Lemtingąjį „taip“ K.Taraškevič savo išrinktajam L.Bethalui ištarė rugpjūčio 25-ąją. Pora susituokė po kiek daugiau nei metus trukusios draugystės.
Jauki vestuvių ceremonija vyko mažytėje senovinėje koplytėlėje, stovinčioje šalia tarp Kanų ir Nicos esančios senovinės pilies „Castellaras“. Nuotakos suknelę kūrė Juozas Statkevičius.
Ceremonijos būta nepompastiškos: pora nenorėjo laikytis jokių pamergių ir pabrolių tradicijų, neprireikė ir liudininkų. Koplyčios altorius per vestuves buvo išpuoštas vien liepsnojusiomis žvakėmis bei žaluma, kūrusiomis intymią atmosferą.
„Nenorėjau jokių gėlių ar kilimų koplyčioje, vien tik švaros, senovės. Norėjau, kad viskas būtų taip, kaip yra – organiškai“, – Žmonės.lt sakė K.Taraškevič.
Jos ir L.Bethalo vestuvių ceremoniją stebėjo kelios dešimtys kviestinių svečių – brangiausių, artimiausių žmonių.
Po vestuvių K.Taraškevič ketina pasiimti vyro pavardę, tik dar svarstė, ar pasilikti ir mergautinę.
Iškart po ceremonijos pora pakvietė svečius į „Castellaras“ pilį, kur laukė suruošta puota – ja pasirūpino jaunikio bičiulė renginių organizatorė iš San Tropezo.
„Norint kelti vestuves Prancūzijoje, tikrai reikėtų kreiptis į kokį vietinį žmogų. Reikia, kad jis mokėtų prancūziškai, kad suprastų kultūrą. Kitaip tiesiog per sudėtinga... Prancūzai tikrai arogantiški žmonės, su jais tikrai sunku susitarti“, – šypsojosi nuotaka.
Kodėl vestuves kėlė šioje šalyje? „Norėjome, kad vestuvės būtų jaukios, kad nebūtų daug svečių. Dėl to ir nesituokėme kokiose Bahamose, Majamyje ar Lietuvoje – tada, matyt, būtų susirinkę per 200 žmonių... Čia pakvietėme apie 50. Turėjome minčių susituokti tik dviese – išvykti į kokią salą, galbūt pakviesti vos porą žmonių. Bet aš ir mano vyras tokie jau esame, kad mėgstame dalintis, kurti kitiems šventę. Supratome, kad atšvęsti mums yra svarbu. Ir Leslie taip pasakė: jei nebūtume padarę tokios šventės, nebūtume jautę, kad esame vyras ir žmona. Mums abiem reikėjo šventės“, – sako ji.
Puotoje – karališka atmosfera
Bendraudama su Žmonės.lt K.Taraškevič šypsosi: susituokti senovinėje pilyje buvo jos vaikystės svajonė. Tiesa, tam, kad ši išsipildytų, reikėjo tarsi per ugnį ir vandenį pereiti.
„Vestuvių planavimas prasidėjo nuo vietos paieškų. Tai truko labai ilgai, jau net galvojome, kad reikės šventę kelti į kitus metus... Nuo vaikystės svajojau apie vestuves pilyje. Kai tai pasakiau, jam labai patiko. Jis toks pats išprotėjęs, kaip aš... Nebuvo sunku susitarti, kaip viskas turėtų atrodyti – mąstome taip pat“, – šypsosi nuotaka.
Svajonių pilies pora ieškojo net keliose šalyse. „Pradžioje norėjome tuoktis Italijoje. Skraidėme ten, ieškojome tinkamų vietų... Šiandien sakau, kad tikrai galėčiau imti organizuoti vestuves Italijoje ar Prancūzijoje, nes žinau visas vietas – ir gražiausias, ir negražiausias. Tačiau nė viena jų neatitiko mano vizijos. Juk norisi, kad pamačius vietą pajustum, jog ji – toji tavo. O man taip vis nebuvo“, – pasakoja K.Taraškevič.
