Neseniai Lietuvoje išleistoje įkvepiančioje biografinėje knygoje „Will. Autobiografija“, W.Smithas atskleidžia, kad pirmus tris ar keturis mėnesius įsimylėjėliai įsisuko į pašėlusį meilės viesulą. Jie paslapčiomis keliaudavo į tokias egzotiškas vietas kaip Šventojo Luko kyšulys, privačios Karibų salos, Aspenas ar nuošalūs kampeliai Havajuose, o viešbučiuose registruodavosi slapyvardžiais, kuriais iki šiol kartais pasinaudoja.
Tačiau prieš susitikimą su Jada Willui teko išgyventi skyrybas su pirmąja žmona Sheree Zampino – verslininke, mados dizainere ir aktore.
Ištrauka iš knygos „Will. Autobiografija“
Studio Sityje buvo nedidelis kokteilių baras, kuris vadinosi „Kepta bulvė“ („Baked Potato“). Du artimi draugai – Tiša Kambel (Tisha Campbell) ir Duanas Martinas (Duane Martin) – pakvietė mane ten užsukti. Jie buvo labai atkaklūs, tiesiog verste privertė.
Nesu didelis tokių barų mėgėjas, bet jie patikino, kad tikrai nesigailėsiu. Taigi užsukau apie aštuntą vakaro ir patraukiau prie staliuko. Prie jo kartu su Tiša ir Duanu sėdėjo Džeida Pinket. Staiga baras ėmė man patikti.
Duanas mėgo būti įvykių sūkuryje – nuolat sudarinėdavo įvairiausius sandorius, tarpininkaudavo sujungiant verslus ar pan., buvo muzikos grupės vadybininkas ir tuo pat metu siekė įsigyti klubą, kuriame ta grupė koncertuodavo. Tiša buvo tikra sąvadautoja – ji įtarė, kad mudu su Šere netrukus pasuksime skirtingais keliais, tad nusprendė, kad dabar man metas atkreipti dėmesį į Džeidą.
Tiesa, mūsų su Džeida niekas apie tai neįspėjo. Per pastaruosius metus vos kelis kartus sutikau ją mieste ir tada mes tiesiog pasilabinome. Man ji vis dar atrodė stulbinamai graži. Tokia pat aštrialiežuvė. Kupina gaivios Rytų pakrantės energijos.
Bet kažkas pasikeitė. Kažkas giliai viduje, ten, kur nesugeba prasiskverbti protas. Galbūt aš tiesiog labiau subrendau – juk jau buvau tapęs tėvu. Gal buvau atviresnis, o gal mes abu kentėme panašų skausmą. Šiaip ar taip, žvelgiau į ją kitomis akimis. Džeidai buvo vos dvidešimt dveji metai, bet jos akyse švietė amžių išmintis. Atrodė, kad jai buvo atvertos ypatingos paslaptys.
Mes kalbėjome apie viską – Džeida galėjo palaikyti pokalbį bet kokia tema: nuo Tupako iki apartheido, nuo studentų krepšinio lygos iki Ganešos ir Rytų misticizmo. Jautėmės, lyg būtume tik dviese, mėgavomės užduodami klausimus ir pernelyg nesivarginome ieškodami atsakymų. Mes buvome kartu – ir tuo viskas pasakyta.
Valandos lėkė it minutės. Jaučiau, kokia galinga tampa susijungusi mūsų energija. Kol juokėmės, kalbėjomės ir ginčijomės dėl įvairiausių dalykų, mano galvoje kilo ištisi miestai ir imperijos. Ji buvo smulkutė kūnu, bet tikra dvasios milžinė. Taip pat pasitikinti savimi, tvirta ir nepajudinama – it dešimties tonų uola laikanti visa Didžiąją piramidę.
