Kaip sumąstėte įsitraukti į sąvadavimo verslą? Kokia buvo šio verslo pradžia Jungtinėje Karalystėje?
Vieną rytą atsikėlęs pamaniau, kad reikia pradėti savo verslą. Anglijoje gyvenu jau keletą metų, buvau sutaupęs pinigų ir nusprendžiau investuoti, tačiau ne į legalų verslą, nes pradėjus legalų verslą tektų mokėti nemažus mokesčius valstybei. Kiek gyvenu Anglijoje, niekada nesu turėjęs legalaus verslo – visos mano žinios buvo sukauptos verčiantis nelegaliai, tačiau nieko nesu apvogęs, nužudęs ir panašiai. Taigi nusprendžiau užsiimti sąvadavimo „verslu“, kodėl gi ne? Jeigu pats nesiimsi, niekas tau nepadės. Galiu pasakyti, kad norint pradėti šį verslą reikia turėti bent 5000 svarų pradinį kapitalą – lyginant su kitokių verslų steigimo kaštais, tai ne ypač dideli pinigai.
Pirmiausia, steigdamas šį „verslą“ įdėjau skelbimus į visokius laikraščius, kuriuose prostitucijos paslaugos buvo įvardytos eskorto ir masažo paslaugomis, atspausdinau reklaminius bukletus, samdžiau žmones, kad mėtytų į pašto dėžutes reklamines skrajutes, išsinuomojau butą Londono centre (2-oje transporto zonoje). Išsinuomojus butą, kurį ketinama paversti viešnamiu, jį reikia labai gražiai įrengti, kad jame maloniai jaustųsi tiek prostitutės, tiek jų klientai.
Nuomą už butą geriausiai mokėti iš anksto grynais pinigais, kad nesimatytų banko sąskaitose ir buto savininkas net neįtartų, kuo užsiimama jo bute. Svarbu gerai sutarti su kaimynais, neleisti garsios muzikos, nepokyliauti. Taip pat svarbu, kad įėjimas į butą būtų ne iš fasadinės namo pusės, kur visi kaimynai mato, kas ateina ir išeina, o kur nors nuošaliau, pavyzdžiui, iš namo šono ar kiemo pusės.
Darbuotojų paieška vyko paprasčiau – nemažai moterų skambindavo pačios: anglės, lietuvės, rusės, ukrainietės, ispanės ir kitos. Galiu paneigti plačiai paplitusį mitą, kad tarp prostitučių yra daug lietuvaičių – statistiškai, tarp 10 prostitučių pasitaiko gal 1 lietuvė. Stengiuosi parinkti įvairių tautybių ir rasių merginų, kad būtų didesnis pasirinkimas, kuris paskatintų klientus grįžti.
Kokios moterys daugiausiai domisi „įsidarbinimo“ galimybėmis?
Daugiausia skambina moterys, atvykusios iš neseniai prie Europos Sąjungos prisijungusių šalių. Pastaruoju metu prostitucijos rinką užplūdo rumunės, kurios labai padidino konkurenciją ir smarkiai numušė intymių paslaugų kainas. Vis dėlto pigios prostitutės dažniausiai teikia nekokybiškas paslaugas. Klientai pradėjo atsirinkinėti prostitutes pagal jų kilmės šalis, todėl merginos dažnai slepia savo tautybę – pavyzdžiui, lietuvė sako, kad ji yra ispanė, ispanė – portugalė ir panašiai. Prostitutės, norėdamos išlaikyti klientus, yra priverstos nuolat apie save meluoti.
Kodėl moterys verčiasi prostitucija?
Man susidarė įspūdis, kad 30-40 procentų prostitucija užsiiminėjančių moterų šio verslo ėmėsi savo noru, 30 procentų moterų tapo prostitutėmis dėl susiklosčiusių šeiminių aplinkybių (pinigų trūkumo ir pan.), na, o likę 30 procentų moterų šio amato ėmėsi dėl pačių įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, dalis moterų buvo parduotos į seksualinę vergiją.
