Ko šis kostiumuotas vyras prasegtais marškiniais iš manęs nori? Turbūt tokia mintis atėjo į galvą Mustafai Abdul-Jalilui, Libijos sukilėlių vadui, kai jie pirmą kartą susėdo su prancūzų filosofu Bernard'u Henri Lévy prie vieno stalo.
Ši siurrealistinė scena vyko 2011-ųjų kovo 5 dieną Bengazyje, likus kelioms valandoms iki oficialaus Libijos nacionalinės pereinamosios tarybos įkūrimo ir dviem savaitėms prieš tai, kai Prancūzijos naikintuvai pradėjo atakuoti Libijos tankus. Ji iliustruoja neįtikėtiną intelektualų atstovo bandymą įsikišti į pasaulinę politiką, neturint jokių oficialių įgaliojimų, tik asmeninį nusiteikimą. Keista tai, kad jam pavyko.
B.H.Lévy, kurį prancūzai atpažįsta vien iš akronimo BHL, yra viena prieštaringiausių šios šalies asmenybių, žmogus, kurį kritikai dažnai traukia per dantį dėl legendinės jo tuštybės.
Tai scena iš šiuo metu montuojamo filmo apie Bernard'ą Henri Lévy – sukurto paties Bernard'o Henri Lévy. Taip pat paryžiečio fotografo Marco Rousselo, kuris pernai lydėjo B.H.Lévy į Libiją ir jį filmavo.
B.H.Lévy, kurį prancūzai atpažįsta vien iš akronimo BHL, yra viena prieštaringiausių šios šalies asmenybių, žmogus, kurį kritikai dažnai traukia per dantį dėl legendinės jo tuštybės. Tačiau neįmanoma paneigti ir to, kad jis atliko svarbų vaidmenį Libijos kare. B.H.Lévy įtikino Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy susitikti su sukilėlių vadu, kai revoliucija buvo atsidūrusi ant nesėkmės slenksčio. BHL paragino prezidentą suteikti sukilėliams karinę pagalbą. Tokiu būdu į karą petys petin stojo kairysis intelektualas ir konservatyvus prezidentas – scenarijus, įmanomas turbūt tik Prancūzijoje.
63 metų B.H.Lévy dalį savo įspūdžių sudėjo į rudenį pasirodžiusią knygą, o dabar pasakojimą nori papildyti vaizdais. „Šis filmas – tai vyruko, kuris paspaudė mygtuką, istorija“, – sako B.H.Lévy, sėdėdamas penkių žvaigždučių Sen Žermeno viešbučio kavinėje kairiajame Senos krante. Tas „vyrukas“ – tai Marcas Rousselas, fotografas, svarbiausiomis akimirkomis įjungdavo filmavimo režimą savo fotoaparate.
Garbanos karo zonoje
Filmas vis dar montuojamas, tačiau iš paviešintos ištraukos jau matyti B.H.Lévy užmojų beatodairiškumas. Viena iš tokių absurdiškų, komiškų ir vis dėlto istorinių kameros užfiksuotų akimirkų – pirmasis B.H.Lévy susitikimas su sukilėlių vadu M.Abdul-Jalilu.
Šalia Libijos aktyvisto prancūzas atrodo visiškai ne vietoje – dendiškai pasipuošęs filosofas ilgais garbanotais plaukais karo zonos fone. Libijos lyderis į jį žiūri skeptiškai. Jis neturi žalia supratimo, kas šis žmogus ir ko jis nori.
„Pone Abdul-Jalilai, – iškilmingai į jį kreipiasi B.H.Lévy prancūzų kalba, – aš nesu politikas. Nesu veiksmo žmogus. Aš tik rašytojas. Bet kaip ir jūs, aš tikiu, kad geriau ką nors daryti, nei kalbėti.“ Už kadro likęs žmogus verčia kreipimąsi, o kitas balsas nekantriai klausia: „Ar turi tarptautinės bendruomenės laišką?“ „Duok man penkias minutes“, – atsako B.H.Lévy.
Tada tęsia jau angliškai: „Nuo tada, kai čia atvykau, supratau, kad galime jums padėti trim būdais.“ Ir tada ima juos vardyti: pirmiausia neskraidymo zona, antra, Sabos ir Sirto oro uostų bei M.Gadhafi bunkerio Tripolyje bombardavimas. Trečia, sako B.H.Lévy, galime pasirūpinti, kad M.Gadhafi pasaulyje nebebūtų priimamas kaip Libijos vadovas.
