Jau penkis metus čia gyvenanti Eskedar žurnalistams vis dar vengia pasakoti savo atvykimo istoriją. „Žinai, kaip visada, visi pradeda nuo šio klausimo. Man atrodo, kad visi jau žino, kaip atvykau. Dabar esu čia ir man atrodo, kad mane čia vedė likimas. Ir dabar esu patenkinta, – į detales nesileisdama pasakoja moteris. – Manau mūsų yra tokia prigimtis. Žmonės juda. Juda iš vieno regiono į kitą, iš vieno miesto – į kitą. Taip nutiko ir man. Aš iš važiavau iš vieno žemyno, į kitą, iš vienos šalies į kitą“.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Afrikietiško stiliaus drabučiai traukia akį |
Atvykusi į Lietuvą, Eskedar pradėjo visiškai nuo nulio, tuo metu čia neturėjo nieko. Pirmasis jos darbas buvo Mc’Donalds greito maisto restorane, ten ji iš pradžių dirbo kepėja, vėliau, pramokusi kalbą, pradėjo dirbti ir padavėja. Dar vėliau įsidarbino pardavėja prekybos centre, po to vyriškų drabužių parduotuvėje. Tačiau veikli ir protinga moteris norėjo kažko daugiau. Gimtojoje Etiopijoje Eskedar universitete studijavo apskaitą, išvyko būdama ketvirtame kurse, todėl ir atvykusi čia norėjo mokytis toliau. Vilniaus Gedimino technikos universitete moteris įgijo finansų valdybos bakalauro diplomą.
Po kurio laiko moteriai gimė idėja atidaryti ir savo parduotuvėlę. „Mūsų pasąmonėje visada yra kažkas užkoduota, ten gimsta idėjos, ką norime daryti, – pasakoja moteriškų rūbų parduotuvės savininkė. – Vienai iš tų mano idėjų galbūt buvo pradėti kažką savo“. Moteriškų drabužių parduotuvėje pardavinėjami iš Italijos atvežti drabužiai. O dabar parduotuvėje galima rasti ir afrikietiškos kolekcijos drabužių, kurie Eskedar sumanymu, parsivežus medžiagas iš Afrikos, buvo pasiūti Lietuvoje.
„Stereotipai visada buvo ir bus“
Eskedar neneigia, jog stereotipai apie kitataučius mūsų šalyje vis dar gajūs, tačiau į juos nežiūri neigiamai. „Stereotipai gali būti dėl įvairių dalykų: dėl odos spalvos, dėl tikėjimo, dėl seksualinės orientacijos ir kitų dalykų. Priklauso nuo to, kaip tu tai priimsi, – teigia moteris. – Mes esame laisvi žmonės ir turime pasirinkimą, kuo sekti ir kuo būti. Visuomet bandžiau daugiau koncentruotis į tai, ko noriu siekti ir kuo būti, o ne į tai, ką mano žmonės. Tačiau jei kitų nuomonė būna konstruktyvi ir pagrįsta, jei tik tai padeda man tapti geresniu žmogumi, į ją visuomet atsižvelgiu.”
Kalbant apie tai, kas yra atsakingas, ir, kodėl visuomenėje stereotipai vis dar gajūs, Eskedar pažymi, kaip svarbu yra tinkamai ugdyti vaikus ir dėstyti tarpusavio toleranciją: „Dabar ir aš čia gyvenu, todėl irgi esu atsakinga kaip reprezentuoti žmonėms save ir savo šalį. Tokie renginiai kaip „Afrikos dienos“ yra puiki galimybė, kur žmonės gali daugiau sužinoti apie Afriką ir jos žmones”.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Etiopė mokslus baigė Lietuvoje |
Etiopija – pirmųjų žmonių, kavos ir krikščionybės šalis
„Ką žmonės turėtų žinoti apie Etiopiją? Pirmiausia tikriausiai tai, jog jie visi kilę būtent iš Etiopijos, – šypsodamasi pasakoja Eskedar. – Pirmieji žmonės buvo kilę iš ten, todėl, kai manęs paklausia, ką aš veikiu Lietuvoje, atsakau, jog atvykau ieškoti savo brolių ir sesių, kurie išvažiavo seniai seniai“.
Kitas ne mažiau įdomus dalykas apie Etiopiją yra tas, jog ten galioja šiek tiek kitokia laiko suvokimo samprata. Kaip žinia, Etiopija yra krikščioniška šalis. Tačiau dabar Etiopijoje yra 2004-ieji. Kaip taip gali būti? Eskedar sako, jog toks metų skirtumas yra dėl to, kad žinia apie Jėzaus gimimą Etiopiją pasiekė aštuoneriais metais vėliau. Metai ten turi trylika mėnesių, dvylika iš jų turi po 30 dienų, tryliktasis turi tik 5 dienas.
