Jai buvo 87 metai. Penktadienį ji buvo paguldyta į ligoninę, o vėliau jai buvo dirbtinai sukelta koma.
„Ji mirė šį rytą 2 val. Georges’o Pompidou ligoninėje (Paryžiuje)“, – sakė vienas šaltinis.
Danielle Mitterrand – aktyvistė ir buvusi pirmoji Prancūzijos ponia
Pasipriešinimo didvyrė, humanistė ir prezidento našlė D.Mitterrand, kuri anksti antradienį, būdama 87 metų, mirė, niekada nesitenkino dekoratyviniu tradicinės Prancūzijos pirmosios ponios vaidmeniu.
Ji aistringai kovojo už įvairiausius reikalus, ar tai būtų parama kurdams, tibetiečiams ir Kubos lyderiui Fideliui Castro, ar raginimas teisingai pasidalyti vandens išteklius, ar vergijos pasmerkimas.
1924 metais spalio 29 dieną šalies rytuose esančiame Verdeno mieste gimusios Danielle Gouze tėvas buvo mokytojas ir socialistas, kurį Antrojo pasaulinio karo metais vyriausybė atleido už tai, kad jis neišdavė savo mokyklos mokinių žydų.
1940 metais, kai vokiečių pajėgos okupavo beveik visą Prancūziją, ji, būdama vos 17-os, kaip medicinos seselė prisidėjo prie Pasipriešinimo. Po karo ji buvo viena jauniausių prancūzų, apdovanotų prestižiniu Pasipriešinimo medaliu.
1944 metų spalio 27 dieną ji ištekėjo už Pasipriešinime taip pat dalyvavusio Francois Mitterrand'o, su kuriuo susipažino, kai jis slapstėsi nuo Gestapo ir vadinosi „kapitonu Morland’u“. Pora susilaukė dviejų sūnų – Gilbert'o ir Jeano-Christophe'o.
Ji lydėjo savo vyrą daugelyje jo kampanijų, o 1981 metų gegužę tapo Prancūzijos pirmąja ponia.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Danielle Mitterrand su savo vyru Francois (1994 m.) |
Tačiau ji mieliau atsisakydavo priėmimų Eliziejaus rūmuose ir atsidėdavo darbui dėl žmogaus teisių.
Prieš vyro pergalę viename interviu savaitraščiui „Paris Match“ ji pavadino save paprasta moterimi, palyginti su kadenciją baigusio prezidento žmona, aristokratiško įvaizdžio Anne-Aymone Giscard d'Estaing.
Prezidentūros rūmuose ji ignoruodavo protokolą ir naudojosi savo padėtimi tam, kad padėtų humanitariniams projektams.
1986-aisiais ji įsteigė organizaciją „France-Libertes“, kuri ėmė vis labiau įsitraukti į kovą už žmogaus ir mažumų teises ir kuri spalį atšventė savo 25-metį.
Kartais jos darbas prieštaraudavo valstybės reikalams: 1990-aisiais ji turėjo atsisakyti plano aplankyti pabėgėlius iš ginčijamos Vakarų Sacharos teritorijos vienoje stovykloje Alžyre, nes tam griežtai pasipriešino Marokas.
Jos draugystė su Kubos lyderiu F.Castro taip pat nepatiko Prancūzijos vyriausybei, nors ji ir sakė, kad įtikino kubiečius paleisti kažkiek politinių kalinių.
1992 metais, kai ji su savo vyro sveikatos apsaugos ministru Bernard'u Kouchner'u, kuris įsteigė pagalbos agentūrą „Medecins sans Frontieres“ („Medikai be sienų“), lankėsi Irako Kurdistano regione, buvo surengtas pasikėsinimas į jos gyvybę, bet ji nenukentėjo.
1995-aisiais, po dviejų septynerių metų kadencijų prezidentas F.Mitterrand'as pasitraukė. Tais pačiais metais visuomenė sužinojo, kad jis turi nesantuokinę dukterį Mazarine. Bet šią žinią Danielle Mitterrand, regis, sureagavo ramiai.
F.Mitterrand'as 1996 metais mirė nuo vėžio, bet jo našlė tęsė savo politinį ir žmogaus teisių darbą, dalyvavo Socialiniuose forumuose prieš globalizaciją ir gynė mažumas.
2005 metais ji ragino balsuoti „Ne“ Prancūzijos referendume dėl siūlomos Europos Sąjungos (ES) konstitucijos. Ji buvo ryžtingai atmesta, nors dauguma politinės klasės narių rėmė kampaniją už „Taip“.
Pastaraisiais metais ji atsiribojo nuo velionio vyro Socialistų partijos, kuriai sunkiai sekėsi varžytis su dešiniaisiais ir kuri dar nėra iškėlusi tokio kito nacionalinio lyderio, kuris atitiktų jos vyro standartus.
Danielle Mitterrand parašė kelias knygas, tarp jų – „Šie žmonės pirmiau visų mūsų brolių“ (Ces hommes sont avant tous nos freres) apie sukilimą Meksikos Čiapo valstijoje, taip pat biografinius memuarus.
