2016-ųjų Kalėdos bus be sniego – dar prieš kelias savaites pranešė sinoptikai ir neapsiriko, todėl visiems žinomą senelės pasaką „balta balta – kur dairais“ nori nenori keičia mudviejų su Irmantu pradedama sekti „balta balta – kur ne kur“. Šįkart Lietuvoje dairėmės vietos, kurioje rasti sniego sunkiau nei kitur. Ir neapsirikome.
Dotnuvą, miestelį Kėdainių rajone, turbūt labiausiai išgarsino vienuolynas, kuriam vadovavo šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas. Šalia – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, pastatyta ant Dotnuvėlės upės kranto. Du jos bokštai matomi iš visų miestelio kampų ir kyla aukščiau nei „žąsinas moliūgas“, išskridęs į dausas toje senelės pasakoje.
Tačiau Dotnuvoje mes esame ne dėl bokštų. Ir net ne dėl to, kad praėjusio amžiaus viduryje čia įkurtas pirmasis – Marytės Melnikaitės vardu pavadintas – kolūkis Lietuvoje. Čia dėl lygumų, aukštumų ir vėjų santykių (apie juos pasakų neseksime, nes išmanome ne daugiau nei „žąsinas moliūgas“) vidutiniškai iškrenta mažiausiai kritulių per metus.
26-as „100 Lietuvų“ pasakojimas – gruodžio 26-ąją. Ne „apie trečią brolį Joną – koks jis raitelis puikus“, o apie ne mažiau puikų ūkininką Pijų Sirvidą, plačiai nusišypsojusį paklausus, ar netrūksta čia kritulių. Ir vis dėlto ne apie sniegą, kurio nėra, bet apie tą, kurį pamatyti įmanoma. O šiaip – antroji Kalėdų diena vis dar yra Kalėdos. Todėl sveikiname, linkime ir dovanojame visiems po 100 moliūgų.
Ūkis, žiema, lyja.
Pijus, šeimininkas, laimingas.
Aišku, ne sniegas. Bet vis tiek krituliai.
O žiema savo ragų dar nerodo.
Bokštai, žiema, lyja. Kartu su Pijumi atvykome į miestelio centrą.
Ieškome sniego languose.
Medžiuose.
Tarp stulpų, žolių ir bokštų.
Šuliny.
Ant eglutės.
Ten, kur jo būta.
Po žeme.
Po vandeniu. Kartu su Arvydu.
Senelė pasekė pasaką ir nuėjo.
O mes toliau dairėmės sniego.
Žiema, lyja, nereikia rogių.
Nereikia nei rogių, nei kastuvo.
Tuo metu seniūnijoje vietos ūkininkai sprendžia, ką daryti.
Dalyvauja ir Pijus. Reikalas – prasti keliai, šlapia, nėra sniego.
Vis dar be sniego. Kur tik pasisuksi – bokštai.
Ne sniegas. Aišku, vis tiek šis tas.
Irmantas prašė, kad šią nuotrauką pavadintume 2:2:2.
Žąsino moliūgo statula?
Stogai ir stogeliai.
Dotnuvos dviratininkų suvažiavimas.
Žiema, lietus, akmuo.
O mes jau ruošiamės namo.
Žiema, lyja, bet bokštai.
Žiema, lyja, bet sniegas.
Smagu, kad šiemet keliavote kartu. Susitiksime 2017-aisiais. Iki.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
