Neabejojame – apie Šiluvą ir Tytuvėnus esate girdėję ir skaitę. Tai nereiškia, kad jie nepateks tarp „100 Lietuvų“. Tačiau šįkart nusprendėme pasižvalgyti, ką galima atrasti tarp jų – dviejų žinomų miestelių. Bet važiuojant ne tiesiausiu keliu, pavyzdžiui, Raseiniai–Tytuvėnai–Radviliškis, o aplinkkeliu Miškai–Duobės–Balos.
Fotografas Irmantas, būdamas tikras, kad visur pravažiuos, į kelionę išsiruošė pasipuošęs. Šiuos žodžius rašantis Mindaugas, pavydėdamas pavasariško lengvumo, iš kolegos šiek tiek pasijuoks.
Tačiau Irmantas įveiks visus aplinkkelius, nors ne kartą lips iš automobilio, tyliai keiksis ir garsiai klaus: tai kur, velniai rautų, mes važiuojame?!
Iš pradžių šį pasakojimą pavadinome „Vičiai: jei jau pas velnią – tai tik velnišku keliu“. Tačiau ne mes ir ne kelias čia svarbiausia. Pasiblaškę Kelmės rajono šunkeliais, sustojame Vičių kaime, kurį šiose apylinkėse išgarsino savamokslis dailininkas ir skulptorius Petras Stundžia (1921–1990).
Dirbęs su medžiu ir akmeniu, menininkas prieš pusę amžiaus pradėjo kurti žaismingą sodybą, iš kurios šiandien belikę tik nuolaužos ir laiptai. Jam mirus, praeiviai išnešiojo viską, ką galėjo pakelti. Nepakėlė tik velnio.
Per kelis dešimtmečius pasislėpusi tarp žolių ir krūmų, Petro Stundžios sodyba vėl matoma – ją tvarkyti ėmėsi Tytuvėnų regioninis parkas, atstatęs kelias skulptūras, o ateity planuojantis atkurti ir daugiau sunykusios, bet neišnykusios praeities.
„100 Lietuvų“ – apie žmogų, kurio nebėra. Ir jo velnią, kuris tebestovi.