Ponia Vladislava Šilobrit 28-erius metus vadovauja folkloro ansambliui „Turgielianka“, o ponia Danuta Michalovskaja 26-erius metus jame dainuoja, kartu vadovaudama Turgelių laisvalaikio salei. 2015-ųjų lapkritį išsiruošus į pirmąją „100 Lietuvų“ kelionę, šios dvi moterys tapo pirmosiomis mūsų pašnekovėmis. Trumpą pokalbio ištrauką netrukus parodysime.
Tuomet su Irmantu dar nežinojome, kad šių moterų žodžiai „vyrų nėra“ lydės ketverius metus – Lietuvos provincijoje vyrų tikrai mažiau nei didmiesčiuose. Kodėl taip yra, žinote patys: emigracija, ankstyvos mirtys, gyvenimo būdas. Jau pirmos kelionės metu griežtai sutarėme nekalbinti išgėrusių, agresyvių, nenorinčių nieko ar, atvirkščiai, už kelis eurus siūlančių papasakoti viską.
Tiesa, susitarimą keliskart sulaužėme. Bet daliai jūsų iki pat priešpaskutinio pasakojimo atrodė, kad provincijos Lietuvą vis tiek parodome „per gražiai“. O kitiems tie pasakojimai buvo pernelyg melancholiški, per daug lyriški, perdėm sentimentalūs. Dar kiti sakė, kad mūsų istorijos yra per liūdnos, per linksmos, pernelyg vienodos.
Žinote, apie „100 Lietuvų“ turbūt išgirdome ir perskaitėme viską, ką girdėjome ir pamatėme patys, ką galvojome ir pasakojome po tą Lietuvą keliaudami. Bet išvadoms dar ne laikas. Kol kas pabūkime Turgeliuose. Ar įmanoma čia pamatyti tą patį, ką jau buvome matę? Ar Turgeliai tikrai tokie patys? Apsižvalgykime.
„100 Lietuvų“ sumanytas ruošiantis Lietuvos šimtmečiui. Pradžioje planavome neapsiriboti provincija, įtraukti ir miestus, bet turbūt po pirmųjų metų sau pripažinome, kad pakraščiuose mums įdomiau, o „100 Lietuvų“ ir yra galimybė pakraščius bent penkiolikai minučių pastumti į centrą. Tik kitokiu būdu ir kitais tikslais, nei matome komercinėse televizijose.
Per ketverius metus nuvažiavome 27598 kilometrus, pakalbinome ir nufilmavome 336 žmones, aplankėme 65 kaimus, 16 miestelių ir 19 vienkiemių. Visur radome tą pačią Lietuvą. Jų ne šimtas, o viena. Stengėmės apie ją pasakoti žmogiškai, pernelyg nedramatizuodami, gal kiek melancholiškai, bet dažniau vis tiek su šypsena.
Kaip ir jūs, šias istorijas stebėjo talentinga jaunesniosios kartos teatro režisierė Olga Lapina. Su ja svarstėme apie dokumentinę dramą (kada nors ateity), parašytą remiantis išgirstais pasakojimais, stebint ir fiksuojant tarsi niekuo neypatingų žmonių kasdienybę, dažniausiai važinėjant vietovėmis, kurios nei istoriškai, nei geografiškai nėra unikalios.
Peržiūrėjusi visą nufilmuotą „100 Lietuvų“ medžiagą, Olga mudviem su Irmantu padėjo sukurti beveik 25 minučių pasakojimą apie sutiktus žmones, kuriems mes esame dėkingi labiausiai. Už tai, kad įsileido į namus, į kiemą, į savo tikrovę. Už tai, kad kalbėjo ir tylėjo. Šį siužetą įsijunkite tuomet, kai turėsite laiko pasižiūrėti jį iki pabaigos.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
