10 faktų apie „Ten, kur gieda vėžiai“: kodėl laukinės Afrikos gamtos tyrinėtoja nusprendė parašyti romaną, ką reiškia keistas jo pavadinimas ir kaip sekėsi ieškoti aktorės, galinčios įkūnyti milijonų pamiltą heroję.
1. 12 milijonų egzempliorių! Tiek pasaulyje parduota „Ten, kur gieda vėžiai“ knygų. Nuo 2019-ųjų sausio romanas neiškrenta iš „Amazon Charts“ ir „The New York Times“ bestselerių sąrašų, 2020-aisiais buvo perkamiausias knygos.lt. Šią knygą BALTO leidybos namai išleido ir minkštais viršeliais, dabar spausdinamas pakartotinas leidimas – jau šešioliktas. Į lietuvių kalbą romaną vertė Anita Kapočiūtė, eilėraščius – Vidas Morkūnas.
2. Odė laukinei gamtai ir žmogaus stiprybei. Visus tiesiog užbūrė iš pirmo žvilgsnio labai paprasta istorija: atokaus Šiaurės Karolinos miestelio gyventojai niekina Pelkių Dukra vadinamą Kają. Kadaise ją paliko mama, vėliau – broliai ir seserys, galiausiai dingo tėvas. Pelkių apsuptyje mergaitė liko viena ir išmoko pragyventi iš to, ką siūlo gamta, joje rado ir paguodą. Tapusi paaugle, Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo“. Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja. „Ten, kur gieda vėžiai“ – ne tik istorija apie meilę ir nusikaltimą, ne tik odė laukinei gamtai. Tai skausmingai gražus pasakojimas apie žmogaus sugebėjimą išlikti.
3. Kas ji, Delia Owens? Amerikietė zoologė. Gamtą įsimylėjo dar vaikystėje, augdama Džordžijoje, didžiumą laisvalaikio leido miškuose, per atostogas Šiaurės Karolinoje arba laipiodavo po kalnus, arba dviese su mama kanoja plaukiodavo pelkėmis. „Visai kaip Kaja, aš buvau mergaitė, kuriai reikėjo nuolat būti lauke, gamtoje, – prieš dvejus metus išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams pasakojo Delia Owens. – Laimė, turėjau mamą, kuri ir buvo tikra ledi, ir nepaprastai mėgo gamtą. Tai ji padrąsino mane tyrinėti miškų tankumynus, stebėti laukinius elnius ir lapes. Mama išmokė, kaip žengiant laukinėje gamtoje neužminti gyvatės, bet, svarbiausia, įskiepijo, kad jų nereikia bijoti. Rinkau plunksnų, drugelių, džiovintų gėlių kolekcijas, kaip ir Kaja. Išmokau augalų pavadinimus, stebėjau jonvabalius vasaros vakarais. Su drauge klaidžiojome po miškus ir traukėme iš upelių lapus rudenį. Nuo pat mažens žinojau, jog tapsiu gamtininke, tyrinėsiu laukinį pasaulį, tad pasirinkau tą kelią ir taip praleidau gyvenimą.“ Universitete ji studijavo zoologiją, apgynė daktaro disertaciją. 1974-aisiais su vyru Marku Owensu išvyko į Afriką. Kalahario dykumoje Botsvanoje įkūrę stovyklą, jie iš arti stebėjo liūtus ir hienas, nagrinėjo žvėrių migraciją, elgesio ypatumus. Delia Owens parašė kelias mokslines knygas apie Afrikos gyvūnus.
4. Kodėl romanas? „Laukinės gamtos stebėjimas paskatino mane parašyti romaną, tyrinėjantį, kaip jaunutės mergaitės gyvenimą gali paveikti izoliacija, vienatvė, kai pulkas artimųjų palieka ją vienišą likimo valiai. Norėjau papasakoti, kiek daug mes galime išmokti ir suprasti apie žmogaus prigimtį iš gamtos, visų mūsų pradžių pradžios, – interviu sakė Delia Owens. – Didžiumą savo suaugusiosios gyvenimo praleidau pavojingose ar bent neįprastose vietose. Kartą septynerius metus dviese su tuomečiu vyru ir tyrimų partneriu Marku Owensu dirbome Kalahario dykumoje Afrikoje – tik du žmonės Airijos dydžio žemės plote. Kažkur pietuose blaškėsi migruojančios bušmėnų grupės, bet mes jų nesutikome ir nematėme. Zambijoje, prie Luangvos upės, gyvenau savoje stovykloje, nuo žmonių visiškai atskirtoje vietoje. Taigi dvidešimt trejus metus buvau izoliuota. Netgi Jungtinėse Valstijose, Aidahe, kur įsikūriau ką tik grįžusi iš Afrikos, kitus žmones pamatydavau kartą ar du per savaitę. Taip, greičiausiai tiesa, kad šios mano patirtys ir sukūrė Kają. Tikrai žinau, ką reiškia būti vienišai. Bičiuliautis su pavianais ir rudosiomis hienomis, nes aplink nėra jokios kitos mergaitės. Žinau, kad tokia atskirtis priverčia jaustis nesaugiai, elgtis neadekvačiai. Suprantu jausmą, kai atkeliavus į miestą norisi slėptis nuo žmonių, nes nesijauti toks kaip jie, jiems priklausantis.“
5. Dešimt rašymo metų. Knygą Delia Owens rašė dešimtmetį. Tarp mokslo darbų tam skirdavo tik kelias ryto valandas. Porą sykių juodraščius jau buvo beišmetanti, bet po kurio laiko prie jų vis grįždavo. Kai 2018-ųjų vasarą „G. P. Putnam’s Sons“ išleido jos romaną, autorė ėjo septyniasdešimtuosius metus. Pirmasis knygos tiražas – vos 28 tūkstančiai – tuoj pat sutirpo.