Vėliau Džeida man pasakojo, kad viduje ji tarsi išgirdo balsą, tiesiai šviesiai ir be jokių sentimentų pareiškusį: „Štai tavo vyras.“ Tą akimirką ji tik nusijuokė iš šios pranašystės – juk aš vedęs, tad nėra ko net galvoti. Galiausiai mes drauge grįžome į tikrovę – ant metalinių baro kėdžių. Atsisveikinimas užtruko, nes nė vienas nenorėjome išeiti. Palydėjau ją iki mašinos, o tada sekiau akimis nuvažiuojančią. Tą vakarą išėjau apsvaigęs, sukrėstas ir įstrigęs tarp svajonių ir tikrovės. Sutikau savo karalienę, kuri buvo pakankamai stipri, kad atlaikytų mano svajonių naštą. Bet mums nelemta būti kartu.
Po poros dienų iš Skenektadžio grįžo Šerė ir mudu nusprendėme susitikti „Palmėje“ („The Palm“), mūsų mėgstamiausiame restorane. Ten galėdavai gauti gardžiausių omarų visame mieste, jie buvo didžiuliai. Visada užsisakydavome tik vieną porciją ir ja pasidalydavome. Galbūt tikėjausi, kad atskirai praleistas laikas ir šakutės, vis susiduriančios kartu gardžiuojantis mėgstamu patiekalu, vėl sujungs mūsų sužeistas širdis. Tikėjau gydančia lydyto sviesto ir juokingų plastikinių seilinukų galia.
Šerė tvirtino, kad mylėjau ne tikrąją ją, o įsivaizduojamą moterį – savo svajonę apie tobulą žmoną.
Atvykau pirmas. Šerė tiesiai iš oro uosto nuvežė Trėjų pas savo mamą. Ji įžengė į restoraną – graži kaip visada. Mes apsikabinome ir susėdome prie staliuko. Aš jau buvau užsakęs maisto, Šerei tai patiko. Kalbėjomės apie Trėjų, Skenektadį ir naująją jos tėvo kovos menų salę. Trėjus senelį tiesiog dievino, o šis netgi padovanojo anūkui mažytį kimono.
Gana maloniai leidome laiką, bet staiga pajutau, kad ima svaigti galva. Burna išdžiūvo, pajutau keistą metalo skonį. Pabandžiau sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą. Velniai rautų, nejau tuoj apalpsiu?..
– Kas tau? – sunerimusi paklausė Šerė.
Galva vis labiau svaigo, beveik negalėjau kvėpuoti, kaktą išpylė prakaitas...
– Viskas normaliai, – pamelavau. – Tik nubėgsiu į tualetą.
Įėjau į tualetą ir užsirakinau kabinoje. Atsisėdau ir pabandžiau atgauti kvapą. Kas, po perkūnais, man darosi? O tada prapliupau raudoti. Dvidešimt minučių vėmiau, raudojau ir isteriškai juokiausi. Nejau mane ištiko suknistas nervinis priepuolis?
Buvau nusprendęs jokiu būdu neleisti, kad taip nutiktų. Ir šekit... man nėra nė trisdešimties metų, o šeima jau sugriuvusi.
Visgi po truputį pradėjau aiškiai suprasti, ką jaučiu. Buvau visiškai tikras, kad Džeida Pinket yra mano svajonių moteris. Tačiau Dievo akivaizdoje savo gyvenimą atidaviau kitai – Šerei. Negalėjau sulaužyti duoto pažado. Kitaip tariant, ašaros reiškė, kad negaliu sutikti su tokia negailestinga tikrove, o juokiausi iš situacijos absurdiškumo.
Visgi netrukus isterija atslūgo. Šluostydamasis ašaras išėjau iš kabinos ir buvau tvirtai apsisprendęs visą likusį gyvenimą nugyventi su Šere Smit.
