Nors popkultūroje labiausiai paplitęs jo kaip stoiško, nenugalimo kario įvaizdis, savo filmuose B.Lee atsiveria kaip kur kas daugiau charakterio niuansų turintis herojus.
B.Lee iš viso suvaidino tik penkiuose filmuose, tačiau jų pakako užfiksuoti jo daugialypumą, sako prodiuseris Curtis Tsui, kuris sudėjo atrinktus šio aktoriaus filmus į rinkinį, pavadintą „Criterion Collection“. „The Way of the Dragon“ ypač gerai atskleidžia aktoriaus asmenybę. „Jei pažvelgsite į paskutinės kovos scenografiją, B.Lee pradeda kovoti griežtai laikydamasisi standartų ir Chuckas Norrisas iš esmės juo nuvalo grindis kaip kokiu skuduru“, – pasakoja C.Tsui.
Tada B.Lee perjungia pavarą – tampa mažiau nuspėjamas, pritaikydamas savo garsųjį požiūrį „būti vandeniu“. „Būtent tada jis laimi, – aiškino C.Tsui. – Jis išrauna C.Norriso krūtinės plaukų puokštą. Jis pamato mažą išdykusį kačiuką, ir jam kyla mintis pamėginti judėti taip pat vikriai ir grakščiai. Ta scena atskleidžia ne tik „kietuolį“ Bruce'ą Lee, veiksmo herojų, bet ir Bruce'ą Lee kaip filosofą, mokytoją. Tai jam buvo labai svarbu.“
Nors visiškai atsakingas už savo darbą jis tapo tik karjeros pabaigoje, B.Lee visą savo gyvenimą praleido būdamas dėmesio centre. Jo, kaip atlikėjo, kelias prasidėjo, kai jis buvo kūdikis; jo tėvas buvo kiniškosios operos žvaigždė ir B.Lee daugybę kartų pasirodė su juo – iš viso apie 20 Honkongo filmų – dar prieš sulaukdamas 18-os. Jis prisistatė JAV auditorijai trumpai gyvavusiame televizijos seriale „The Green Hornet“, kuris buvo atšaukta 1967 metais, suvaidinęs pagrindinio veikėjo draugą ir padėjėją Kato. Kai serialas buvo nustotas rodyti, B.Lee ėmėsi darbo kurti tokį veiksmą, kokį norėjo matyti kine – jis sukūrė labiau improvizacinę kovos meno formą, kurią pavadino „Jeet Kune Do“.
„Tik tada, kai padarė pertrauką nuo vaidybos, pradėjo dėstyti kovos menus ir išsiaiškino, kas jis toks, jis įgijo gebėjimą perteikti tą filosofiją savo vaidmenyse kine“, – teigė C.Tsui. Įkūręs savo mokyklą, B.Lee išvyko atgal į Honkongą, ten buvo sutiktas kaip didvyris ir pasirašė sutartis pasirodyti dviejuose kovos menų filmuose „The Big Boss“ (išleistas 1971 metais) ir „Fist of Fury“ (1972 metais). Filmai sulaukė tokios didžiulės sėkmės, kad B.Lee buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė kuriant „The Way of the Dragon“.
Bet net ir tuose ankstyvuosiuose filmuose B.Lee asmenybė ekrane prikausto mūsų dėmesį – jis labai charizmatiškas ir tikra veiksmo figūra, skirtingai nei ankstesnės kovos menų žvaigždės.
„[Filmo prodiuseriai] norėjo, kad jis atliktų jų sukurtą veiksmo choreografiją, kuri buvo daug tradiciškesnė ir panašėjo į šokinėjimą ant batuto. Tačiau jis vis tiek sugebėjo įnešti savo šiurkštesnio, tikroviškesnio stiliaus, – teigė C.Tsui. – Dabar mes matome [tą įtaką] „Marvel“ komiksų ekranizacijose ar „Misija: neįmanoma“ filmuose, kur veikėjai naudoja kovos menų stilius, kurie nėra pagrįsti kažkokiu konkrečiu kovos menu. Jie nesmūgiuoja „beždžionės kumščiu“ ar „gerve“ (vertėjos pastaba: kung-fu stiliaus judesių pavadinimai), arba neatlieka grynai tai či judesių. Yra smūgių plaštakomis ir alkūnėmis, ir visokiausių maišytų kovos menų čempionatuose matomų elementų. Daug ką galima atsekti tame, ką Bruce'as Lee darė savo filmuose.“
B.Lee sukurtas „Jeet Kune Do“ stilius buvo skirtas gatvės kovoms, o ne treniruotėms sporto salėje. B.Lee numatė, kad priešas gali elgtis nenuspėjamai, taigi ir jis sumaišė daug skirtingų kovos menų elementų, įskaitant nunchaku – ginklo, kurį B.Lee taip elegantiškai suka daugelyje savo filmų – naudojimą.
