Šis interviu su Tan France vyko prieš 2023 m. SAG-AFTRA streiką.
Kas paskatino prisijungti prie projekto „Suknelei – taip“?
Galėčiau išvardinti daugybę priežasčių. Pirmiausia, šis projektas nuo šiol bus tikrai kitoks. Prodiuseriams pasakiau: „Jei imsiuosi šio projekto, jis privalės būti kultūriškai įvairus.“ Taip, noriu, kad jame būtų gražiausios baltos suknelės. Taip, noriu, kad dalyvautų įvairių tautybių žmonės, bet taip pat noriu, kad nepamirštume ir suknelių iš kitų kultūrų. Jei tamsiaodis asmuo gyvena Jungtinėje Karalystėje, dar nereiškia, kad jis privalo norėti baltos suknelės. Galbūt tokia nuotaka norėtų tradicinės Nigerijos suknelės, todėl noriu, kad šie „netradiciniai“ norai imtų tapti realybe. Noriu pamatyti daugiau nei vien baltas sukneles. Manau šioje laidoje mums tai pavyko pasiekti ir tuo labai džiaugiuosi.
Esate sakęs, kad kaip „queer“ musulmonas iš Pietų Azijos, jaučiate atsakomybę kurti ne tik „baltąją televiziją“. Kaip savo poziciją stengėtės parodyti kurdamas šį šou?
Norėjau, kad dalyvių atranka būtų kuo įvairesnė. Tikiu, kad konkursas turi įtraukti ne tik įvairių rasių žmones, bet taip pat norėjau, kad šou dalyvautų įvairių tautybių, kultūrų, lyčių ir orientacijos žmonės.
Kurdami realybės šou „Queer Eye“ stengiatės užtikrinti, kad kiekvieno laidos herojaus patirtis būtų intymi ir skirta tik jam pačiam. Ar filmuodami „Suknelei – taip“ stengėtės sukurti tokią pat atmosferą?
„Queer Eye“ pateko į istoriją per „Emmy“ apdovanojimų ceremoniją. Mes laimėjome daugiau apdovanojimų nei bet kuris kitas realybės šou ir tai iš dalies yra dėl sprendimų, kuriuos priėmėme mes, vadinamasis „fab“ penketukas. Mes patys režisavome didžiąją dalį scenų. Tą patį dariau ir projekte „Suknelei – taip“: „Dabar norėčiau, kad kameros būtų čia; šiai scenai pasistenkime sukurti daugiau intymumo; dabar pasistenkime būti kiek įmanoma tyliau – nenoriu atimti akimirkos iš šio žmogaus.“ Manau, tai ir padėjo kurti stiprų šou.
Kokias galimybes jums suteikė filmavimasis Alice Temperley butike, įsikūrusiame „Phoenix Studios“ Somersete?
Alice Temperley yra viena gerbiamiausių vestuvinių suknelių dizainerių Jungtinėje Karalystėje. Ilgą laiką ji savo verslą kūrė Londone, tačiau galiausiai, norėdama prisidėti prie miestelio ekonomikos, perkėlė savąjį verslą į gimtąjį Somersetą. Patalpas ji nusipirko centrinėje miestelio aikštėje, prie pat Ilminsterio ir įkūrė kepyklą, kavinę, barą, drabužių parduotuvę, vestuvių butiką, ateljė virš savo biurų, na ir dar vieną erdvę, kuri virto antruoju vestuvių butiku. Serialo „Angel Eye“ prodiuseris susisiekė su ja ir paklausė: „Ar neprieštarautumėte, jei mes pasinaudotume šia nuostabia erdve kurdami savo naująjį šou? Jame taip pat norėtume pademonstruoti ir Jūsų sukneles, parodyti patalpas ir tikrai pasidžiaugti tuo, ką jūs čia esate sukūrusi.“ Laimei, ji buvo tikrai svetinga. Tai nuostabi erdvė.
Ir todėl, kad „Suknelei – taip“ dabar nėra įsikūrusi tik parduotuvėje, turime daug laisvės pildant individualius klientų poreikius. Man tai patiko.