<...>
Šeimos gyvenimo Šerė buvo soti iki kaklo, o aš tiesiog negalėjau patikėti, kad tai nutiko man. Maniau, jog blogiausias dalykas mano gyvenime buvo tėvų skyrybos, bet staiga paaiškėjo, kad skirtis pačiam kur kas blogiau. Pasirodo, iš savo tėvų klaidų nieko nepasimokiau. Neigiau tai, kas vyksta, ir buvau įsiutęs. Dabar mano sūnus turės patirti tą patį pragarą, kuris kažkada paskatino mane galvoti apie savižudybę.
Šerė tvirtino, kad mylėjau ne tikrąją ją, o įsivaizduojamą moterį – savo svajonę apie tobulą žmoną.
– Mano vietoje galėjo būti bet kuri, – kartą pareiškė ji man.
Save ji vadino „žmona dėl varnelės“, kitaip tariant, manė, jog mano gyvenime egzistavo tik tam, kad Vilo Smito tobulo gyvenimo elementų sąraše galėčiau pažymėti punktą „Žmona“. Neseniai buvome įsigiję namą Ensino rajone. Nors jis dar nebuvo baigtas remontuoti, Šerė su Trėjumi persikėlė ten. Man atrodė, kad ji griauna mūsų gyvenimą, naikina šeimą. O juk aš buvau nusprendęs jokiu būdu neleisti, kad taip nutiktų. Ir šekit... man dar nėra nė trisdešimties metų, o šeima jau sugriuvusi.
Jaučiausi mirtinai įskaudintas ir paskambinau Kvinsiui.
– Kaip gyveni, vaikine iš Filės? – pasidomėjo jis.
– Šerė ketina skirtis.
– Tai velniava. Ir kaip jautiesi?
– Klaikiai. O dar tuoj išlįs advokatai ir pasipils visas mėšlas. Aš net nenoriu skirtis...
– Suprantu, vaikine, pats tai perėjau ne kartą, – pertraukė mane Kvinsis, – todėl galiu tau patarti.
Užgniaužiau kvapą – man dar niekada taip smarkiai nereikėjo gero patarimo, kaip tada.
– Atiduok jai pusę viso savo šlamšto ir gyvenk toliau, – paprastai tarė Kvinsis.
Ką???
– Visos mano skyrybos įvyko per dieną. Kai tik moteriškė ima elgtis taip, lyg nebenorėtų su manimi būti, tiesiog atiduodu jai pusę turto ir siunčiu į visas keturias pasaulio šalis. Ir dar pasakysiu vieną dalyką, nors gal dabar manimi ir netikėsi, – Kvinsis nuleido balsą ir ėmė kalbėti lyg Morfėjas iš „Matricos“, mėginantis įsiūlyti raudoną piliulę. – Vis tiek turėsite matytis per kiekvienas sumautas Kalėdas.
Jei turite bendrų vaikų, viskas, jūs surišti amžiams. Kvinsis buvo išsiskyręs tris kartus.
– Vaikine, viena mano buvusioji gyvena kitoje gatvės pusėje! Dar viena – gretimame kvartale, o mano vaikai auga trijuose skirtinguose namuose. Ir mes vis tiek esame šeima! Manai, išsiskirsi ir viskas, pamirši? Kurgi ne! Tu mirgėsi prieš akis plakatuose, reklamose, visur... Atiduok savo moteriškei pusę turto, pasakyk, kad pasimatysite Kalėdų išvakarėse, ir gyvenk toliau. Kitais metais susigrąžinsi tuos pinigus. O dabar išrašyk prakeiktą čekį ir nusiramink.
Tiesą sakant, ne tokio patarimo tikėjausi. Norėjau, kad jis pasakytų man, kaip viską sulipdyti. Kaip priversti žmoną laikytis santuokos įžadų. Maniau, kad tėra dvi galimybės: ištverti iki galo arba mirti. Nejau yra ir trečias kelias – pasitraukti? Be to, pusė pajamų už „Trilerį“ – dideli pinigai. Nė už ką nebūčiau tuokęsis, jei būčiau leidęs sau bent pamąstyti apie skyrybas.