M.Abdul-Jalilas klauso nepajudindamas nė raumenėlio. B.H.Lévy improvizuoja kalbą. „Aš turiu draugą Prancūzijoje, – sako jis. – Tai ponas Sarkozy. Aš nesu Sarkozy šalininkas, bet esame draugai. Asmeniniai draugai. Rytoj kartu sėsime į lėktuvą, pirmadienio rytą būsime Paryžiuje ir prezidentas Sarkozy jus ir visus kitus arba jūsų atstovus priims Eliziejaus rūmuose. Tai pirmasis žingsnis pripažinimo link. Prancūzija pirmoji oficialiai priims jūsų tarybos pirmininką.“
Reikia turėti smarvės, kad pateiktum tokį pasiūlymą, pirma apie tai nepakalbėjus su Sarkozy.
Skambutis N.Sarkozy – po to
Sceną nufilmavęs fotografas M.Rousselas ir šiandien ją žiūrėdamas negali patikėti. „Lemiama akimirka buvo tada, kai supratau, kad priešais mano akis vyksta kažkas neįtikėtino. Tad ėmiau filmuoti, – juokiasi jis. – Monumentalus blefas. Reikia turėti smarvės, kad pateiktum tokį pasiūlymą, pirma apie tai nepakalbėjus su Sarkozy. Vis dar prisimenu, ką po to pasakiau Bernard'ui: „O ką dabar darysime? Jis atsakė: Paprasta. Dabar skambinsime Sarkozy.“
M.Rousselas nufilmavo ir B.H.Lévy pokalbį su N.Sarkozy palydoviniu ryšiu. BHL savo draugui pranešė, kad šiuo metu yra Bengazyje, o sukilėliai ką tik suformavo tarybą. Ar N.Sarkozy nenorėtų su jais susitikti?
Prezidentas paprašė laiko pagalvoti. Po dviejų valandų jis perskambino ir pranešė, kad priims M.Abdul-Jalilą Paryžiuje. Nuo tos akimirkos viskas vyko žaibo greičiu. Libiečiai atvyko į Eliziejaus rūmus, o Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppé paraudo iš įsiučio, nes jam apie susitikimą buvo pranešta tik post factum. Prancūzija Pereinamąją tarybą pripažino Libijos valdžia ir įtikino amerikiečius bei britus pasekti jos pavyzdžiu.
Kovo 19 dieną, praėjus vos 48 valandoms po JT Saugumo Taryboje priimtos rezoliucijos dėl Libijos, prancūzų naikintuvai jau skrido virš M.Gadhafi tankų. Filosofas baltais „Dior“ marškiniais išvedė Vakarus į karą.
B.H.Lévy veidas nušvinta, kai jo paklausia apie pirmąjį susitikimą su M.Abdul-Jalilu. Lošimas, kurio jis anuomet ėmėsi, jį vis dar pralinksmina. „Tai buvo lažybos“, – sako jis. Tuo metu su N.Sarkozy jis nebuvo kalbėjęs daugybę metų.
Jiedu pažįstami nuo 1983-iųjų, kai B.H.Lévy gyveno Paryžiaus priemiestyje Niuji, kurio meras buvo ką tik išrinktas N.Sarkozy. Mažame Paryžiaus pasaulyje visiškai įprasta, kad kairuolis intelektualas ir konservatyvus politikas taptų draugais. Vis dėlto jų keliai išsiskyrė per 2007-ųjų rinkimų kampaniją, kai B.H.Lévy parėmė socialistų kandidatę Ségolène Royal. N.Sarkozy patarėjas Henri Guaino filosofą pavadino „pretenzingu subingalviu“.
Nebalsuos už N.Sarkozy
Nuo karo Libijoje tarp B.H.Lévy ir prezidento N.Sarkozy užsimezgė neįprastas artumas. „Aš jame atradau rimtumą, kuris man patinka, kietumą, kurio nemačiau, ir pagarbą šaliai bei istorijai, kuri mane nustebino“, – sako B.H.Lévy. Ir priduria, kad dėl to jam skaudės širdį, kai per rinkimus balsuos už N.Sarkozy priešininką: „Jo kampanijoje yra tiek daug kitų dalykų, kuriems nepritariu, taigi už jį nebalsuosiu.“ Jam ypač užkliūna tai, kaip N.Sarkozy kursto antimusulmoniškas ir prieš užsieniečius nukreiptas nuotaikas.
