V.Mae savo naujausią programą „The Violin Magic Period Tour“ Vilniaus „Siemens arenoje“ pristatys šeštadienio vakarą. Renginio išvakarėse 32-ejų V.Mae telefonu papasakojo „15min“ apie džiaugsmingą švenčių laukimą, visuomet ją palaikantį mylimąjį ir troškimą pelnyti slidininkės vardą.
– Ne pirmąsyk viešėsite Lietuvoje, kokią programą paruošėte klausytojams šįsyk?
– Pamenu, buvau atvykusi 2007 metais. Šįsyk atliksiu daug senų, mėgstamų kūrinių, tokių kaip „Storm“, juk Kalėdos, o žmonėms patinka jų klausytis. Didžioji dalis programos bus girdėta ir, žinoma, esu paruošusi keletą retesnių „perliukų“.
– Girdėjau, kad keliaujate drauge su savo močiute ir šunimi, tai tiesa?
– (Juokiasi) Taip, taip. Močiutė man labai svarbi, ji visuomet keliauja drauge, man regis, ji buvo Lietuvoje ir anąsyk. Tada nepasiėmiau šuns, nes jis buvo dar negimęs (juokiasi). Jis čihuahua veislės ir visuomet vyksta kartu. Turiu ir didesnį šunį, šarpėjų, bet jis per didelis keliauti su manim, krepšyje, tad laukia manęs grįžtančios namie, Šveicarijoje. Taigi mano pagrindinė palyda – močiutė, vaikinas ir šuo. Vaikinas buvo koncerte Rygoje, jis bus ir Vilniuje. Žinote, visi jie turi tam tikrą vaidmenį per koncertus – šuo saugo mano persirengimo kambarį, mano vaikinas įrašinėja kiekvieną pasirodymą, jis už tai atsakingas, o močiutė – mano didžiausia gerbėja.
– Artėja žiemos šventės, kaip jūs švęsite Kalėdas?
– Iki to laiko būsiu grįžusi namo. Po koncerto Lietuvoje vyksiu į Insbruką, Austriją, kur būsiu keletą dienų, o po to grįšiu į Šveicariją. Ten gyvenu nuo 2009-ųjų, gyvename pietuose, Cermos kaimelyje, kuris yra slidinėjimo kurortas. Kadangi nesu puiki virėja, tikriausiai gamins mano vaikinas. Kalėdų dieną veikiausiai neištversiu nepaslidinėjusi, o per Naujuosius metus vyksime į Prancūziją, ten praleisime keletą dienų. Vėliau turėsiu susitikimų Londone, o po to grįšiu į Šveicariją. Esu laiminga ten gyvendama, dievinu žiemą. Tikiuosi, Lietuva mane pasitiks su sniegu. Esu laiminga, kai yra sniego ir šalta. Žinoma, mano čihuahua taip nesidžiaugia (juokiasi). Būdama Rygoje su šuneliu lankiausi Kalėdų mugėje ir turėjau jį aprengti švarkeliu, jis nebuvo patenkintas.
– Prieš kurį laiką pasirodė pranešimų, kad trokštate dalyvauti 2014-ųjų žiemos olimpinėse žaidynėse Rusijoje, Sočyje, ir kaip slidininkė atstovauti Tailando olimpinei rinktinei. Kaip ruošiatės šiam išbandymui?
– Tikiuosi laimėti kvalifikacijos etapą. Esu pusiau tailandietė – mano tėvas tailandietis, tad turiu Tailando pasą. Manęs laukia labai daug darbo. Atstovaudama tokiai šaliai kaip Tailandas ar Meksika, kur žiemos sportas nėra populiarus, turiu šansų. Pasaulio čempionatuose yra skiriama vietų šių šalių dalyviams, o konkurencija nedidelė. Tačiau galimybė laimėti atranką, kvalifikacijas, nepriklauso nuo tautybės – tam reikia sunkaus darbo. Turiu įgauti reikiamą formą iki 2013-ųjų pasaulio čempionato Austrijoje. Tikiuosi, kad sugebėsiu, tai – mano svajonė, esu pasiryžusi atiduoti savo jėgas.
– Argi nepavojinga smuikininkei stoti ant slidžių?
– Na, taip, tačiau 2009-aisiais jau buvau susilaužiusi alkūnę. Gyvenu juk tik vieną kartą.
– Modeliai ar bėgikai neretai apsidraudžia kojas, ar esate apdraudusi savo „darbo įrankį“ – rankas?
– Taip. Juk tai normalu, iš esmės kiekvienas turi ką apsidrausti. Rankas apsidrausti turėtų ir, pavyzdžiui, masažistas. Esu apsidraudusi rankas, rankų pirštus, nes griežimas smuiku – didžiulė mano gyvenimo dalis. Tai mano aistra ir, žinoma, darbas. Tiesa, nemanau, kad esu savo rankas apdraudusi kokiai beprotiškai sumai – jei kas man lūžtų, žinoma, tikiuosi, kad taip nenutiks, tiesiog reikėtų pinigų, kad kurį laiką galėčiau nekoncertuoti. Tai ne tik dėl slidinėjimo – susilaužyti ranką gali kad ir paslydęs duše. Manau, kad gyvenime kiekvienas turi daryti tai, kas jam teikia malonumą.
 |
| V.Mae su savo augintiniais |
– Panašu, kad esate išties drąsus žmogus?