Jei geriausia būtų pasiduoti ir pasitraukti, visi taip ir darytų – kam vargintis? Jei galėtum rinktis, ar eiti pabėgioti penktą valandą ryto, ar neiti, kas nepasirinktų kirmyti lovoje? Jei leidi sau pasiduoti, niekada nieko nelaimėsi. Vienintelis būdas priversti protą nugalėti – tiesiog atmesti bet kokius variantus, išskyrus pergalę. Man atrodo, kad visi sėkmingiausi žmonijos bendri projektai gimė suprantant, kad imamės kai ko sudėtingo ar neįveikiamo. O tada jau pažvelgiame vieni kitiems į akis, paspaudžiame ranką ir prisiekiame nesitraukti iki mirties.
Manau, kad dauguma žmonių skiriasi per anksti, dar neišmokę pamokų, kurios leistų jiems nekartoti tų pačių klaidų kituose santykiuose.
Maniau, kad tą ir padarėme susituokdami, – kitaip ir būti negali. Juk net santuokos įžaduose yra žodžiai: „Kol mirtis mus išskirs“, – kitaip tariant, pats Dievas su manimi sutinka. Be to, priesaiką duodi ne savo partneriui – šie žodžiai skirti silpniausiajai tavo paties daliai, kad ji nesugalvotų rinktis lengviausio kelio – pasiduoti, jei tik tokia galimybė apskritai būtų.
Kitaip tariant, prisiekdamas daryti ką nors iki mirties pareiški, kad jei tau nepavyks, tiesiog mirsi. Sąmonė bando apsaugoti mus nuo sunkumų, nuo skausmo ir kančių. Bet problema ta, kad be vargo ir skausmo neįgyvendinsi jokios svajonės. Taigi jei protas ima ieškoti malonumų, komforto ir lengvo gyvenimo, jis užnuodija tavo svajones ir pats tampa tau kliūtimi, tavo vidiniu priešu. Jei tik būtų įmanoma, kas nepasirinktų lengvesnio kelio?
Juk priesaiką ar įžadus duodame tik todėl, kad žinome, jog ateityje teks pereiti tikrą pragarą. Paprastiems dalykams priesaikų nereikia. Juk niekas nesako: „Prisiekiu suvalgyti visą šitą pyragaitį!
Dievas mato, lėkštėje neliks nė trupinėlio! Ir dar prisiekiu, kad ryte nebėgiosiu! Prisiekiu ilgiau pamiegoti!“ Santuokos įžadai tokie ekstremalūs („kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“) todėl, kad pats gyvenimas ekstremalus. Jokie mažesni įsipareigojimai nepadės eiti iki galo. Tai ir yra įsipareigojimo esmė. Nesu skyrybų priešininkas ir neteigiu, kad mūšyje apskritai negalima pasiduoti. Tiesiog manau, jog pasiduoti galima tik mūšiui baigiantis, o ne tada, kai tik segiesi šarvus, ne pirmą mūšio minutę ir ne kritus pirmajai aukai. Manau, kad dauguma žmonių skiriasi per anksti, dar neišmokę pamokų, kurios leistų jiems nekartoti tų pačių klaidų kituose santykiuose.
Iki šiol nesu visiškai tikras, ką tada galvojau. Gal man vadovavo skausmas, gal svajonės. O gal apskritai nieko nemąsčiau. Gal nė nereikėjo galvoti, nes viskas buvo aišku. Kelrodė žvaigždė šviečia net migloje.
Taigi vasario 19-ąją, praėjus vos penkioms dienoms po to, kai gavau skyrybų dokumentus, paskambinau Džeidai. Buvome nesimatę jau kelis mėnesius. Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol ji pakėlė ragelį.
– Alio.
– Labas, Džeida! Čia Vilas.
– O, sveikas! – Jos balse vis dar skambėjo mūsų susitikimo „Keptoje bulvėje“ atgarsiai. – Kaip gyveni?