Sąvadautojai dažnai perparduoda tokias moteris kitiems sąvadautojams, tarkime, už 3000 svarų. Pirkėjas prižiūri įsigytą moterį, tačiau stengiasi ją „pririšti“ prie savęs – atima dokumentus, pinigų duoda tik tiek, kad vos užtektų maistui. Žodžiu, daroma viskas, kad įsigyta moteris neturėtų galimybės pabėgti. Aš buvau griežtai nusistatęs prieš tokius santykius – man asmeniškai teko iš seksualinės vergijos išlaisvinti ne vieną moterį, išperkant jas iš kitų lietuvių.
Išlaisvintoms moterims grąžindavau dokumentus, suteikdavau visišką veiksmų laisvę, jų uždarbį dalindavomės per pusę.
Išlaisvintoms moterims grąžindavau dokumentus, suteikdavau visišką veiksmų laisvę, jų uždarbį dalindavomės per pusę. Jos net stebėdavosi, kaip tai įmanoma – neįsivaizduodavo, kad su jomis gali būti elgiamasi kaip su vertinamomis darbuotojomis.
Dirbdamos man, moterys jaučiasi žmonėmis ir gali bet kada mesti šį darbą, tik visada prašau įspėti mane bent prieš kelias dienas, kad galėčiau surasti išeinančiai moteriai pamainą.
Niekada nesistengiau pasamdyti kuo daugiau merginų, atsirenku mažiau, bet gražesnes. Vienu metu viešnamyje (2 kambariuose) dirba 2-3 merginos, kad nebūtų didelės betvarkės. Pastebėjau, kad jeigu viešnamyje vienu metu dirba daug merginų, jos jaučiasi labiau sukaustytos, klientai tai jaučia ir merginos neuždirba tiek, kiek yra vertos. Šiaip gerai sugebančios aptarnauti klientus merginos vidutiniškai per dieną gali uždirbti (jau po mokesčių sąvadautojui) nuo 100 iki 800 svarų.
Kiek kainuoja prostitučių paslaugos?
Pusės valandos trukmės seksualinės paslaugos kainuoja 60 svarų, valanda – 120 svarų, tiesa, priklausomai nuo klientų norų, paslaugų kainos skiriasi – analinio ir oralinio sekso paslaugos kainuoja daugiau.
Ką darote, jei tarp kliento ir prostitutės kyla koks nors nesusipratimas? Kaip sprendžiami tokie incidentai?
Konfliktinių situacijų praktiškai nepasitaiko. Išsinuomotame bute merginų saugumui visur yra įrengtos stebėjimo kameros, pasamdyta apsauga. Atėję klientai žino apie šias saugumo priemones ir niekam nekyla jokių klausimų.
Kaip apibūdintumėte tipinį klientą, kuris naudojasi prostitučių paslaugomis?
Viešnamyje bet kas nesilanko – čia niekada nepamatysi juodaodžių, skurdžių ar asocialių žmonių. Dauguma klientų yra vidutinės klasės ir turtingesni žmonės. Kiti negali sau leisti finansiškai samdyti prostitučių.
Klientui atidariau duris ir pamačiau žmogų avintį šlepetes. Jis maldavo kuo greičiau įleisti, nes tik trumpam išėjo iš namų į parduotuvę nupirkti pieno.
Dalis klientų prostitutes samdo tik eskorto paslaugoms (palydėti klientą į įvairius vakarėlius, priėmimus ir panašiai). Yra ir tokių klientų, kurie sumoka už intymias paslaugas kelis šimtus svarų, tačiau visą laiką tik bendrauja su prostitute prie vyno taurės.
Merginos dažnai nesusigaudo, ko tokie klientai nori, tačiau dalis klientų ateina į viešnamį tik pabendrauti. Kiti klientai yra labai punktualūs, pasirodo tam tikrą dieną ir tam tikrą valandą.
Nutiko netgi tokia juokinga situacija, kai klientui atidariau duris ir pamačiau žmogų avintį šlepetėmis, kuris maldavo jį kuo greičiau įleisti, nes tik trumpam išėjo iš namų į parduotuvę nupirkti pieno. Kita juokinga situacija buvo, kai man paskambino viena britė ir paklausė ar jos vyras ne pas mus.
Ar sąvadavimo versle nesusidūrėte su vietinėmis nusikaltėlių gaujomis? Ar neteko su šiomis gaujomis aiškintis santykių?
