W.Smithas su dabartine žmona Jada Pinkett Smith išgyveno ne vieną nuopuolį ir netgi kurį laiką gyveno atskirai. Jie sutarė, kad savarankiškai atsakingi už savo laimę. Jie ketino ieškoti savo giliausios asmeninės laimės, o tada grįžti ir vėl kurti santykius jau būdami laimingi, o ne ateiti vienas pas kitą maldaudami su tuščiomis rankomis ir reikalaudami, kad kitas žmogus patenkintų kito poreikius.
Neseniai Lietuvoje išleistoje įkvepiančioje biografinėje knygoje „Will. Autobiografija“ Holivudo žvaigždė pasakojo, kaip ieškojo savo asmeninės laimės ir kaip psichoterapeutė jam patarė susidraugauti su vandenynu.
Ištrauka iš knygos „Will. Autobiografija“
Dvejus metus mes su psichoterapeute Michaela buvome neišskiriami. Ji vis kartojo:
– Tyrinėk. Patirk. Eksperimentuok. Atsiverk.
Ji padėjo man išlaisvinti vidinį pėdsekį, kurio akiratį buvo susiaurinę įsipareigojimai ir lūkesčiai, koks turėtų būti Vilas Smitas. Michaela skatino mane bandyti naujus dalykus ir susipažinti su naujais žmonėmis, pažadino mano tyrinėtojo ir nuotykių ieškotojo dvasią. Pradėjau iš naujo ragauti žmogiškosios patirties vaisių.
– Kai išsivaduosi iš Vilo Smito nelaisvės, – kartą pasakė Michaela, – kartu atidžiai išnagrinėsime visus įsitikinimus, konstruktus ir paradigmas, kurios tave varžo. Kelis kartus girdėjau tave sakant: „Devyniasdešimt devyni procentai yra tas pats, kas nulis.“
– Taip, – pasakiau, – tėtušis nuolat tai kartodavo.
– Bet matematikos požiūriu devyniasdešimt devyni procentai yra taip toli nuo nulio, kaip tik įmanoma.
Šią frazę gyvenime buvau vartojęs tūkstančius kartų, bet kažkodėl iš tikrųjų ją išgirdau tik kai šiuos žodžius ištarė Michaela. O juk ji buvo ta svarbiausia komanda, kuri valdė mano vidinę operacinę sistemą. Tačiau, ji buvo tokia akivaizdžiai klaidinga, kad tai supratęs galėjau iš naujo įvertinti ir patikrinti visas savo prielaidas. Jei 99 proc. nėra tas pats, kas nulis, tai kas yra 72 proc. arba 23 proc., arba 84,69 proc.? Kas, velniai rautų, iš tiesų yra nulis? Staiga kiekvienoje situacijoje pradėjau įžvelgti ne tik dvi išeitis, bet ir begalinę daugybę pasirinkimų.
Supratau, kad jau esu išmaišęs praktiškai visą pasaulį, bet niekada nedariau to savo malonumui. Taigi pradėjau keliauti be jokios darbotvarkės. Leidau laiką su žmonėmis, kuriais žavėjausi ir kuriuos tiesiog norėjau pažinti, nesiekdamas jokios finansinės naudos ar verslo rezultatų. Aplankiau garsiąją britų ir irakiečių architektę – „kreivių karalienę“ Zahą Hadid.
Susibičiuliavau su džiazroko pianistu Eriku Robertu Liuisu (Eric Robert Lewis). Jis pasakojo, kad buvo mokomas būti klasikiniu pianistu ir dėl griežtų ribojimų patyrė nervinį išsekimą. Psichiatrijos ligoninėje jį aplankė Briuso Li dvasia ir paragino naudoti fortepijoną kovai su savo demonais. Taigi jis pasivadino ELJU (ELEW) ir sukūrė kovos menų įkvėptą grojimo pianinu stilių. Atsisakė taburetės, apsiginklavo plieniniais antrankoviais, stojo į kata pozą ir pradėjo groti nevaržomu, savitu stiliumi.
Vis dėlto svarbiausios iniciatyvos Michaela ėmėsi sužinojusi, kad nemoku plaukti.
– Na, šito taip nepaliksim, – pasakė ji ir tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai man pavyko ją nustebinti. Kai pasakiau, kad noriu haremo, ji nė nemirktelėjo, bet sužinojusi, jog nemoku plaukti, pradėjo karštligiškai rašyti SMS žinutes mano agentei Mereditai O’Salivan-Vason (Meredith O'Sullivan-Wasson), kuri draugauja su keturis kartus olimpinį aukso medalį plaukimo rungtyje laimėjusia Džaneta Evans (Janet Evans).