Kalbant apie Etiopiją, nuodėmė būtų nepaminėti ir kavos. Eskedar pasakoja, jog Etiopija yra tituluojama kavos šalimi ne veltui. Kavos gėrimo ritualas nė kiek neprimena europietiškojo greitojo kavos gėrimo popieriniuose puodeliuose. Ten kava geriama niekur neskubant, ritualas trunka valandą, jo metu išgeriami trys puodeliai kavos ir tai kartojama tris kartus per dieną. Visas kavos ritualas vyksta nuo žalios pupeplės iki virimo juodoje keramikoje. Eskedar teigia, jog kada nors norėtų šį ritualą parodyti ir Lietuvoje.
Etiopijos vestuvių papročiai
 |
| Asm. archyvo nuotr./Eskedar Lietuvoje jaučiasi puikiai |
Etiopijos niekuomet nebuvo kolonizavusi jokia šalis, todėl jos savitumas ir tradicijos yra stipresnės nei kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Vienas archajiškiausių išlikusių papročių – vestuvių paprotys – vyrai turi mokėti pinigus, norėdami vesti. „Man šis paprotys labai patinka, – juokdamasi kalbėjo Eskedar. – Vestuvės Etiopijoje yra didžiulis renginys, į kurį suvažiuoja ne tik visi pažįstami, bet ir pažįstamų pažįstami. Tai labai didelis renginys, tačiau kainuoja maždaug tiek, kiek mažos vestuvės Lietuvoje“.
Dabar, didesniuose miestuose jauni žmonės jau patys renkasi sau vyrus ir žmonas, tekėti iš meilės, tačiau pagal seniausias tradicijas, kurios vis dar gajos, vaikai jau vaikystėje, tėvų susitarimu, yra pažadami vienas kitam. „Užauga, sueina aštuoneri metai ir jau reikia kraustytis gyventi pas savo būsimą vyrą,“ – pasakoja moteris, tačiau ji pati niekam nebuvo taip pažadėta, nes buvo laikoma per daug berniukiška. „Žmonės sakydavo, kad aš niekada netapsiu moteriška, kad niekada neištekėsiu. Turėdavau daug pravardžių, visi manė, jog buvau šiek tiek pamišusi,“ – šypsodamasi prisiminė Eskedar.
Pažino Vakarus skaitydama Agata Christi
Eskedar senelis nuo mažų dienų mokydavo mergaitę skaityti. „Mano senelis buvo labai tikintis krikščionis, jis pasikviesdavo mane ir liepdavo jam skaityti bibliją, – pasakojo ji. – Turėjau norą tobulinti savo skaitymo įgūdžius, todėl vėliau nuolatos skaitydavau knygas iš mokyklos bibliotekos. Skaitydavau fantastines knygas, ne tik Etiopijos rašytojų darbus, bet būdama dešimties – dvylikos metų mergaitė skaičiau Agata Christi“. Moteris pasakoja, jog knygose buvo daug dalykų, kurių ji tuomet dar nežinojo, todėl galėjo tik įsivaizduoti, pavyzdžiui, iki devintos klasės jos kaime nebuvo elektros, todėl ji nežinojo, kas yra televizija. „Skaitydavau ir įsivaizduodavau apie visai kitokį gyvenimą, apie dalykus, kurių niekad nebuvau mačiusi, kas buvo man nepažįstama,“ – teigia Eskedar.
„Suprantu, kad žiemą šypsotis sunku“
Etiopijoje, kur nemažai žmonių yra neišsilavinę, būdama aktyvi ir protinga mergaitė, Eskedar jau nuo mažens jautėsi kitokia. Moteris pasakoja, jog todėl atvykus į Lietuvą ji per daug nepergyveno būdama kitokia, buvo prie to pripratusi. Svarbiausia, kaip ji sako: „visada turėti tikėjimą savyje. Tiki ir tuomet nieko nebijai“.
Kai atvyko į Lietuvą, prisimena, jog labiausiai žmonėms stigo spalvų ir šypsenų, tačiau teigia suprantanti, jog žiemą šypsotis sunku. „Gali taip ir likti sustingęs, – juokdamasi pasakoja moteris, – bet vasarą žmonės „faini“, šypsosi ir spalvingai apsirengę.“
Straipsnis yra iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką II“, skirto specialiai „Afrikos dienoms 2012“. „Afrikos dienos“ – tai nesiekianti pelno iniciatyva, organizuojama antrą kartą. Festivalio tikslas – supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra, žmonėmis, aktualijomis ir skatinti susidomėjimą. Afrikietiškų drabužių pristatymas „Afrikos dienų“ metu vyks gegužės 19 d. 14.00 val., K. Sirvydo skvere Vilniuje. Daugiau apie festivalį www.afrikosdienos.lt