Užsiimant sąvadavimo verslu svarbiausia nekišti nosies ne į savo reikalus, bet kartu turi gebėti apsiginti. Teko šnekėtis ir su gaujų atstovais, tačiau pavyko susitarti gražiuoju. Niekam nemokėjau nė penso. Didesnės gaujos yra pasidalinusios teritorijas, tačiau sąvadavimas jų nedomina – tai per smulki veiklos sritis. Rimti nusikaltėliai užsiima narkotikų, ginklų prekyba ir kita panašia veikla. Jeigu pradėsi su jais konkuruoti jų veiklos srityje, tada, žinoma, nukentėsi. Anglijoje prostitucijos verslas pačių nusikaltėlių nėra taip rimtai vertinamas, kaip tarkime, prekyba narkotikais, kur yra nustatyta griežta hierarchija ir apribojimai.
Sutarėme, kad viešnamį apiforminsime kaip kirpyklą, kuri, kaip ir visos legaliai veikiančios įmonės, mokės savivaldybei mokesčius.
Nors Jungtinėje Karalystėje prostitucija yra nelegali, tačiau į šį verslą valdžia dažnai linkusi žiūrėti pro pirštus.
Teko bendrauti su vietinės savivaldybės atstovais, kurie atėjo patikrinti viešnamio veiklos ir pasakė: „Mes suprantame, kuo jūs čia verčiatės, tačiau jei mes dabar uždarysime jūsų bordelį, jūs vėl atsidarysite kitoje vietoje, todėl susitarkime gražiuoju“. Sutarėme, kad viešnamį apiforminsime kaip kirpyklą, kuri, kaip ir visos legaliai veikiančios įmonės, mokės savivaldybei mokesčius.
Tiesa, britai gana jautriai reaguoja, jei „masažo ir eskorto“ paslaugas siūlančios reklaminės skrajutės yra akivaizdžiai platinamos viešose vietose: telefono būdelėse, viešajame transporte ir kitur – tuomet policijos vizito gali sulaukti labai greitai. Reikia pažymėti, kad šiame versle prostitutės rizikuoja mažiausiai – jos sumoka baudą ir būna paleidžiamos, o sąvadautojas gali būti nuteistas 10 metų ar didesne laisvės atėmimo bausme, aišku, jei įrodoma, kad įtariamasis yra sąvadautojas.
Užtenka prostitutei parodyti pirštu į sąvadautoją ir pasakyti „pimp“ (angl. pimp – suteneris) – toks žmogus iškart suimamas. Kita vertus, merginos vengia svaidytis panašiais kaltinimais, nes žino, kad gali nukentėti – dažnas sąvadautojas turi draugų tarp nusikaltėlių, kurie gali įbauginti, sužaloti ar kitaip priversti kentėti skundikę.
Sąvadavimą britai vertina rimčiau nei žmogžudystę, nes žmogžudystė gali būti įvykdyta įvairiomis aplinkybėmis: afekto būsenoje, apgirtus ir panašiai. Britų teisėsauga, skirtingai nuo žmogžudysčių, sąvadavimo versle jokių lengvinančių aplinkybių netaiko – sąvadavimas prilyginamas kito žmogaus atžvilgiu sąmoningai naudojamai prievartai, vergijai.
Ar sąvadavimo verslas pelningas?
Kaip jau minėjau, šio verslo įsteigimui reikia maždaug 5000 svarų, tačiau tai nedidelė investicija, palyginus, kokį pelną šis verslas atneša vėliau. Verslui įsivažiavus, per parą viešnamis duoda 1000-3000 svarų pelno, tačiau dirbančioms merginoms, bet kokiu atveju, reikia sumokėti ne mažiau kaip 50 svarų per dieną, net jei klientų nebus. Sąvadautojo ir prostitutės santykiai turi būti vertinami kaip darbdavio santykiai su darbuotoja – ne daugiau ir ne mažiau.
Nors vienos moterys prostitucija užsiima dėl pinigų, kitos – dėl malonumo, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kad prostitutes į darbą atveža jų sutuoktiniai. Aš pats labai stebiuosi tokiomis situacijomis, tačiau nesidomėjau kodėl taip yra – galbūt tos moterys išlaiko visą šeimą. Galiu pasakyti, kad sąvadavimo verslas tikrai labai įdomus – kasdien tenka susidurti su įvairiomis situacijomis.
Portalas Anglijos lietuviams – ANGLIJA.today