Vis dėlto abu vyrai, padarę vienas kitam paslaugą, lieka artimi. B.H.Lévy padovanojo N.Sarkozy didžiausią užsienio politikos pergalę per visą kadenciją, o prezidentas išpildė B.H.Lévy svajonę paveikti pasaulio politiką.
Nuo karo Libijoje tarp B.H.Lévy ir prezidento N.Sarkozy užsimezgė neįprastas artumas.
B.H.Lévy yra bandęs tą daryti ir anksčiau. Bosnijos karo metu jis susitiko su Bosnijos musulmonų lyderiu Alija Izetbegovičium. Afganistane jis yra susitikęs su generolu Ahmedu Sheikhu Massoudu. Abiem vyrams jis kalbėjo panašius dalykus: noriu, kad atvažiuotumėte į Paryžių ir susitiktumėte su prezidentu. Tačiau nė vienas iš dviejų ankstesnių prezidentų – nei François Mitterand'as, nei Jacques'as Chiracas – nesutiko jam pagelbėti. „Esu žmogus, kuris nenustoja bandyti. Visą gyvenimą nugyvenau bandydamas įvairius dalykus“, – sako B.H.Lévy.
Savo pagalbą Libijos revoliucijai jis laiko prancūzų pulkininko Philippe'o Leclerco tradicijos tęsimu. 1941 metais, po pergalingo Laisvųjų Prancūzijos pajėgų žygio Afrikoje, jis davė pažadą, pavadintą „Kufros priesaika“: „Prisiekiu nesudėti ginklų, kol mūsų trispalvė, gražioji mūsų trispalvė, neplevėsuos ant Strasbūro katedros.“ B.H.Lévy filmas vadinsis „Le serment de Tobrouk“ – „Tobruko priesaika“.
Nė šešėlio abejonės
Kai NATO praėjusių metų kovą pradėjo invaziją, B.H.Lévy likti Paryžiuje. Jis penkis kartus skrido į Libiją ir apkeliavo karo zoną, kur jį lydėjo M.Rousselas, asistentas ir asmens sargybinis. Jie nukeliavo iki Misratos, Nafusos kalnų, o M.Gadhafi nuvertimą atšventė Tripolyje.
Yra daugybė pasaulio spaudą apkeliavusių nuotraukų, kuriose B.H.Lévy stovi dykumoje, tankų ir griuvėsių fone. Visose nuotraukose B.H.Lévy kostiumas tobulai gula – panašaus vaizdo turbūt reikėtų tikėtis ir filme. Pagrindinis veikėjas jame iš už kadro pasakoja apie įvykius. Jame pasirodo ir N.Sarkozy bei britų premjeras Davidas Cameronas, interviu pasakojantys savo įspūdžius.
Prabėgus daugiau kaip metams po pirmojo B.H.Lévy apsilankymo Bengazyje, Libija vis dar netapo stabilia šalimi. Neaišku, kada bus surengti rinkimai, valstybė neturi lyderio, o karo vadai pešasi dėl įtakos. „Žmonės sako ką tik nori. Libijoje padėtis daug geresnė, nei rašoma“ – tvirtina B.H.Lévy. – Karvedžiai nekuria įstatymų, o nusiginklavimo procesas jau įsibėgėja. Bengazyje ir Tripolyje vėl verda normalus gyvenimas, o islamistai čia bus silpnesni nei Egipte.“ Atrodo, kad Libijos pažangos vertinimus jis priima kaip asmeninę kritiką. Vis dėlto per pastarąją kelionę jis filmavo kai kuriuos kalėjimus, kur kankinami kaliniai. Apie tai jis kalba atsargiai, nors sako, kad „buvo teigiamai nustebintas“ to, ką ten pamatė.
Jis neleidžia pesimistams sumenkinti jo kampanijos. Prieš metus, sėdėdamas priešais M.Abdul-Jalilą, jis nežinojo, ar jo lažybos išdegs: „Šiandien aš ir džiaugiuosi, ir jaudinuosi, bet labiau džiaugiuosi. Esu tvirtai įsitikinęs, kad pasielgiau teisingai. Tiesą sakant, man nekyla nė šešėlio abejonės.“