Baras atrodė išties patogiai. Stebėjome, kaip kai kurios nuotakos ar jų šeimos nariai gurkšnoja kokteilius nuo ankstyvo ryto.
Man tai kartais atrodydavo itin keista. Pradėti filmuoti tekdavo ir 8 val. ryto. Tuomet nustebęs klausdavau: „Ar jūs jau geriate proseką?“
Ar ilgai užtrukote, kol laidos įžanginiame segmente dėvimai suknelei ištarėte „taip“?
Gerai, tai skambės arogantiškai, bet prodiuseriams pasakiau: „Žinau, kaip reikia pradėti šou, kad pradinis tonas būtų tobulas. Noriu, kad kadras prasidėtų kamerai esant ore. Ji paslaptingai sektų mane iš nugaros, o reikiamu momentu aš atsisuksiu, mirktelėsiu ir mesiu savo vestuvinę puokštę.“ Aš tik norėjau, kad žiūrovai iš karto pajaustų, kad tai visai kita „Suknelei – taip“ versija ir, tikiuosi, ji bus šmaikšti. Mėgstu juokauti, nors būnu ir emocionalus. Dėl to esu žinomas ir kituose savo projektuose, bet visų pirma stengiuosi būti žaismingas. Manau, tą gerai parodėme nuo pat šou pradžios.
Bet kalbant apie suknelę, ar tai būtų suknelė, kurią pasirinkčiau sau? Ne. Tačiau teko rinktis tik iš keleto, kurios man tiko be didesnių pakeitimų. Kad žinotumėte, suknelės paprastai yra vieno dydžio. Jos siaurinamos arba joms pridedama papildomų detalių ir tuomet išsirinkta suknelė yra gaminama pagal tą pavyzdį. Taigi turėjau tiesiog pritaikyti tai, ką turėjome. Ir tai suveikė. Buvo tikrai gražu. Norėjome kažko įspūdingo ir dramatiško. Bet, jei būčiau nuotaka, rinkčiausi kitokio stiliaus suknelę.
Realybės šou „Meilės sala“ (angl. Love Island) dalyvis Lukas T ketino pats išrinkti savo nuotakos Chelsea Menna vestuvinę suknelę. Kaip įvertintumėte jo skonį?
Jis išties turėjo puikų skonį. Tiesą sakant, ir nenoriu pasirodyti nemandagus, aš tikrai nežinojau, kas jis toks, nes JAV nematėme britiškos šio realybės šou versijos. Bet Lukas ir Chelsea buvo itin mieli. Man jų šeimos kompanija itin patiko. Su jo mama sutarėme geriau nei su bet kuo kitu šioje laidoje. Mums buvo labai smagu. Na, ir Lukas turėjo neįtikėtiną skonį.
Jūsų siuvėja Dee sako, kad jautėsi visiškai pakerėta, matydama tokią super įžymybę kaip Lukas T. Ar koks nors garsus žmogus kada nors privertė jus taip jaustis?
Begalės. Meryl Streep privertė mane taip jaustis. Kartą ji man dainavo „Su gimimo diena“ per „Zoom“. Tai buvo neįtikėtina. Viola Davis yra mane taip pat pakerėjusi. Na, o iš britų žvaigždžių – Fearne Cotton. Neseniai jai duodamas interviu ir vėl ėmiau jaustis kaip vaikas. Negalėjau patikėti, kad ji žino mano vardą. Tai ją privertė tikrai smarkiai juoktis. Ji sakė: „Palauk, juk tai mes čia jaučiamės pagerbti tavo vizitu. Kodėl tu elgiesi kaip vienas tų išprotėjusių gerbėjų?“ Atsakiau: „Juk tu buvai mano visa vaikystė.“
„Drag“ karalienė Plastiq iš Niukaslo sako, kad mintis eiti į suknelių parduotuvę jai, kaip nebinariniam asmeniui, buvo labai baisi. Kaip sugebėjote priversti Plastiq jaustis ypatinga ir savimi pasitikinčia nuotaka?