Tada jiedu ėmė dairytis pilies Prancūzijoje: „Pradžioje ten tuoktis tikrai nenorėjome – prancūzai dažnai būna arogantiški, su jais sunku susitarti... Į Prancūziją irgi važiavome nesyk – ir vėl ilgas procesas. Galiausiai visai nuleidome rankas – išnaršėme dvi šalis, bet nesuradome nieko. Tačiau kartą Leslie man atsiuntė kitų žmonių vestuvių vaizdo įrašą. Pamačiau, kur jie tuokėsi, ir netekau žado... Leslie buvo Majamyje, paprašė manęs, kad nuskrisčiau apžiūrėti. Pilis, kur vyko mūsų vestuvės, yra tarp Nicos ir Kanų, ji man pasirodė labai tobula. Kai pirmąkart ją pamačiau, akyse net pasirodė ašaros – taip patiko, taip tobula pasirodė. Tai buvo tai, ko aš ieškojau.“
Kad jau tuokėsi pilyje, ir puotos atmosferos pora norėjo karališkos. „Abu esame perfekcionistai, nors ir suvokiame, kad viskas niekada nebus 100 procentų taip, kaip norime. Mums turbūt neįmanoma įtikti... Norėjome, kad vestuvių atmosfera būtų išties prancūziška ir vintažinė. Ir dekoracijos, ir mūsų apranga turėjo atitikti šį stilių, atrodyti kažkiek karališka. Stengėmės sukurti senovinę atmosferą, tarsi tokią, kuri tvyrotų po kokios karališkos puotos. Tik labai nenorėjome kičo ar perdėm didelės prabangos. Pavyzdžiui, dekoracijoms naudojome įvairias sodo rožes, daug žalumos, vynuoges, vyravo aukso, vario spalvos – senovė“, – šypsosi.
Šventę įamžino fotografai Linas Dambrauskas ir Kristina Aleksynaitė. „Vienas žmogus tikrai nespėtų užfiksuoti visų akimirkų, o vestuvėse man iš profesinės pusės nuotraukos be galo svarbu“, – sakė nuotaka.
Po vestuvių pora leidosi pailsėti. „Medaus mėnuo – staigmena. Nežinau, kur važiuosime. Dieną po vestuvių su draugų kompanija važiavome į San Tropezą, o po savaitės – kažkur dviese su Leslie. Tačiau tai jis viską organizuoja, aš nieko nežinau“, – šypsojosi K.Taraškevič.
Susipažino Majamyje
Klausantis K.Taraškevič ir L.Bethalo meilės istorijos atrodo, kad juos tikrai suvedė likimas. Pirmąjį kontaktą skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenantys dabar jau jaunavedžiai užmezgė 2014-ųjų pavasarį.
„Galima sakyti, kad susipažinome per darbinius reikalus, tačiau pirmiausia virtualiai. Jis tuo metu kūrė gyvenimo būdo projektą ir ieškojo tinklaraštininkų, kurie rašytų apie madą ir panašiai. Bendros pažįstamos dėka jis pamatė mano darbus, kurie jam patiko. Savo asistentei jis nusiuntė elektroninį laišką, kuriame parašė: štai mergina iš Europos, reikia, kad ji dirbtų su mumis, susisiek su ja. Galima sakyti, kad pirmiausia jis pastebėjo mano talentą...“ – nuo pradžių pradeda K.Taraškevič.
Asistentė susisiekė su Karolina, tačiau bendradarbiauti lietuvė panoro ne iškart. Tik prabėgus metams nuskridusi į Majamį ji prisiminė minėtą projektą ir nusprendė antrąkart kreiptis pati.
„Pagalvojau, kad reikėtų pasidomėti, kaip jiems sekasi. Tada supratau turinti šiek tiek laisvo laiko ir galinti užsiimti nauja veikla. Parašiau laišką, tada susitikome ir... netrukus ėmėme draugauti. Žinoma, pirmiausia tikrai tapome draugais. Tačiau tas draugiškumas labai greitai peraugo į romaną“, – šypsosi K.Taraškevič.
