Anoje nuotraukoje, žvelgdami į saulėlydį ir mūsų minėtą 19-tą valandą, galėjote suabejoti. Taip, šiandien tokiu metu jau tamsu, o Renavo dvare lankėmės dar neatsukę laikrodžių. Atvažiavome susitikti su Vytautu Vindašiumi, dvare turinčiu reikalų ir dieną, ir naktį. Žinoma, ne kasdien. Ir ne kasnakt.
Septynerius metus ūkvedžiu dirbantis Vytautas kartais pavaduoja ir sargą. Būtent ši naktis ir yra tas kartas, todėl čia pat, Renavo kaime, gyvenantis vyras netrukus apsižvalgys dvaro teritorijoje, o 20-tą valandą įjungs lauko žibintus – kiek daugiau nei įprastai. Svečių – jūsų ir mūsų lankymosi – proga.
Tai nebus pasakojimas apie Renavo dvarą ir jo parką – pamatyti, pasivaikščioti čia tikrai verta, ir nebūtinai vasarą. Galite atvykti ir rudenį, pavyzdžiui, lapkričio 10-ąją. Prieš tris dešimtmečius šią dieną Vytautas susituokė su Renata. Vestuves jiedu atšventė Renavo dvare.
Šįkart, ne po vestuvių, o po naktinio darbo, Vytautas namo sugrįš maždaug 8-tą ryto. Iki to laiko jis stebės aplinką, prižiūrės katilą ir bent dešimt kartų su mumis apeis aplink dvarą. Tiesiog vaikštinėsime pirmyn atgal, kalbėdami apie tamsą ir šviesą. Toks tad priešpaskutinis „100 Lietuvų“ pasakojimas – iš Renavo Mažeikių rajone, iš vakaro – naktin.