Paklaususi, ar mudu su Irmantu esame vedę ir sulaukusi teigiamo atsakymo, ponia Genovaitė apsidžiaugė – vadinasi, suprasime jos eilėraštį apie Jonines ir nakties tamsumoj supainiotas lovas. Vadinasi, tą eilėraštį išgirsite ir jūs, suintriguoti pavadinime pamatyto ženklo N-18.
Lietuvoje poeziją rašančiųjų turbūt daugiau nei ją skaitančiųjų. Su miestelių ir kaimų kūrėjais keliaudami susiduriame dažnai – jie aktyvūs bendruomenių šventėse, vietos bibliotekų renginiuose, jie rašo laiškus („Gera diena, ponaičiai“), kviesdami į savo knygų pristatymus.
Kol kas juos aplenkiame, nors pasakyti, kad poezija mums nerūpi – nedrįstume. Anaiptol. Štai kolega Irmantas yra sukūręs du eilėraščius. Vieną – apie šviesą, kitą – apie tamsą. Tik juos parašęs, Irmantas suvokė šviesos reikšmę tamsoje ir nusprendė tapti fotografu.
Ką gyvenime veikė ponia Genovaitė – paslaptis. Tiksliau, ji paprašė, kad „apie gyvenimą“ nieko nerašytume. Ir nieko neklausinėtume. Sulaukusi skambučio, moteris spėliojo, kad į svečius prašomės dėl jos sūnaus – ponia Genovaitė yra legendinio Kauno „Žalgirio“ krepšininko (dabar trenerio) Algimanto Baziuko mama.
„Ne“, – atsakėme mes. O toliau pokalbis dėliojosi maždaug taip:
- Tai kas tamstoms rūpi?
- Ar jūs esate parašiusi eilėraštį apie Jonines? Girdėjome, kad jis neblogas.
- Tikrai geras. Bet jis su raide N-18. O gal ir S!
- Gal galime atvažiuoti jo pasiklausyti?
- Bet aš nesu poetė. Nė vienos knygos neišleidau.
- Tai todėl ir norime atvažiuoti.
- Nu tai ir atvažiuokite.
Ponia Genovaitė eilėraščius rašo nuo keturiolikos, bet niekur jų nepublikuoja. Ji neturi svajonės išleisti poezijos knygos. Ji nesiunčia savo kūrinių į Rašytojų sąjungą. Todėl mes ir esame čia, Kupiškio rajone, Alizavoje.