„NY Times“: Kodėl Erkiulis Puaro toks geras detektyvas? Ne tik dėl pilkųjų ląstelių

Erkiulis Puaro yra vienas iš tų literatūrinių herojų, kaip ir Džeimsas Bondas ar Šerlokas Holmsas, kurių įvaizdis ryškiai įsirėžęs į žmonių vaizduotę. Nuo debiuto 1920 m. Agathos Christie romane „Mįslingas nutikimas Stailze“ iki paskutinio pasirodymo knygoje „Uždanga: Paskutinė Puaro byla“, išleistoje 1975 m., šis belgų detektyvas buvo vaizduojamas kaip paprastas ir charakteringas personažas: „įdomus, žavingas mažas žmogeliukas“, kaip A.Christie rašė, „vargu ar daugiau nei 5 pėdų 4 colių ūgio“, kurio galva „kiaušinio formos“, nosies galiukas rausvas ir su didžiuliais, ko gero, tai garsiausias veido plaukuotumo atvejis anglų literatūros istorijoje, „aukštyn riestais ūsais“, apie kuriuos vėliau A.Christie didžiuodamasi sakys, kad jie bene vieni geriausi Anglijoje.