Teodorai – 81-eri. Aplankyti jaunesnę seserį į Vaiguviškius, kaimą Kelmės rajone, ji atvažiavo iš Tauragės. Čia daugiausia ir dirbo tuos „valdiškus darbus“, pavyzdžiui, sanitarės. Teodoros vyras Napoleonas po sunkios ligos mirė prieš beveik pusę amžiaus. Moteris liko viena su tuomet jau paauglėmis dukromis – Vida ir Lina. „Tai aišku, kad buvo sunku. Bet gyventi juk vis tiek reikia. O kaip kitaip?“, – klausia Teodora.
Jos sesuo – 79-erių Filomena – taip pat našlė. Leonas iškeliavo prieš kelerius metus, Vaiguviškiuose palikęs ir Filomeną, ir gimtuosius savo tėvų namus, kurie namais tapo ir Laimutei su Ramūnu, judviejų vaikams, raginantiems mamą sodyboje nebegyventi – nebe tie metai, ne ta sveikata. Bet Filomena vaikšto po kiemą pasiremdama lazdele ir kol kas niekur išvažiuoti neketina.
Apie gimtuosius namus pašnekovų paklausiame visada – iš kur jie patys, iš kur jų tėvai. Išgirdusios tokį klausimą, seserys pakraipė galvas – Filomenos ir Teodoros tėvai neturėjo nei namų, nei žemės, buvo samdomi dvaro darbininkai. Penki šeimos vaikai pokariu liko be mamos. Susirgus ir mirus Valerijai, tėvas Vladas keturioms dukterims ir sūnui pristatė kitą moterį.
Šiandien seserys net nenori ištarti pamotės vardo, nes ši visiems vaikams liepė „eiti ir gyventi“. Tėvas iš pradžių pasimuistė, bet tada darkart suskaičiavo ir savus, ir naujos žmonos vaikus – dešimčiai žmonių nėra nei kur gyventi, nei ką valgyti. Brolis ir keturios seserys (vyriausioji tuomet buvo keturiolikos) išėjo savais keliais – dirbti auklėmis, padėti ūkiuose. Filomena sako po daugelio metų kartą dar sutikusi tėvą. Jiedu pasikalbėjo šį tą apie gyvenimą ir nuėjo savais keliais.