Istorija apie baudžiauninką, kukuojantį medyje, – iš XIX amžiaus vidurio, kai Vencavų dvarą, statytą dar keliais šimtmečiais anksčiau, valdė grafas Kristupas Vereščinskis su šeima. Istorijų apie jo žiaurumą yra daugiau – pavyzdžiui, vasarą, išsiruošęs į kelionę, dvarininkas liepdavo jį vežti ne vežimu, o rogėmis – mažiau dardės ir siūbuos.
Po maždaug šimtmečio dvarą iš varžytinių įsigijo Antanas Namikas (1887–1980), mokytojas, archeologas, kraštotyrininkas. Jo iniciatyva 1937-aisias Vencavuose iškilo vėjo malūnas, tebestovintis iki šiol.
Šimtametė klėtis iš A. Namiko ūkio atsidūrė būtent Mamerto Pupeikio sodyboje. Beje, tikslumo dėlei – ponas Mamertas pasakos, kad šviesusis dvaro savininkas karo sūkury spėjo išvažiuoti į Jungtines Valstijas. Bet iš tiesų 1951-aisiais jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o Lietuvą vėl išvydo po penkerių metų.
O mes, išvydę poną Mamertą, kiek vėliau susitiksime ir su jo kaimyne Eugenija Daškevičiene. Juodu skiria maždaug vienas kilometras ir vieneri metai. Poniai Eugenijai – 84-eri. Jos namuose prieš šimtmetį veikė pradinė mokykla. Mokyklą primena vienintelė detalė kambario sienoje. Nuorodų, užrašytų prisiminimų, šaltinių beveik nėra. Užtat yra Eugenija ir Mamertas. Užtat ir „100 Lietuvų“ yra čia, Vencavuose.