Tarp ankstesnių 84-ių mūsų siužetų keli pasipasakojo nespalvotai. Tais kartais paaiškindavome, kodėl iš visų spalvų renkamės tik juodą ir baltą. Šįkart jokios priežasties tarsi nebuvo, kol vienas pašnekovų neištarė – „gyvenime viskas nėra tik juoda arba balta“. Visi suprantame, kad nėra, bet, žiūrėdami šią istoriją, galbūt taip pagalvosime. Labiau apie juodą.
Gyvenimo sąlygos šiame bendrabutyje kai kuriems iš mūsų pasirodys, švelniai tariant, nelengvos. Tokios jos ir yra – ne visi gyventojai turi nuosavus tualetus, dalį daiktų, kaip ir, tarkim, daržovių atsargas, jie laiko koridoriuose rakinamose spintose. Kai kurių butų plotas nesiekia 20-ties kvadratinių metrų. Tačiau yra ir kitokių. Visomis prasmėmis.
Petras ir Zofija filmuotis nepanoro, bet į namus įsileido. Juose – ne vienas, o du tvarkingi kambariai. Kaip ir Galinos bei Leonardo bute, kurį pamatysite. Vaikštant tamsiais bendrabučio koridoriais, beldžiantis į duris, atrodo, kad ir už jų – ne ką šviesiau. Bet už jų – tiesiog gyvenimai, ir jie nėra nei juodi, nei balti. Todėl spalvas įsivaizduokite patys.
Sovietmečiu ir kurį laiką po Nepriklausomybės čia veikė Vilniaus žemės ūkio mašinų gamyklos „Neris“ filialas. Šalia gamybinių patalpų pastatytame triaukštyje įrengti dušai, mokymo klasės – darbuotojams skirtos erdvės, kuriose vėliau buvo leista ir apsigyventi. Šaltkalviai, mechanikai, suvirintojai čia įsirengė butus. Gamyklos seniai nebėra, žmonės – tebegyvena. Lygialaukis, kaimas Vilniaus rajone.