„Gyvenimas yra gyvenimas“. Turbūt mėgstamiausia kolegos Irmanto frazė, kurią kiekvieną sykį jis ištaria bent po kelis kartus. Kad ir kaip paprastai ji beskambėtų, bet gyvenimas iš tiesų yra gyvenimas, o „100 Lietuvų“ – apie gyvenimą.
Tačiau grįždami iš Skiemonių, miestelio Anykščių rajone, su Irmantu svarstėme, ar mirtis taip pat yra gyvenimas. Gyvenimo faktas. Ir ar skaitytojai supras mus, išvykusius ieškoti gyvenimo, o parsivežusius tarsi ne jį.
Bet mirtis taip pat yra gyvenimas, todėl šis pasakojimas – apie gyvenimą: apie ūkininką Pranciškų, gyvenusį Juškonių kaime, šalia Skiemonių, apie jį pažinojusį Joną, kurio gimimo metų neatspėjau, apie Aldoną ir Vytautą, Pranciškaus dukrą ir sūnų, leidusius būti šalia.
Jums turbūt įdomu, apie ką būtų šis pasakojimas, jei ne Pranciškaus laidotuvės. Apie Skiemonių bendruomenės namus, kuriuose Pranciškus yra pašarvotas. Apie naują miestelio parką ir seną malūną, pro kuriuos jis netrukus bus nešamas. Apie žmones, dar gyvenančius. Ir žmones, liekančius atminty.