77-erių Vaclovas Slivinskas daugiau kaip keturiasdešimt metų tiesė kelius – vadovavo darbams, tarp kurių – ir Karmėlavos oro uosto pakilimo takas. Išėjęs į pensiją vyras susidomėjo partizaniniu judėjimu Vidurio Lietuvoje, archyvuose nagrinėjo Laisvės kovotojų bylas, partizanų kūrybą, liudininkų prisiminimus, šiai temai skyrė ne vieną knygą.
Su 74-erių žmona Leokadija, buvusia vaistininke, ponas Vaclovas gyvena Jonavoje. Jų dviejų dukrų ir trijų anūkų šiame pasakojime nesutiksime. Bet septintą Tvenkinio gatvės namą – pamatysime. Ponios Leokadijos paklausime ir apie klasės draugo vaikystės namus. Tų namų adresas – Ežero g. 12, Mimainiai. Tas klasės draugas – Vaclovas. Rudenį bus 54 metai, kai jiedu kartu.
Pusšešto hektaro žemės sklypas, kurio viduryje – sodyba. Kaimynystėje – nedidelis Mimainių ežeras, senkantis greičiau nei pono Vaclovo atmintis – vyras puikiai prisimena sovietinės melioracijos vajų, kolūkių kūrimą, netrukus papasakos, kokiu būdu jo tėvas Juozas mėgindavo išsisukti nuo aktyvistų raginimo „dirbti išvien“.
Mamą Jadvygą, po tėvo mirties sodyboje likusią vieną, Vaclovas netrukus atsivežė gyventi į Jonavą. Tėvų namuose kurį laiką šeimininkavo giminaičiai, tačiau pastaraisiais metais durys užrakintos. Kiekvieną savaitgalį Vaclovas su bičiuliais čia atvažiuoja į pirtį. Šiandien jis taip pat Mimainiuose. Bet šįkart atrakinti ne pirties, o namų.