– (Juokiasi) Taip, turbūt esu šiek tiek nesubrendusi, šiek tiek per drąsi. Tikiu, kad reikia rizikuoti. Jei ką nors mėgsti, kuo nors tiki ar tiesiog nori išbandyti – turi taip ir padaryti. Iš mėginimų susideda visas gyvenimas. Tas pats ir su mano muzika. Kai pirmąsyk į klasiką įpyniau daugiau popmuzikos, buvau pirmoji, neturėjau iš ko mokytis. Turėjau vadovautis tik savo širdimi ir idėjomis. Nežinojau, ar man patiks, ar tai atneš man sėkmę, bet buvau tikra, kad noriu pabandyti. Turime patys sau suteikti šansą.
– Jums tik 32-eji, o scenoje esate jau 20 metų. Kaip sugebate išlikti aukštumose?
– (Juokiasi) Taip, beprotiška net pagalvoti, kad jau 20 metų! (Juokiasi) Jau šiek tiek save pristabdžiau. Dabar dirbu kur kas mažiau. Kai man buvo 15–16 metų dirbau be sustojimo, vis įrašinėdavau, reklamavau, koncertavau. Tai buvo nuostabus, tačiau varginantis laikas. Pasiekiau savo kulminaciją turbūt prieš kokius 10 metų, siaubas, kaip seniai! Kai tau 12-a ir jau dirbi įrašų studijoje, vėliau keliauji koncertuodama viena, nė nepastebi, kaip prabėga laikas. Galbūt grosiu ir tuomet, kai man bus 60 metų, galbūt nedings ir mano gerbėjai, juk svarbiausia savo darbui atiduoti širdį. Žinoma, planuoju ir naujų projektų. Svarbu siekti savo svajonės, kaip ir sakiau, būtina rizikuoti – tą polėkį klausytojai jaučia.
Praėjusiais metais koncertavau Latvijoje ir, nors man jau buvo 31-eri, taip nukritau nuo scenos, kad publika veikiausiai matė mano kelnaites.– Kalbant apie bendradarbiavimą su kitais kūrėjais... Kuris susitikimas scenoje ar įrašų studijoje jums labiausiai įsiminė?
– Na, tai nebuvo lygiavertis bendradarbiavimas, bet prieš kurį laiką man teko dirbti kartu su atlikėju Prince'u. Tai buvo nuostabi patirtis. Tiek daug iš jo išmokau, jis nepakartojamas artistas. Jis – muzikos genijus. Dirbdama su kitais kūrėjais jaučiuosi jų įkvėpiama, tačiau turiu savo muziką, tokią kuri patinka man pačiai. Nors su laiku, mano skonis keičiasi – anksčiau negalėjau pakęsti kantri ar džiazo, o dabar į šiuos stilius žiūriu visai kitaip.
– Kokių kuriozų nutinka per jūsų koncertus – esate nutraukusi stygą? O gal grojant elektriniu smuiku salėje buvo dingusi elektra?
– Ooo, tokių atvejų tiek daug (juokiasi). Ne kartą esu kritusi nuo scenos, žinoma, dažniau taip nutikdavo, kai buvau jaunesnė. Būdama paauglė tiesiog laksčiau po sceną. Kartą ant scenos esu netyčia sulaužiusi savo smuiką. Jam pataisyti prireikė trijų mėnesių! Praėjusiais metais koncertavau Latvijoje ir, nors man jau buvo 31-eri, taip nukritau nuo scenos, kad publika veikiausiai matė mano kelnaites (juokiasi). Vis per tuos aukštakulnius. Dar buvo juokinga, kai praėjusį sekmadienį grojau Sankt Peterburge ir mikrofono baterija nusėdo, kūrinį pradėti teko iš naujo. Tokie dalykai nutinka. Tačiau kai groji ir atiduodi visą širdį, žmonės atleidžia dėl išsikrovusių elementų, lūžusio smuiko ar griuvimo nuo scenos.
– Mėginote ir dainuoti. Nebetęsiate vokalistės karjeros?
– Ne, aš negaliu dainuoti. Bandžiau, bet paaiškėjo, kad tai – ne man. Įrašai skambėjo neblogai, bet dainuoti gyvai tikrai negaliu, neturiu tam talento (juokiasi). Bandžiau ir aktorystę, tačiau ir tai ne man.
– Turite mylimą žmogų, karjera jums sekasi. Minėjote, kad sulėtinote gyvenimo tempą. Galbūt planuojate kurti šeimą?
– Mano vaikinas mane palaiko, kartu esame 11 metų. Bet žinote, mano tėvai išsiskyrė, tuokėsi ir vėl skyrėsi. Daug žmonių susituokia ir skiriasi, kai kurie iš mano draugų susituokė ir išsiskyrė. Nemanau, kad vestuvės – labai svarbu. Gerbiu kitų apsisprendimą, bet man tai nesvarbu. Turėti vaikų – taip pat man ne prioritetas. Manau, dar turiu ką nuveikti iki kol tapsiu mama. Galbūt pasirodysiu žiemos olimpinėse (juokiasi), tad iki tol nė negalvosiu apie tikimybę pastoti.
– Ko palinkėtumėte Kalėdoms visiems Lietuvos žmonėms?
– Per Kalėdas svarbiausia ne pati Kalėdų diena, bet visas tas linkėjimų, buvimo kartu laikas. Linkiu visiems stebuklingų švenčių. Manau, Kalėdos su kiekvienais metais žmogui tampa tik geresnės – labiau vertini tai, ką turi, žmones, kurie tave supa. O jei kažkas vienišas – linkiu puikiai praleisti laiką ir, svarbiausia, pradėti Naujus metus laimingam ir sveikam.
