Hefneris ką tik grįžo į savo didžiulį namą iš Bettie Page laidotuvių ir vis dar dėvėjo gedulingą švarką. Hefneris laikė Page drauge. Dabar ji, kaip ir daugelis Hefnerio jaunystės draugų, jau – anapus.
Jis dar niekada nebuvo toks garsus, nors jo imperijos pažiba, „Playboy“ žurnalas, patiria sunkumų. 82 metų, Hefneris pasakoja apie savo praeities aistrą – Holivudą.
Yra didelė galimybė, kad Hefneris pagaliau pamatys savo vaikystės versiją ekranuose. Tai – ilgas biografinis filmas.
„Viską, ką žinau apie meilę, sužinojau iš filmų“, – sako Hefneris. „Aš tarsi ištrūkdavau į kitą visatą, kuri egzistavo tik filmuose. Mano meilės supratimas yra beveik toks pats, koks būdavo mano vaikystės laikų filmuose“.
Yra didelė galimybė, kad Hefneris pagaliau pamatys savo vaikystės versiją ekranuose. Tai – ilgas biografinis filmas. Hefneris sako, kad jis turi būti baigtas po poros mėnesių. Filmo prodiuseris yra Brianas Grazeris, Brettas Ratneris yra režisierius, o pagrindiniu vaidmeniu labai susidomėjęs Robertas Dawney jaunesnysis.
Hefneris sako, kad jis pasitiki Brianu. „Vienintelis dalykas, ko aš noriu iš filmo, kad tai nebūtų vien lengva komedija. Noriu, kad jis išreikštų ir atspindėtų pasikeitimą visuomenės seksualinėse vertybėse“, – sako jis. „Brianas yra pasakęs, kad aš esu vienintelis žmogus, kuris mylėjosi su daugiau nei tūkstančiu moterų ir visoms joms aš vis dar patinku. Tai tiesa, aš lieku draugais su dauguma savo žmonų ir merginų. Aš esu romantikas“.
Galbūt, tačiau dabar internetinės pornografijos amžius ir Hefnerio žurnalo pardavimai krenta. 2008 metais žurnalas šventė savo 55 gimtadienį, tačiau spalį turėjo atleisti 55 darbuotojus.
Krentant spausdintinės erotikos populiarumui, tarp Hefnerio prioritetų pirmauja susižavėjimas filmais. Biografinis filmas bus prodiusuojamas kartu su „Playboy Alta Loma Entertainment“, jo produkcijos kompanija, kuri stiprina Hefnerio pastangas Holivude.
„Filmai niekada nebeturės tokio poveikio kaip tada, kai aš buvau vaikas. Man pasisekė, kad gimiau 1926 metais ir užaugau per Didžiąją depresiją ir karo metus. Gyvenau tobuliausiu laikotarpiu“, – sako Hefneris.
Vaikystės įtaka
Hugh Marstonas Hefneris gimė 1926 metais, balandžio 9 d. Čikagoje, augo vakarinėje miesto dalyje. Jis buvo vietinių vaikų vadeiva, kurdavo ir vadovaudavo įvairiems žaidimams, piešė komišką autobiografinę knygutę. Jis prisimena ją kaip pirmą savo leidybinę sėkmę.
Būdamas 16 jis pamėgino sukurti siaubo filmą. Hugh jaunystės ritualas buvo vakarinis ėjimas į kiną, kartais netgi du kartus per dieną. Pasižiūrėjęs jis kruopščiai aprašydavo filmus dienoraštyje.
„Vaikystėje filmai darė man didesnę įtaką negu šeima“, – sako Hefneris. „Aš augau tipinėje metodistų šeimoje, kurioje buvo daug apribojimų ir jokio emocijų demonstravimo. Mano išsigelbėjimu tapo pritemdytas kino teatras“.
Hugh jaunystės ritualas buvo vakarinis ėjimas į kiną, kartais netgi du kartus per dieną. Pasižiūrėjęs jis kruopščiai aprašydavo filmus dienoraštyje.
„Manau mano susižavėjimas blondinėmis yra tiesiogiai susijęs su 1930 metų filmuose vaidinančiomis platininėmis blondinėmis“, – sako Hefneris. „Jean Harlow, Alice Faye ir visos Busby Berkeley mergaitės“.
Ištisus dešimtmečius filmavimas tapo tradicija Playboy rūmuose. Hefneris nufilmuodavo po 2 naujus filmus per savaitę.
Įvaizdžio tobulinimas
„Playboy“ rūmai ir jų šeimininkas tapo rafinuoto pasileidimo simboliais ir Hefneris šį įvaizdį rūpestingai kultivavo. „The girls next door“ spalį pradėjo savo penktąjį sezoną. Tai televizijos šou, kurio metu rodomi Hefnerio santykiai su jo trimis gundančių formų šviesiaplaukėmis merginomis „Playboy“ rūmuose.
Visuomenė vis labiau susidomėjusi keistu meilės keturkampiu. Taip pat rodoma „Ponas Playboy: Hugh Hefneris ir amerikietiškoji svajonė“. Tai – Steveno Wattso statyta biografija. Jis turėjo neribotą priėjimą prie plataus magnato archyvo, kuriame yra iškarpų albumas nuo pat Hefnerio jaunystės.
Hefneris turi žemą balsą, nutrūktgalvišką šypseną ir mažas subtilias rankas. Visuose rūmų vonios kambariuose yra vyšnių-migdolų losijono. Jis nebe toks aukštas, koks buvo anksčiau, ir yra truputi susikūprinęs. Stovėdamas šalia Barbi Benton statulos savo bibliotekoje jis atrodo netgi trapus.
Bibliotekos lentynos yra prikrautos knygomis apie Holivudo istoriją ir stebėtina tai, kad šioje bibliotekoje nerasite paties Hefnerio. Turbūt jį tenkina tiesiog stebėtojo vaidmuo.
Vienintelė išimtis buvo vaidmuo Romano Polanskio „Makbeto tragedijoje“ 1971 metais. Kuriant filmą, jis netilpo į laiko limitą ir kompanija draudusi filmą, spaudė pakeisti Polanskį.
„Aš jiems pasakiau, kad Polanskis yra vienintelė priežastis dėl ko šitas filmas yra kuriamas, todėl mes atsisakėme draudimo ir visas išlaidas padengiau aš pats“, – pasakoja Hefneris. „Tai buvo žavingas filmas, su trūkumais, bet žavingas“.
Tačiau 1970 metais Hefneris daugiausiai dėmesio skyrė savo žurnalo pasisekimui.
„Tiek daug mano gyvenimo kelių grąžina atgal į vaikystę. Kiekvieną kartą grįžęs į Čikagą aš visada pasivaikštau savo vaikystės gatvėmis. Dauguma dalykų beveik nepasikeitė. Namas, kuriame užaugau, vis dar stovi, tik rajonas išsiplėtė. Kai sugrįžti į savo vaikystės vietas, visi dalykai atrodo mažesni, negu tu prisimeni. Vienintelis dalykas, kuris atrodo didesnis, tai kino teatras“.