– Turi susibičiuliauti su vandenynu, Didžiąja Motina, – tvirtino Michaela. – Vandenynas yra pirmapradė moteris, didinga moteriška aplinka. Jei sugebėsi ją suprasti, suprasi mus visas. Vandenyne slypi visa chaotiška Motinos Gamtos didybė ir jokia galia ar intelektas niekada negalės jos kontroliuoti ar ja manipuliuoti. Jai nerūpi, kaip jautiesi ar ko iš jos nori. Visi procesai, vykstantys moters psichikoje ir kūne, primena vandenyną. Grožis, audros, penas, pavojus, nuotaikos ir oro sąlygos, gimimas ir mirtis. Didžiosios Motinos nepavyks nei įveikti, nei sutramdyti, vienintelis būdas iš tiesų ja mėgautis – mylėti ją, gerbti ir atsiduoti. Tau tai labai patiks, nes viską patirsi nuo pat pradžių. Turėsi suprasti jos nuotaikas ir emocijas, taip pat turėsi žinoti, kada nusileisti.
Taip aš pradėjau vilioti Didžiąją Motiną. Pirmasis mūsų pasimatymas įvyko už valandos kelio nuo Driežų salos, šalia Didžiojo barjerinio rifo.
Išmokau plaukti ir pradėjau nardyti su akvalangu. Kai mūsų santykiai su vandenynu tapo dar artimesni, nuvykau į Maldyvus ir pasinėriau į „Žuviuko Nemo“ pasaulį. Norėjau pažinti laukinę Didžiosios Motinos prigimtį, todėl nardžiau su keturių metrų ilgio ir maždaug trijų šimtų kilogramų svorio tigriniais rykliais Tigro paplūdimyje Bahamose. O kai pajutau, kad esu pasiruošęs pažinti pačias jos gelmes – povandeniniu aparatu „OceanX Triton“ pasinėriau žemiau bioliuminescencinės juostos, maždaug į tūkstančio metrų gylį.
Atrodė, kad patekau į kitą planetą. Čia slėpėsi giliavandenės būtybės, kurios buvo tokios nepanašios į jokį gyvą padarą, kad jas, regis, sukūrė kitas Dievas. Bendravimas su Didžiąja Motina padėjo man suprasti gyvenimo tėkmę. Suvokiau, kad jei noriu mėgautis jos grožiu, dosnumu ir nežūti jos glėbyje, turiu gyventi su ja visiškoje darnoje, skirti jai visa savo dėmesį ir stengtis ją suprasti. Pažinau savo bejėgiškumą ir, nors paradoksalu, tai mane išlaisvino.
Anksčiau buvo įsitikinęs, kad žodis „pasiduoti“ visada turi neigiamą prasmę, – man jis reiškė pralaimėjimą ir nesėkmę. Tačiau stiprėjantis ryšys su vandenynu atskleidė, jog mano kontrolės jausmas iš tikrųjų buvo iliuzija. Pasidavimas nebereiškė silpnumo – jis virto begalinės galios sąvoka. Anksčiau visada troškau veiklos: verždavausi, spausdavau, kovodavau, stengdavausi, darydavau, o dabar ėmiau suprasti, kad veiksmo priešingybės – neveikimas, imlumas, priėmimas, nesipriešinimas, buvimas – yra ne mažiau galingos.
Norint sustoti reikia ne mažiau jėgos nei norint judėti, poilsis yra toks pat galingas kaip ir treniruotės, o tyla – kaip kalbėjimas. Paleisti taip pat svarbu, kaip ir išlaikyti. Galiausiai pasidavimas man nebereiškė pralaimėjimo – dabar jis taip pat padėjo įgyvendinti svajones.
Suvokiau, kad kalbant apie augimą ir tobulėjimą pralaimėjimas gali būti lygus pergalei. Ėmiau suprasti paslaptingą frazę, kurią kartodavo Džidži: „Paleisk ir pavesk Dievui.“ Man tai visada atrodė neteisinga. Atrodė, kad tai tarsi atsakomybės nusimetimas, žodžiai, kuriuos žmonės sako, kai tingi kurti savo gyvenimą. Bet dabar šie žodžiai įgavo naują, stebuklingą prasmę.
Energija veikia net kai miegate – ji įžiebia saulę, įsiūbuoja vandenyną ir verčia plakti jūsų širdį. Jums nereikia visko daryti patiems, dauguma dalykų vyksta jums visiškai nedalyvaujant. Tiesą sakant, labai gerai, kad miegojote, nes jei būtumėte pabudę ir bandę įsikišti, tikriausiai būtumėte ką nors sugadinę.
Ir tada man į galvą atėjo nauja Džidži aksiomos formuluotė: „Paleisk ir pavesk Dievui“ dabar skambėjo „Paleisk ir leisk Dievui veikti“.
Banglentininkas ir vandenynas yra viena komanda, kalnas ir alpinistas yra partneriai, o ne priešai. Didžioji Upė atliks 99 proc. darbo, o 1 proc. jūsų pastangų yra bandymas ją studijuoti, suprasti, gerbti jos galią ir kūrybiškai judėti atsižvelgiant į jos sroves ir dėsnius. Veikite, kai visata atvira. Ilsėkitės, kai ji užsiveria.