– Gerai. Kai išgirdau tavo balsą, pasaulis nušvito.
Dabar manau, kad tikriausiai reikėjo jai daugiau paaiškinti, kas vyksta mano gyvenime.
– Ar tu dabar su kuo nors susitikinėji? – pasiteiravau.
Džeida kiek patylėjo – gal buvo priblokšta, gal sutrikusi:
– Šiaip tai ne. O ką?
– Liuks, tai susitikinėsi su manimi, gerai?
– Na... Gerai... – Džeida jautė, kad vyksta kažkas svarbaus, bet taip pat suprato, kad dabar ne metas klausinėti smulkmenų.
– Nuostabu. Aš dabar dirbu, tai truputį vėliau paskambinsiu? Gerai?
– Gerai.
Tada dar nežinojau, kad tuo metu Džeida buvo Baltimorėje. Holivudas ją taip nuvylė, kad ji viską metė ir grįžo namo. Be to, Džeida Merilande buvo ką tik įsigijusi dviejų hektarų sklypą su XIX–XX amžių sandūros pastatu ir ėmėsi remonto – norėjo susikurti paprastą, ramų gyvenimą.
Tačiau po mano skambučio ji patraukė tiesiai į oro uostą ir išskrido į Los Andželą. Savo naujame name Merilande taip ir nepraleido nė vienos nakties.
Aš niekada netikėjau pasakojimais apie „praeitus gyvenimus“. Esu girdėjęs žmones sakant: „Tikriausiai ankstesniame gyvenime buvome draugai“, bet tokios kalbos man atrodydavo visiška kvailystė.
Visgi pirmieji keli bendravimo su Džeida mėnesiai privertė mane suabejoti savo įsitikinimais. Mudu taip puikiai derėjome, kad labiau panėšėjome į senus draugus nei į ką tik iškeptus mylimuosius. Vienas kitą suprasdavome be žodžių ir viskas, ko tik imdavomės, mums puikiai sekėsi.
Tuo metu dar nebuvau sutvarkęs skyrybų formalumų, taigi savo santykių su Džeida pernelyg neafišavome. (Abu buvome gana žinomi ir jautėme, kad galime sulaukti pasmerkimo). Buvo dar vienas puikus tokių santykių aspektas – visą laiką leisdavome tik dviese, be pašalinių žmonių. Pirmus tris ar keturis mėnesius mūsų kūnai vos atlaikė pašėlusį meilės viesulą. Be to, paslapčiomis keliaudavome į tokias egzotiškas vietas kaip Šventojo Luko kyšulys, privačios Karibų salos, Aspenas ar nuošalūs kampeliai Havajuose – supratome, kokios naudingos gali būti užsakomosios kelionės lėktuvu. Viešbučiuose registruodavomės slapyvardžiais (negaliu pasakyti, kokiais, nes ir šiandien kartais jais naudojamės).
Taigi keturis mėnesius kasdien gėrėme kokteilius ir po kelis kartus per dieną mylėjomės. Kartais man atrodydavo, kad nėriau į kažkokias beprotiškas lažybas su savimi: patenkinsiu šią merginą arba mirsiu besistengdamas.
Visgi svarbiausias mūsų santykių elementas buvo – ir iki šiol tebėra – gilūs, nepaviršutiniški pokalbiai. Net ir dabar, po daugelio metų, kai rašau šias eilutes, mes su Džeida galime prakalbėti porą valandų, o kartais net penkias ar šešias. Džiaugsmas, kurį patiriame apmąstydami visatos mįsles ir bandydami jas įminti, – su niekuo nesulyginama ekstazė. Net jeigu yra klausimų, dėl kurių mes nesutariame, brangiausias ir nuostabiausias dalykas mums abiem šioje žemėje – kartu augti ir mokytis vienas iš kito aistringai bendraujant.