Visų pirma, bandžiau iš to neišpūsti burbulo. Manau, kad tai ir yra šio laidos sezono grožis. Samdydami mane, jie pasamdė žmogų, kuris ilgą laiką susidūrė su tam tikra diskriminacija ar nepagarba. Aš žinau, kaip tai pasireiškia, žinau, kaip to išvengti ir padaryti, kad žmonės jaustųsi kiek įmanoma patogiau. Susitikęs su Plastiq nenustebau, kad ji jautėsi pakankamai patogiai, kad galėtų mums pasakyti, ko ieško, o vėliau galėjo komfortabiliai jaustis tose suknelėse. Labai didžiavausi, kad galėjau jai padėti.
Papasakokite apie nuotaką Niamh ir jos mieląjį tėtį Mervyn, kuriam pernai buvo diagnozuotas 4 stadijos terminalinis vėžys. Kaip sugebėjote jiems sukurti pačią magiškiausią dieną?
Tiesiog stengiausi būti labai jautrus tam, ką jautė ir išgyveno jų šeima. Norėjau užtikrinti, kad visa ši patirtis jiems būtų kiek įmanoma asmeniškesnė. Išleistuose epizoduose nebuvo atskleista, kad Niamh kartu su savo tėčiu „Suknelei – taip“ žiūrėdavo dar būdama maža. Tai buvo jų mėgstamiausia laida, kurią jie žiūrėdavo kartu. Laidoje to neminime, nes nenorime atitraukti stebėtojų nuo visos istorijos. Mums patinka, kai žiūrovai pamiršta, jog žiūri televizijos laidą.
Norėjau užtikrinti, kad Mervyn jaustųsi tikriausia šou dalimi, kad kai ateis didžioji Niamh diena, ji žinotų, kad jos tėtis buvo didžiulė jos suknelės pasirinkimo proceso dalis. Ir tikrai svarbu būti atviriems apie tai kas vyksta. Kalbėti apie tai, ką jie išgyvena, o ne daryti viską keistai apsimetant, kad tai nevyksta. Nesakau, kad gyvenime turiu daug įgūdžių, tačiau vienas dalykas, kurį tikrai sugebu, tai kurti visapusiškai patogią ir komfortabilią atmosferą žmonėms.
„Queer Eye“ laidose jūs labai retai verkėte. Ar teko susigraudinti filmuojant „Suknelei – taip“?
Filmuojant „Queer Eye“ verkiau retai, nes, tiesą sakant, nejaučiau tos emocijos taip stipriai, kaip ją jautė daugelis mano kolegų amerikiečių. Yra keletas vietų šiame „Suknelei – taip“ sezone, kai aš tikrai, tikrai verkiau. Tačiau tai ne visada patekdavo į galutinį montažą, kurį išvys žiūrovai. Verkdamas jausčiausi tikrai savanaudiškai ir atimčiau iš dalyvių jų asmeninę akimirką.
Kas jus sujaudino radus tobulą suknelę cerebriniu paralyžiumi sergančiai Asai? Į kokias detales reikia atsižvelgti renkant suknelę neįgaliojo vežimėlyje esančiam žmogui?
Dirbti kartu su Asa tikrai nebuvo sunku. Kituose savo projektuose esu dirbęs su keliais žmonėmis, judančiais neįgaliųjų vėžimėliais. Dabar turiu tikrai neblogą supratimą, kaip padėti šiems žmonėms pasipuošti. Rūbus turi būti greitai ir lengvai nusirengiami, jie negali būti itin apkritę aplink juosmenį ar rankoves, nes audinys gali įsipainioti į ratus. Asa norėjo pūstos suknelės. Taigi teko ieškoti kažko ne itin plataus, kad audinys nestrigtų ratuose ir neapkrautų judesių. Buvo daug veiksnių, į kuriuos reikėjo atsižvelgti. Bet vien todėl, kad ji yra neįgaliojo vežimėlyje, dar nereiškia, kad ji negali jaustis it princesė kaip ir kitos nuotakos.
