Trisdešimtmetis priešlėktuvinės gynybos karininkas V.Suškovas prieš keletą dienų žuvo Sumų srityje, netoli Ochtyrkos miesto. Prieš mirtį karininkas spėjo numušti raketą, išgelbėdamas dešimtis ar net šimtus ukrainiečių gyvybių.
Mylimo sutuoktinio, kuriam amžiną meilę prisiekė vos prieš metus, netekusi žurnalistė „Facebook“ paskyroje paviešino širdį draskantį rašinį. Šis akimirksniu išplito socialiniuose tinkluose. Sielvartą dėl netekties išliejusi I.Suškova atvira – tai sudėtingiausias tekstas, kurį jai teko rašyti.
„Dabar rašau baisiausius žodžius savo gyvenime. Paskutinį kartą rašau rusiškai, nes tik su tavimi kalbėjau rusiškai. Negaliu nerašyti, noriu, kad visas pasaulis sužinotų, koks tu buvai. Ir be tavęs vienintelis dalykas, kurį moku daryti, tai – rašyti.
Sėdžiu šalia savo mirusio vyro. Mano gyvenimas guli šalia manęs uždarytame karste. Mano gyvenimas, kuris šluostė mano ašaras ir sakė, kad niekada manęs nepaliks. Gyvenimas, kuris visą naktį mane glostė, kai man buvo blogai, kuris kiekviename žingsnyje apie mane gyrėsi. Ir aš gyriausi tavimi. Ir dėkojau Dievui už tai, kas tu esi. Dabar aš tarsi jau nebeegzistuoju.
Nepažįstu tyresnio, geresnio ir garbingesnio žmogaus, nei tu. Buvai geriausias visur. Ne todėl, kad buvai mano – tau tiesiog viskas sekėsi. Tave vertino visur.
Visi tavo žodžiai iki šiol skamba mano ausyse. Tik mieli, nes kitokių tu niekada ir nesakei. Jei mūsų namuose atsirasdavo kas nors nuostabaus, iškart tardavai, kad turime tuo pasidalinti. Jei kas nors nutikdavo, aš laikydavausi įsikibusi tik į tave. Užtekdavo vieno „зззая!“, kad atsistočiau į kovą.
Iš tarnybos namo sugrįždavai su šokoladinių saldainių pilnomis kišenėmis, kad man nebūtų liūdna. Ir viską, ką pasiimdavai su savimi, visada išdalydavai aplinkiniams, kad galėtum pasigirti, kaip aš gaminu. Tu niekada, nė karto nieko nebijojai. Kiekvieną dieną tavo veide spindėjo šypsena, net ir tada, kai buvo blogai. „Esu šiltai apsirengęs ir gerai maitinuosi“, – frazė naudota visomis progomis.
Kūrei planus metams į priekį, planavai, kada vyksime pas tėvus. „Ar nors kartą esu tau ką nors neigiamai atsakęs?“ – atsakydavai į visas mano kvailiausias mintis. „Aš tavimi pasirūpinsiu ir tau viskas bus gerai, mes dar turime vaikų susilaukti“, „Koks darbas, svarbiausia, kad būtum sveika ir laiminga“, „Noriu tokios mergaitės kaip tu“, – sakydavai kiekvieną dieną.
Ir tu visada padėdavai, galėdavau prašyti visko. „Kas tu esi, vadas?“ – šmaikščiai šyptelėdavai. „Dar blogiau, – atsakydavau, – esu vado žmona.“ Tuomet pabučiuodavau tave į nosį. Galėjau tau papasakoti tai, ko niekada niekam nepasakojau, o tu visada mane suprasdavai.
Po vestuvių prie mano kontakto savo telefone pridėjai namelį prie čia jau buvusios širdelės. Tąkart pasakei: „Dabar tu esi mano namai amžinai“.
Žinojau, kokie nepakenčiami mes būsime senatvėje („ззззая, keptuvė vėl ne vietoje“, „ззззая, ззззая, kas gėrė kavą ir neišėmė kapsulės“). Žinojau, kokios bus mūsų vaikų akys. Jau seniai sugalvojau ir tai, ką tau padovanosiu pirmųjų vestuvių metinių proga. Bet turėjau išrinkti vainiką tavo kapui... Paskutinį kartą, kai kalbėjomės, sakei, kad saugosi mano miegą. Dabar visą likusį gyvenimą saugosiu tavąjį.
Esi karininkas, besilaikantis vidinio garbės kodekso, tokio, apie kurį tos kalės net nėra girdėjusios. Tu esi mano širdis! Tu esi mano siela! Tu buvai ir visada būsi. Be galo tave myliu ir didžiuojuosi tavimi.
Dėl tavęs prakeikiu tuos fašistus, mano brangusis, už mūsų negimusius vaikus, už mūsų pavogtus gyvenimus. Tavo ir mano.
Sėdžiu šalia savo mirusio vyro. Esu 25 metų našlė. Mano gyvenimą pavogė ne žmonės. Mano gyvenimą pavogė šūdina Rusija“, – rašė I.Suškova.
Per V.Suškovo laidotuvių ceremoniją pagarbą gyvybę dėl tėvynės paaukojusiam karininkui susirinko atiduoti tūkstančiai žmonių. Minia vyrą išlydėjo priklaupusi.
Gedulo ceremonijos vaizdo įrašai išplito socialiniuose tinkluose.
