Nors gali pasirodyti, kad į festivalius važiuojama linksmintis, turiu išsklaidyti pirmąjį mitą ir magišką jų aurą, pripažindama, jog festivaliai – sunkus darbas, reikalaujantis fizinės ir emocinės ištvermės.
Nors... taip, festivalių vakarėliai tikrai įspūdingi, tačiau tam, kad patekti į juos, prieš tai reikia nudirbti labai daug darbų. Pasiruošimas festivaliui prasideda gerokai prieš jam prasidedant – festivalio organizatoriams pristačius festivalio programą, šiųmetinę kryptį ir naujienas, reikia jas detaliai išanalizuoti, o pasirodžius filmų seansų grafikams – dar sykį detaliai peržiūrėti programas ir susidėlioti preliminarias dienotvarkes.
Peržiūrėti ir suderinti Berlyno kino festivalio ir Europos kino mugės seansus man užtruko kiek daugiau nei dvi pilnas darbo dienas: juk festivalio renginiai vyksta 31-oje Berlyne išsidėsčiusioje vietoje, jo programoje – daugiau kaip 420 filmų. Neatsilieka ir mugė: ji įsikūrusi 2 pastatuose, jos peržiūros vyksta 12 vietų, o programoje – taip pat daugiau kaip 400 filmų!
Įveikus dienotvarkės sudarymo iššūkį, tolimesni darbai vyksta jau festivalyje. Tūkstančiai lankytojų suvažiuoja čia vedini skirtingų tikslų – vieni atvyksta mokytis ir dalyvauti įvairiems talentams skirtuose renginiuose, kiti pristato ir parduoda savo filmus, treti siekia juos įsigyti, ketvirti ieško galimybių partnerystėms, o penkti pristato savo atstovaujamas įmones ar regionus ir kviečia filmuoti jų šalyje.
Trumpai drūtai – festivalyje ir jo rėmuose vykstančioje Europos kino mugėje tvarkomi apskritai visi su kinu susiję verslo reikalai. Aš – kino platinimo (distribucijos) segmento atstovė, tad mano tikslas festivalyje – peržiūrėti mano atstovaujamos įmonės jau anksčiau įsigytus filmus, rasti naujų projektų platinimui, susitikti su partneriais bei užmegzti naujų pažinčių.
Įprasta mano Berlyno kino festivalio diena prasideda apie 6–7 val. ryto, kuomet po dušo ir pusryčių bėgu iki festivalio širdies, kur, atstovėjus eilę, išsiimu bilietus į kitos dienos konkursinės programos filmus. Po šios, kiekvieną rytą lydinčios procedūros, skuodžiama į pirmąjį filmo seansą, prasidedantį apie 9 val. ryto ir kino salėse su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis, pamačius 2–7 filmus per dieną (paskutinis neretai prasideda 22 val.), atlaikius keletą susitikimų ir per dieną numynus ne mažiau kaip 15 tūkstančių žingsnių, nuo miego limpančiomis akimis ir vos pavelkant kojas, sliūkinu į viešbutį.
Net ir džiaugsmingai pasiekus jį, svajonės apie miegą turi palaukti – reikia sudėti paskutinius štrichus būsimuose tekstuose, atsakyti į per dieną suplaukusius laiškus, patikrinti rytojaus dienotvarkę ir tik tada griūti lovon. Asmeniškai aš antrąją viešnagės dieną bet kokiame festivalyje prarandu laiko nuovoką. Dingsta laikas, savaitės dienos (ką jau kalbėti apie kalendorines), lieka tik kinas, festivalis ir aš.
Iki festivalio pabaigos likus keletui dienų, festivalis ištuštėja, atsiranda galimybė gatvę pereiti ne nešinam minios, nušvinta šansas atsigerti kavos radus sėdimą (!!!) vietą kavinėje, o įėjimai į kino teatrų sales nebeprimena masinių demonstracijų.
Tai – vasario 27-ąją pasibaigusios kino mugės (pati Berlynalė baigėsi kovo 1 dieną) rezultatas, kuomet miestą palieka žmonės, buvę čia tik dėl mugės arba išvažiuoja vos keletą dienų čia viešėję svečiai. Nors šiemet buvo juntama, jog festivalyje ir Europos kino mugėje dalyvavo kur kas mažiau žmonių negu anksčiau, pasibaigus Europos kino mugei miestas tarsi sugrįžo į senas vėžes, o apie jame vykstantį bene didžiausią Europos kino renginį priminė tik mieste kabantys plakatai, keliskart sumažėjusios eilės prie kino teatrų ir vienas kitas praeivis, nešinas festivalio krepšiu.
Paskutinę festivalio dieną visuomet jaučiu liūdesį dėl to, kad viskas baigiasi, sklaidosi festivalio magija, o į nugarą alsuoja realybė.
Paskutinę festivalio dieną visuomet jaučiu liūdesį dėl to, kad viskas baigiasi, sklaidosi festivalio magija, o į nugarą alsuoja realybė. Mieste leidžiant paskutines valandas norisi sugerti miesto kvapą, emocijas, pojūčius ir, saugiai supakavus juos į lagaminą parsivežti į Vilnių, kur lauktum kitų metų ir kitos Berlynalės.
Apima dvejopi jausmai – kaip visuomet, norisi, kad festivalis dar nesibaigtų, pabūtų dar nors vieną dieną, tačiau tuo pačiu tebegali svajoti tik apie sugrįžimą į savo gyvenimo ritmą, miegą ir poilsį, tad ta viena diena grasina galutinai nuvaryti tave nuo kojų.
Kaip prieš ketverius metus rašė mano kolegė: „lankantis festivalyje beveik neįmanoma įsivaizduoti, jog kažkur ten, už Potsdamo aikštės ribų, verda gyvenimas. Kažkas kepa sausainius ar verda kavą, skiriasi ar veda vaiką į darželį. Todėl, jog čia viskas vyksta kitaip – čia yra tik kinas ir nėra nieko svarbiau už jį. Kažkur ten gyvena žmonės, kuriems visiškai nerūpi kas gaus Auksinį lokį, o tau tai staiga tampa nepakeliamai svarbu, tarsi svarbiausiu dalyku tavo gyvenime“.
Ir tik grįžus namo ir pajutus įprasto gyvenimo tėkmę, supranti kiek daug tiesos jos žodžiuose, kaip stipriai buvai atitrūkęs nuo realybės ir kaip stipriai įsikibęs festivalį ir jį supančias naujienas. Dar keletas dienų ir tu – senasis tu, su šypsena prisimenantis paskutinę kelionę ir nekantriai laukiantis kitos, nes kino festivaliai – iš tiesų ypatingai daug magijos savyje turintys renginiai.
