Mažas berniukas, A.Jodorowsky alter ego, auga despotiško tėvo šešėlyje. Paskui sapnuose, svajonėse skendintį berniuką vaikšto režisierius, vis priglausdamas jį prie savęs, padrąsindamas, kad svarbiausia – tapti žmogumi ir tokiu, kokiu nori, o ne tokiu, kokiu tave verčia aplinka ar kataklizmu kupina pasaulio istorija.
„Realybės šokis“ taip pat buvo prieš trejetą metų pristatytas „Dviejose režisierių savaitėse“ ir pelnė daugybę gerų įvertinimų. Šio filmo pasaulis laukė 23 metus. Per tą laiką A.Jodorowsky filmavosi kitų režisierių filmuose, statė spektaklius Čilės teatre, leido komiksus, rašė eilėraščius ir pjeses. O šiemet Kanuose pristatė filmą „Endless Poetry“, po kurio, A.Jodorowsky akivaizdoje, salė keletą minučių plojo atsistojusi.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Kino pavasario“ vyriausiasis programos sudarytojas Edvinas Pukšta – Kanų festivalio žiuri narys
Kanų kasdienėje spaudoje pasirodančiose apžvalgose kino kritikai „Endless Poetry“ pavadino geriausiu jo kada nors sukurtu filmu ir įžvelgė stiprią Federico Fellini įtaką. „I Vitelloni“ (1953) – F.Fellini filmas, į kurį drąsiai gali lygiuotis naujausias, itin paveikus A.Jodorowsky darbas“, – rašoma įtakingame kasdien Kanuose festivalio metu pasirodančiame leidinyje „Variety“. Italų kino meistro įtakos savo kūrybai A.Jodorowsky neneigia – atvirkščiai vadina jį didžiausiu savo įkvėpėju ir mokytoju.
Spalvingoje, magiškoje, fantasmagoriškoje autobiografiškoje juostoje „Endless Poetry“ A.Jodorowsky jauniausiasis sūnus Adan Jodorowsky – muzikantas, aktorius, režisierius, kurio sceninis vardas Adanowsky – įkūnijo savo tėvo alter ego. Maištaujančioje bohemiškoje aplinkoje kaip poetas bręstantis vaikinas eksperimentuoja su gyvenimu ir jo teikiamais išbandymais. Jis išsilaisvina iš tėvo priespaudos, nors visą filmą magiško realizmo linksmybių fone jaučiamas gilus šeimos ilgesys. Beje, jo tėvą, tiek „Realybės šokyje“, tiek „Endless Poetry“ suvaidino kitas A. Jodorwsky sūnus Brontis Jodorowsky.
Po filmo premjeros A.Jodorowsky atsako į keletą klausimų:
Ar menas gydo?
Nors viduje esu jaunuolis, mano kūnas jau senas. Tad statant šį filmą, jis buvo mane ne kartą nuvylęs. Sveikata šlubavo, tačiau susargdinęs filmas tuo pačiu ir pagydė. Menas iš tikro daro stebuklus, vienas jų – terapija, išgijimas. Apie tai – ir mano filmas.
Galbūt pagrindinis šio filmo tikslas – parodyti, kad svarbiausia nebijoti būti savimi, kad ir kaip tam priešintųsi aplinka?
Pamenu, kai buvau mažas, žiūrėdavau nespalvotų nuotraukų šeimos albumus. Norėjau nuspalvinti savo atsiminimus, nes laikui bėgant jie pradeda blukti. Grįžau į savo vaikystę, į namus, kuriuose gyvenau, susitikau su visais tais pakvaišusiais poetais, menininkais, artistais. Poezija man pasirodė – geriausias būdas nuspalvinti manyje išlikusią praeitį. Žinoma, o joje slepiasi ir tos baimės būti tuo, kuo nori būti. Filme stengiausi perteikti, kad svarbiausia nemeluoti sau, kad ir ką tai kainuotų.
Kodėl jūs kuriate kiną? Dėl pinigų, šlovės?..
Tikrai ne dėl pinigų, o rezultatas man nėra svarbiausia. Procesas ir jo teikiamas malonumas, kuris kartais primena agoniją – mane ir verčia kurti. Kitas dalykas – žmonės, kurie išsiilgę kitokio kino. Jie mane taip pat įkvepia ir, kaip režisierių, veda į priekį. Kad žiūrovams reikia mano filmų, aiškiai pagrindžia jų finansinė parama. Visuomet turiu labai mažą biudžetą ir filmui atsirasti reikia manimi tikinčių žmonių paramos. Esu dėkingas tiems, kurie prisideda prie to renkant filmams pinigus minios finansavimo platformose. Negaliu nekurti, kai žinau, kad yra mano darbų laukiančių žmonių.
