„Chuljeta“ – 20-asis režisieriaus filmas ir ketvirtas bandymas nuskinti „Auksinę palmės šakelę“. 1999 metais Kanuose Pedro Almodovaras už dramą „Viskas apie mano mamą“ buvo pripažintas geriausiu režisieriumi, o 2006 metais „Sugrįžimas“ laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą.
„Chuljetos“ scenarijus parašytas pagal tris kanadiečių rašytojos Alice Munro istorijas. Iš pradžių režisierius planavo pagal jas statyti pirmąjį filmą anglų kalba su britų ir amerikiečių aktoriais. Tačiau, ėmęs dirbti su medžiaga, persigalvojo, ir adaptavo scenarijų Ispanijai.
Naujasis Pedro Almodovaro filmas – jautri brandaus amžiaus moters išpažintis. Režisierius provokuoja žiūrovą išgyventi Chuljetos tragediją, nemačius 12 metų savo dukters. Ir užsiminęs apie praeities paslaptis, iš lėto ryškiomis spalvomis ir gražuolių ispanių lūpomis pradeda pasakoti prieš daugelį metų nutikusią istoriją.
„Gyvenimas visuomet nubaudžia už kadaise jaunystėje patirtus nuotykius“, – sako 66-erių Pedro Almodovaras ir Chuljetą įvardija kaip savo patį brandžiausią personą. O labiausiai dėkoja drauge su juo visą laiką statant filmą buvusiems Luisui Bunueliui ir Alfredui Hitchcockui.
Chuljeta su savo širdies draugu susiruošia iš Madrido persikelti į Portugaliją. Tačiau ne vienerius metus kurtus planus ją priverčia pakeisti gatvėje sutikta jauna mergina. Ji Chuljetai praneša mačiusi jos dukterį. Chuljeta labai susijaudina. Grįžusi namo atsiverčia sąsiuvinį ir pradeda savo išpažintį. Žiūrovas atsiduria traukinyje su stilinga jauna moterimi, tampa jos gyvenimą iš esmės pakeisiančių įvykių liudytoju. Keliaujant per Chuljetos istoriją, susipažįstant su jos šeima, atsiduriama Madride esamuoju laiku, greta Chuljetos vienatvės ir jos tragedijos.
Apsuptas daugybės gražių moterų, tarp kurių – ir „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Nuotaka“ aktorė Inma Cuesta, sukūrusi vaidmenį ir „Chuljetoje“, atsako į keletą klausimų.
– Šiemet Kanuose savo filmus pristatė Woody Allenas ir Stevenas Spielbergas, tačiau jie atsisakė dalyvauti pagrindinėje konkursinėje programoje. Kodėl jūs sutikote?
– Aš neturiu Woody Alleno ar Steveno Spielbergo talento ir tikrai nedrįstu su šiais režisieriais lygiuotis. Pristatyti filmą Kanų konkursinėje programoje – man išties svarbu: filmas taip gauna daugiau dėmesio.
– Ir šiame jūsų filme dominuoja ryškios spalvos: raudona, oranžinė, geltona, mėlyna. Estetikai tai, žinoma, suteikia išskirtinumo. Kodėl renkatės ryškias spalvas?
– Aš – septintojo dešimtmečio vaikas, tad mano filmuose ryškūs popkultūros pėdsakai. Kitas dalykas, atsimenu juodai besirengiančią savo motiną. Man visuomet norėjosi kuo toliau pabėgti nuo šios spalvos, tad savo personažus stengiuosi atskleisti ryškių spalvų fone.
– Esate sukūręs daug moterų personažų. Kuo Chuljeta nuo jų skiriasi?
– Taip, filme vėl dominuoja moteriškumo, motinystės tema. Tačiau Chuljeta išties kitokia. Ji silpniausia, praradusi jėgas kovoti, palūžusi, slegiama kaltės jausmo. Ji kaip zombis vaikšto Madrido gatvėmis, be tikslo ir be vilties.
Eisena buvo vienas svarbiausių momentų statant šį filmą. Ji turėjo perteikti visą situacijos, kurioje atsidūrusi Chuljeta tragizmą, vienatvės naštą. O kadangi Chuljetą jaunystėje ir brandaus amžiaus suvaidino dvi skirtingos aktorės, jų eisena privalėjo būti tokia pat. Daug ties tuo dirbome.
– Ar nebuvo minčių statyti filmą su viena aktore, kurios amžių perteiktų grimas? Gal tai būtų lengvesnis kelias?
– Taip, daug apie tai galvojau. Tačiau galiausiai priėjau sprendimą Chuljetos personažą patikėti dviem aktorėms ir nė karto dėl to nesigailėjau. Adriana Ugarte ir Emma Suarez talento dėka tapo vienu žmogumi. Be to, skirtingas aktorių amžius padėjo įtikinamiau perteikti personažo virsmą, jos tragediją, kuri lydi Chuljetą nuo jaunų dienų iki kol ji tampa brandžia moterimi.
– Kodėl atsisakėte minties dirbti su amerikiečių aktoriais?
– Amerikoje įprasta išleisti vaikus į koledžą, taip suteikiant jiems nepriklausomybę. Ispanijoje ryšys su šeima niekada nenutrūksta. Motinos stengiasi tą ryšį išlaikyti tokį pat stiprų ir kai suaugę vaikai palieka namus. Tad Chuljetos skausmą, praradus dukterį, galėjo suvokti ir perteikti tik ispanų aktorės.
– Ar galima vadinti „Chujetą“ melodrama?
– Aš mėgstu pajuokauti, sakydamas, kad kuriu žanrinį kiną – almodramą, kurios išskirtinės savybės: stiprios asmenybės, ryškios spalvos, dramatiška muzika, stipri dramatinė linija.
– Ką norėjote pasakyti šiuo savo filmu? Galbūt pažymėti savo asmeninę brandą?
– Kad sukurčiau šį filmą, privalėjau perkopti 60 metų skaičių. Nesu nostalgiškas žmogus, tačiau labai ilgiuosi jaunystės. Devintas dešimtmetis – man labai svarbus. Būtent tada ir prasideda Chuljetos istorija. Jauna moteris, atvira nuotykiams, padaro klaidą, už kurią turi sumokėti. Kad ir kaip nesinori to girdėti, tačiau gyvenimas visuomet turi paruošęs bausmę, už kadaise neapgalvotus poelgius. Ir tai tikrai ne aš sugalvojau. Toks yra gyvenimas, ir iš to kyla tragizmas.
– Ar galima teigti, kad šiame filme daug jūsų gyvenimo detalių?
– Nesukūriau ir nesiruošiu kurti autobiografinio filmo, kaip ir niekada nedaviau leidimo rašyti mano biografijos. Tačiau, žinoma, kad kiekviename iš 20-ies filmų yra daug manęs, mano gyvenimo įvykių, etapų. O šioje juostoje – daugiausia mano širdies nei iki šiol. Chuljeta brandi tiek, kiek jaučiuosi brandus aš.