6. Kodėl toks pavadinimas? Tai vaikystės gamtoje aidas. Mama Deliai sakydavo: „Eikime tenai, kur gieda vėžiai“, – tolyn, gilyn į gamtą, ten, kur galima ją pajusti, pamatyti tikrą ir laukinę. Romano herojė taip pat turi tokią vietą: Kaja prisimena, kaip mama skatindavo ją tyrinėti pelkes ir sakydavo: „Keliauk kuo toliau, kiek tik gali, į atokiausius užkaborius, ten, kur gieda vėžiai.“
7. Pirmoji gerbėja – Holivudo žvaigždė. Aktorė Reese Witherspoon šį romaną tiesiog prarijo – perskaitė per dieną ar dvi, negalėjo padėti į šalį. Pirmiausia „Ten, kur gieda vėžiai“ ji rekomendavo savo knygų klubo sekėjoms (2018-ųjų rugsėjo knyga) ir nedelsdama nutarė perkelti istoriją į didįjį ekraną. Aktorė pamilo pagrindinę heroję, lengvai su ja susitapatino, nes pati kilusi iš Pietų. Ir žinojo, kaip įkūnytų Kają ekrane, tačiau suprato, kad tokio vaidmens galėtų imtis, jei būtų dvidešimt kelerių: „Todėl nusprendžiau tapti prodiusere, tada galiu kurti istorijas, kurių pati nebegaliu įkūnyti. Tai nuostabu.“
8. Tapti Kaja. „Neįsivaizdavau, kaip kino kūrėjams pavyks rasti aktorę, kuri galėtų įkūnyti Kają, – viename interviu prisipažino Delia Owens. – Peržiūroje pamačiusi Daisy buvau priblokšta. Atrodė, kad susitikau su Kaja.“ Režisierė Olivia Newman jauną britų aktorę Daisy Edgar-Jones įsidėmėjo žiūrėdama daugybę apdovanojimų pelniusį serialą „Normalūs žmonės“ – netrukus sužinojo, kad rengiamasi statyti filmą pagal beprotiško populiarumo sulaukusį romaną „Ten, kur gieda vėžiai“, ir buvo pakviesta jį režisuoti. Aktorei Daisy Edgar-Jones įsijausti į vaidmenį padėjo ir tai, kad romaną perskaitė koronaviruso pandemijos ir karantino įkarštyje – geriau suprato, kaip jautėsi visiškoje izoliacijoje gyvenusi Kaja.
9. Dar viena garsi romano gerbėja. Kantri ir populiariosios muzikos atlikėjai Taylor Swift taip patiko romanas „Ten, kur gieda vėžiai“, kad, įkvėpta perskaitytos istorijos, sukūrė dainą „Carolina“. Ją įrašė naudodamasi muzikos instrumentais – mandolina, smuiku ir gitara, – pagamintais prieš daugiau nei pusę amžiaus, kad būtų kuo geriau atspindėta to laikmečio, kai vyksta romano veiksmas, atmosfera. Įrašą dainininkė atsiuntė filmo kūrėjams! Be abejo, šiems kūrinys patiko ir tiko. „Retai prarandu žadą, – pristatydama filmą prisipažino Delia Owens. – Bet praradau, kai man pasakė apie dainą. „Nejaugi Taylor Swift žino mano knygą“, – sukosi tik tokia mintis.“
10. Rekomendacija. Per išankstinius seansus ir pirmą demonstravimo dieną „Ten, kur gieda vėžiai“ surinko virš septynių milijonų JAV dolerių. „Saldainis akims tai tikrai, – socialiniuose tinkluose nuomone dalijosi Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė, iškart pažiūrėjusi filmą, kai tik Jungtinėse Valstijoje jis pradėtas rodyti. – Charizmatiški aktoriai, mistiški Šiaurės Karolinos pelkių vaizdai, na ir tos suknelės... Į pabaigą jau pati pradėjau savęs klausti, jei Kaja gali taip apsirengusi kasti moliuskus, tai kodėl aš su tokiais apdarais namų netvarkau? Rimtai, kodėl? (Visiškai nesityčioju ir pasidarau mental note skudurynuose pasiieškoti nėrinių, kurių negaila būtų trinti ravint gėles.) Tiems, kas neskaitė knygos „Ten, kur gieda vėžiai“, siūlau pirmiau tai padaryti. Filmą irgi verta pažiūrėti, jau vien todėl, kad veikėjai čia taip žavingai atgyja.“