Tiesa, kol juodu oficialiai tapo pora, turėjo praeiti šiek tiek laiko: „Susipažinome kovo pabaigoje, bet aš labai greitai išskridau. Prisimenu, buvo mano gimtadienis... Pasimatėme tik po mėnesio, bet visą tą laiką kasdien palaikėme ryšį internetu. Vėliau susitikome Paryžiuje, Prancūzijoje. Rodos, mačiau jį trečiąkart kai supratau, kad viskas: įsimylėjau. Tai nutiko Kanuose. Prancūzija mums abiems iš tiesų sentimentali šalis.“
O tada meilės istorija rutuliojosi it pagreitintame filme. Karolinos ranką netrukus papuošė sužadėtuvių žiedas...
„Rugpjūtį, praėjus vos keliems mėnesiams, jis man pasipiršo. Man toks žingsnis visai nepasirodė netikėtas – žinojau, kad piršis. Žinoma, kai jis tai padarė, buvo labai smagu, bet iš tiesų šito jau laukiau... Tai keistas jausmas. Aš tiesiog žinojau, kad jis bus mano vyras. Pats pasipiršimo momentas buvo staigmena. Jis ruošėsi išskristi iš Lietuvos, kitą dieną turėjome eiti į draugų vestuves... Buvau duše, o išėjusi ant lovos radau žiedą. Paskui priklaupė... Nieko ypatinga, bet tikrai nemaniau, kad piršis tuo momentu. Tai buvo netikėta. Jis sakė, kad nenorėjo išskristi palikęs manęs tiesiog taip, o ne kaip sužadėtinės“, – šypsosi nuotaka.
Vestuves Prancūzijoje jiedu iškėlė prabėgus metams po sužadėtuvių. Tiesa, prieš tai, liepos mėnesį, pora įregistravo civilinę santuoką Majamyje.
„To reikėjo, nes Prancūzijoje negali susituokti oficialiai, jei nesi šalies gyventojas ar neturi giminystės ryšių. Majamyje mes susitvarkėme popierius, buvome vos dviese, po to dalyvavome fotosesijoje paplūdimyje. O Prancūzijoje norėjome tiesiog atšvęsti su draugais bei gauti kunigo palaiminimą“, – šypsosi Karolina Taraškevič.
Po vestuvių ji žada gyventi ir Lietuvoje, ir JAV: „Gyvensime ir Lietuvoje, ir Majamyje. Matyt, abejose šalyse leisime po pusmetį – žiemos, matyt, ten, vasaros – čia, pas mus. Bent kol kas turiu tikrai daug darbų, ir negaliu jų palikti. Kiek leis galimybės, skraidysiu. Taip ir iki vestuvių gyvenau.“
O kada nors laiminga pora pagalvos ir apie šeimos pagausėjimą: „Žinoma, šiuo klausimu nelabai gali planuoti – kartais atsitinka netikėtai, kartais kai nori nesigauna. Tačiau bent dabar apie vaikus negalvojame. Aš planuoju daug skrydžių, reikėtų kiek ramesnio meto. O būnant tarp Lietuvos ir Majamio... Nesinorėtų laukiantis daug skraidyti.“
P.S. po vestuvių – euforija
Karolina prisipažino, kad po vestuvių jaučiasi visiškai kitaip: „Labai geras jausmas būti žmona. Smagu atrasti savo žmogų. Šiaip sunku apibūdinti. Jaučiuosi kitaip, nei kai tiesiog draugavome. Esame euforijoje. Mums labai patinka vienas kitą žmona ir vyru vadinti“, – šypsojosi K.Taraškevič.
Kaip ir visos nuotakos, Karolina į savo didžiąją šventę vėlavo...
„Tiesą sakant, vėlavau į ceremoniją. Ėmiau jaudintis skubėdama į bažnyčią. Tačiau kai atvykau ir vyras man davė savo ranką, iškart apėmė ramybė. Norėjau ir juoktis, ir šypsotis, ir šokti jau ten. Rankų nepaleidome per visą ceremoniją. Leslie šnibždėjo: „Noriu tave bučiuoti, bet negaliu“. Sakė, kad kai pamatė mane žengiančią link altoriaus, norėjo verkti. Labai jautru ir miela“, – įspūdžius prisiminė Karolina.
Kaip šventė, prisiekus amžiną meilę? „Labai greitai prabėgo, bet viskas vyko labai gražiai. Pati šventės vieta buvo tikrai tobula.“
