesimėgautų. Tačiau robotai žmonėms teikia džiaugsmą“, – grupei „Rolling Stone“ sakė Guy-Manuelis.
Kiekvienas pasirodymas būdavo kruopščiai suplanuotas tam, kad pavyktų išsaugoti dueto atliekamos muzikos skleidžiamą magiją. Juk kai atskleidžiama triuko paslaptis, intrigos nebelieka.
„Mes dėmesį sutelkiame į iliuziją, nes išdavus, kaip tai vyksta, iškart dingsta azartas ir tyrumas“, – dalį savo sėkmės paslapties „Pitchfork“ vis dėlto atskleidė Thomas.
