JK karaliaus karūnavimas yra persunktas šimtmečius menančiais ritualais.
Elžbieta II buvo karūnuota 1953-iaisiais, praėjus daugiau nei metams po to, kai ji tapo karaliene mirus tėvui Jurgiui VI.
Štai ko galima tikėtis Jungtinei Karalystei atsisveikinant su vienu monarchu ir pasveikinant kitą:
Gedulo laikotarpis
Karūnavimas yra atskiras nuo Sosto paveldėjimo tarybos, kuri susirenka šv. Jokūbo rūmuose iškart po monarcho mirties, kad formaliai paskelbtų įpėdinio įžengimą į sostą.
Susirinkimo metu monarchas šventai prisiekia susirinkusiems „dvasiniams ir laikiniesiems šios karalystės viešpačiams“ pripažindamas savo protestantišką tikėjimą, įsipareigodamas išlaikyti protestantišką paveldėjimą ir pažadėdamas saugoti Škotijos bažnyčią.
Kol ruošiamasi 10 dienų oficialiam gedului, Elžbietos II karstas, uždengtas karališkąja vėliava, gulės Balmoralo pilyje, kad darbuotojai atiduotų velionei pagarbą.
Tada karstas keliaus iš Balmoralo į Edinburgą, kur atguls į sosto kambarį Holirudhauzo rūmuose Škotijos sostinėje, o po to karališkuoju traukiniu bus atvežtas į Londoną.
Karalienės laidotuvės įvyks Vestminsterio abatijoje, kur pirmą kartą nuo 1760 metų bus laidojamas britų monarchas.
Karūnavimo ceremonija
Karūnavimo ceremonija vyksta Vestminsterio abatijoje ir jai vadovauja Kenterberio arkivyskupas, religinis Anglikonų bažnyčios vadovas.
Arkivyskupas publikai pristato naująjį valdovą. Susirinkusiesiems paplojus, monarchas ištaria karūnavimo priesaiką.
1688 metais parašytoje priesaikoje monarchas iškilmingai pasižada valdyti Jungtinės Karalystės žmones pagal parlamente priimtus įstatymus, „atlaidžiai“ vykdyti įstatymus ir teisingumą bei „daryti viską, kas įmanoma“, kad būtų išsaugota anglikonų bažnyčia ir protestantų religija.
Tada arkivyskupas patepa valdovą pašventintu aliejumi ir palaimina jį karaliaus Edvardo soste, sukurtame 1300 metais ir naudojamame kiekvienoje karūnavimo ceremonijoje nuo 1626 metų.
Monarchas galiausiai gauna savo karališkąsias regalijas, įskaitant skeptrą ir karūną, kurią uždeda arkivyskupas.
Žmonos karūnavimas
Jei nenusprendžiama kitaip ir jei naujasis valdovas yra vyras, jo žmona paskelbiama karaliene ir karūnuojama pagal panašią, bet supaprastintą ceremoniją.
Ji taps karaliene našle (arba karaliene motina, jei ankstesnė karalienė našlė tebėra gyva) mirus karaliui, kurį pakeis jo pirmas vaikas, nepaisant lyties.
Karalienė Elžbieta II, atlikdama vieną iš paskutinių lemiamų veiksmų dėl paveldėjimo, išsprendė seną klausimą, kaip vadinsis Charleso žmona Camilla.
Buvo numatyta, kad ji taps princese konsorte, nes ji nėra pirmoji naujojo karaliaus žmona, taip pat iš pagarbos Velso princesei Dianai, kuri žuvo 1997 metais įvykusioje automobilio avarijoje.
Tačiau karalienė teigė pritarusi, kad Camilla taptų karaliene konsorte.
Karališkosios regalijos
Jungtinė Karalystė karūnavimo ceremonijose vis dar naudoja regalijas – kostiumus ir papuošalus, tokius kaip skeptrai ir kardai.
Ceremonijos metu tradiciškai naudojama šv. Edvardo karūna, pagaminta 1661 metais Karolio II karūnavimui.
Iš aukso, sidabro, rubinų ir safyrų pagaminta karūna sveria daugiau nei du kilogramus ir yra dedama ant monarcho galvos faktiniu karūnavimo momentu.
Išeinant iš abatijos dėvima lengvesnė karūna. 2 868 deimantais puošta regalija buvo pagaminta 1937 metais Jurgio VI karūnavimo proga, o monarchas ją taip pat užsideda per kasmetinį parlamento atidarymą.
Svečiai
1953 metais Elžbietos II karūnavimo ceremonijoje dalyvavo 8 251 svečias iš 181 šalies ir teritorijos.
Tarp jų buvo daug užsienio monarchijų atstovų, bet nebuvo Europos suverenų, gerbiant karališkąją tradiciją.
Po ceremonijos Londono gatvėmis vyksta ilga eisena.
Nors Vestminsterio abatija ir Bakingamo rūmai yra nuo vienas kito nutolę mažiau nei 1,6 kilometro, 1953 metų procesijos maršrutas driekėsi 7,2 kilometro, kad joje galėtų dalyvauti kuo daugiau žmonių.