„Jis neturi nieko bendra su Kinijos kovos menais, tai iš Okinavos kilęs ginklas, – teigia C.Tsui. – Bet B.Lee jį panaudojo, nes nėra nieko kito, kas galėtų juo naudotis taip gražiai, kaip jis. Jis tiesiog turėjo tą įgimtą savybę įžvelgti, kas gerai atrodys plačiajame ekrane.“ Ši kinematografo akis jam pasitarnavo kuriant „The Way of the Dragon“ – B.Lee režisūros stilius lėmė daug dramatiškų priartinimų naudojimo, tačiau jis taip pat leido filmuoti kovos scenas plačiais kampais, su kuo mažiau iškarpymų, kad pabrėžtų ir kovotojų grakštų atletiškumą, ir fizinę jėgą.
Tačiau B.Lee charizma tokia stipri, kad kieno balsą girdime jo filmuose iš tiesų neturi daug reikšmės.
Į „Criterion Collection“ rinkinį įtrauktas gražiai restauruotas filmas „Enter the Dragon“ (sukurtas 1973 metais) – B.Lee žvaigždės karjeros viršūnė ir paskutinis filmas, kurį jis baigė, prodiusuotas „Warner Bros“ po fenomenalios aktoriaus filmų sėkmės Honkonge. Tai neabejotinai labiausiai žinomas jo filmas, sukurtas su didele produkcine verte ir pristatytas kaip eskizinis Jameso Bondo istorijos variantas. C.Tsui šis filmas taip pat labai svarbus, nes jame įrašytas B.Lee balsas. Kadangi Honkongo kine buvo įprasta, kad visi filmai būtų dubliuojami kitų aktorių, „Enter the Dragon“ yra vienintelis filmas, kuriame B.Lee pats kalba.
Tačiau B.Lee charizma tokia stipri, kad kieno balsą girdime jo filmuose iš tiesų neturi daug reikšmės. „Jis žavi publiką savo magnetizmu. Apie tokį magnetizmą ir kalbame, kai kalbame apie kino žvaigždės galią. Atrodo, kad jūsų akies obuoliai prilimpa prie būtent to konkretaus žmogaus “, – vaizdžiai pasakoja C.Tsui.
Filme „The Game of Death“ B.Lee daugelyje scenų suvaidino kaskadininkai, nes buvo likę labai mažai naudojimui tinkamų kadrų, kuriuose buvo įamžintas tikrasis aktorius; bet kaskart, kai jis nerodomas ekrane, tai skausmingai akivaizdu. Po B.Lee mirties išaugo atskiras kino žanras, vadinamas „Brucesploitation“ („Briuso ekspoatacija“), kur kiti aktoriai mėgdžiojo jo stilių, išreikšdami savotišką, keistą pagarbą, apie kurią kitos Holivudo superžvaigždės niekada negalėjo net pasvajoti.
Svarbiausia pamoka, kurią C.Tsui išmoko sudarydamas „Criterion Collection“ kolekciją, buvo ta, kad plačiai žinomas B.Lee įvaizdis buvo per daug supaprastintas.
Svarbiausia pamoka, kurią C.Tsui išmoko sudarydamas „Criterion Collection“ kolekciją, buvo ta, kad plačiai žinomas B.Lee įvaizdis buvo per daug supaprastintas. Populiarus jo įvaizdis yra nenugalimas herojus, besinaudojantis tik kumščiais, kad įveiktų ištisus blogų vyrukų legionus. „Jis nebuvo vien tik kietas vyrukas, – sako C.Tsui apie B.Lee. – Jis buvo ir Jerry Lewiso gerbėjas, turėjęs puikų humoro jausmą, jis buvo ir čia čia čia šokėjas bei čempionas, nuostabiai jautęs ritmą, ir filosofas, turėjęs labai aiškų požiūrį. Ir visa tai tampa akivaizdu dar kartą peržiūrėjus šiuos filmus.“