Su Asa kalbėjotės apie asmeninę netektį – netekote tėčio, kai jums buvo vos 13 metų. Kaip manote, ką iš jo paveldėjote?
Visų pirma esu itin verslus. Mano tėtis taip pat buvo geras verslininkas. Aš mėgstu varžytis ir dažnai neturiu daug kantrybės. Abu esame tiesmuki ir dažnai negalime nutylėti, ką galvojame, norime, kad viskas vyktų pagal mus.
Kokius asmeninius pasiekimus norėtumėte parodyti tėčiui, jei tik galėtumėte?
Norėčiau, kad jis visą tai išvystų ir būtų priblokštas. Mano mama prieš kelias savaites paskambinusi man pasakė tai, kas mane tikrai labai sujaudino. Buvau Jungtinėje Karalystėje, ruošiausi laidos filmavimams ir pasitaikė netikėta proga nuvykti į Kensingtono rūmus. Ten „Crown to Couture“ parodoje buvo eksponuojama mano apranga, kurią vilkėjau dalyvaudamas savo pirmuosiuose „Emmy“ apdovanojimuose. Turėdamas laisvo laiko, nusprendžiau užsukti ir apsidairyti. Visiškai atsitiktinai vėliau pavyko susitikti ir Anglijos karalių. Jo palydovai manęs paklausė, ar mes su karaliumi norėtume susipažinti. Ir, žinoma, aišku, kad norėjau. Iš karto po to paskambinau mamai ir pasakiau: „Niekada neatspėsi, kas man ką tik nutiko!“ O išgirdusi istoriją ji atsakė: „Žinai ką, Tanai, mes juk esame imigrantai šioje šalyje. Tu net neįsivaizduoji, kaip stipriai prisidėjai prie mūsų šeimos įsitvirtinimo.“ Mano tėvai niekada netikėjo, kad vos po dviejų šeimos kartų šioje šalyje, jų vaikas turės galimybę susitikti su Karaliumi ir Karalius norės su juo susipažinti. Tai mane labai sujaudino. Nemanau, kad mano tėtis būtų galėjęs net suvokti, koks tai jausmas.
Šiuo metu gyvenate Jutoje, JAV, bet koks yra pirmas dalykas, kurį kaskart padarote, lankydamas savo šeimą Mančesteryje?
Prisiekiu, kad tai nėra reklama ir manęs jie niekaip neremia, bet mes pirmiausia aplankome „Nando’s“ restoraną. Ten lankausi nuo 17 metų, kai pirmą kartą persikėliau iš Donkasterio į Mančesterį. Ir tai vis dar yra viena iš mano mėgstamiausių vietų pavalgyti. Nepaisant visos prabangos, kuri gerokai pakeitė mano gyvenimą, nemėgstu susitikimų prabangiuose restoranuose. Verčiau visada rinksiuosi „Nando’s“.
Ar galite papasakoti, kaip jums sekasi rinktis suknelę nuotakai Brocarde, kuri išteka už vaiduoklio, Viktorijos laikų kareivio, vardu Eduardas?
Taip, žinoma, mielai papasakosiu. Viską darėme taip pat, kaip ir su bet kuria kita suknele. Išklausėme nuotakos, stengėmės suprasti, ko ji norėtų. Paprastai bendraujame su nuotaka, kurios jaunikis mums gali taip pat papasakoti savo viziją, lūkesčius, nuomonę apie suknelę. Taigi, nors Brocarde jaunikis ir yra vaiduoklis, jei jis turi nuomonę ir ji gali su manimi ja pasidalinti, aš tą nuomonę tikra išklausysiu. Tai tikrai buvo viena keisčiausių patirčių, kokią tik esu turėjęs filmuojant laidą, bet pas mane visi yra laukiami.
Visas naujas laidos „Suknelei – taip su Tan France“ serijas galime peržiūrėti „discovery+“ platformoje.
