69-erių Albertas Rimšelis vienišiumi savęs nevadina. Bet jis kiek nustemba suskaičiavęs, kad jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena vienas: 1976 metais mirė jo tėvas Kazimieras, 1987-aisiais – mama Cecilija, 1996-aisiais – sugyventinė Janina. Pastaraisiais metais vyro namuose šmirinėja du katinai – Pūkis ir kitas, kuriam Albertas vardo nedavė, todėl vadina tiesiog Katinu.
Penkis kartus per savaitę Albertą aplanko slaugė Stasė, atvežanti maisto, vaistų, padedanti susitvarkyti buityje – prieš kelerius metus vyras neteko dalies kairės kojos. Iš pradžių neapsieidavo be vaikštynės, dabar jau išmoko judėti su ramentais.
Albertas niekuo nesiskundžia (retokas atvejis mūsų istorijose) – „prie ruso buvo blogiau“. Per mėnesį gaudamas 123 eurus pensijos, žiemos metu jis kiaurą dieną sėdi prie krosnies arba žiūri televizorių, ant galvos užsimaukšlinęs kepurę su užrašu „Lietuva“, o atšilus kuo dažniau išeina į lauką, kartais nutipena iki kaimynų, kurių Švenčionių rajono Poškonių kaime – apie dešimt.
Šįkart „100 Lietuvų“ – neliūdnas pasakojimas apie pusdienį pas Albertą, kuris šios istorijos greičiausiai nepamatys. Bet jis nė neįtaria, kiek bus jūsų, keliolikai minučių užėjusių pasišildyti prie krosnies. Poškonių kaime sakoma: jei kas pritupia prie tavo krosnies, tu tikrai nesi vienišas. Ir nors Poškonyse niekas taip nesako, vis tiek – malonaus žiūrėjimo.