Niekada anksčiau nebuvau apie tai girdėjęs. Niekada nerūkiau žolės, nešniaukščiau kokaino, nevartojau tablečių, nebent retkarčiais išgerdavau degtinės su spanguolių sultimis. Kitaip tariant, dopingo testas per „Tour de France“ dviračių varžybas man būtų neigiamas.
Taigi, išgirdęs savo draugės Veronikos pasiūlymą, mandagiai nusijuokiau ir tariau:
– Ačiū, bet ne. Su narkotikais nenoriu turėti nieko bendro.
– Aš taip pat, – atsakė ji. – Ajavaska – ne narkotikas. Tai vaistas.
Veroniką pažįstu daugybę metų. Mes niekada nesimylėjome, bet nuolat ginčydavomės lyg aistringi meilužiai. Nesutarėme dėl visko: mane siutindavo jos pesimizmas, o ją – mano optimizmas. Nė vienam iš mudviejų niekada nekilo mintis pasikalbėti ir su kitais žmonėmis. Spėju, kad mes tarsi naudojomės vienas kitu, norėdami patikrinti savo teorijas apie gyvenimą. Supratome, kad nė vienas lengvai nenusileisime, tad jei kokią idėją pavykdavo apginti, galėjai pagrįstai manyti, kad ji šio to verta.
Bet dabar kažkas pasikeitė. Pasikeitė Veronikos žvilgsnis, ji tapo lankstesnė, ne tokia atžagari. Neabejoju, kad prie jos kovingo charakterio prisidėjo sunki vaikystė. O dabar Veronika atrodė rami, stabili ir spinduliavo vidinį džiaugsmą. Be to, buvo kupina šviežių įžvalgų ir aistros lyg žmogus, patyręs tai, kas jį iš esmės pakeitė.
Klausiausi kiekvieno jos žodžio. Ji tapo nepaprastai išmintinga. Jos širdis, anksčiau uždara ir neprieinama, tapo atvira, šilta, pasiekiama. Anksčiau visada jausdavausi kaip jos tėvas, bandantis grąžinti užsispyrusį vaiką į realybę, o tą dieną jaučiausi kaip Metas Deimonas (Matt Damon), besiklausantis Robino Viljamso (Robin Williams) filme „Gerasis Vilas Hantingas“ („Good Will Hunting“). Ji tiesiog prikaustė mano dėmesį. Buvau suintriguotas. Man buvo smalsu.
– Na, pasakok, ką tu padarei ir siūlai man išbandyti? – paklausiau.
Veronika sukikeno įšventintojo juoku, skirtu neįšventintiesiems. Tada šiek tiek patylėjo ir ėmė bandyti paaiškinti nepaaiškinamą dalyką.
– Ajavaska pakeitė mano gyvenimą, – tarė ji galiausiai.
– Kaip ji veikia?
– Tai ceremonija, trunkanti nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Tradiciškai ji vyksta Pietų Amerikos džiunglėse – dabar daugiausia Peru. Nesvarbu, kur ji būtų atliekama, vadovauja šamanas. Pradžioje tenka išgerti bjauriausios arbatos, kokią tik gali įsivaizduoti.
Maždaug po valandos ji pradeda veikti ir tada... – Veronika papurtė galvą ir sudrebėjo, tarsi būtų mačiusi dalykų, kurių daugiau niekada negalės užmiršti.
– O tada... kas? – paklausiau.
– Na, ji įkalina tave tavo sąmonėje.
– Tai visai neskamba šauniai.
– Šis vaistas iškelia į paviršių visas tavo problemas, – tęsė Veronika, – priverčia tave pažvelgti į jas, patirti jas ir galiausiai išgydo. Niekada anksčiau tau to nesakiau – būdama paauglė ryžausi abortui. Tai buvo pats skaudžiausias pasirinkimas mano gyvenime.
Mintys apie jį mane persekiojo ir kaustė – dešimtmečius gydžiausi, bet niekaip negalėjau atsikratyti gėdos. Per ajavaskos ceremoniją pamačiau savo kūdikį. Jis buvo danguje... toks laimingas, toks mielas, toks gražus... Valandų valandas verkiau ir atgailavau. Jis man atleido ir net paprašė, kad duočiau jam vardą. Pavadinau jį Sionu. Taip per vieną naktį išsilaisvinau iš visą gyvenimą kankinusios kaltės. Jaučiau, kad ji trokšta papasakoti dar daugiau, bet dvejoja.
– Tai velniškai sunku, – pagaliau ryžosi Veronika. – Galiausiai tavęs laukia apreiškimas ir išgijimas, bet kelias vingiuoja per tamsiausias tavo sąmonės vietas. Tai siaubinga, tačiau padės rasti, ko ieškai.
