TOP20: geriausios 2020 metų knygos

Metams baigiantis, laikas apibendrinti ir tai, kas šiais metais skaityta ir kokios knygos paliko didžiausią įspūdį. 20 knygų – tiek jų yra šiame sąraše, kuriame šįkart apsiribota tik grožinėmis verstinėmis knygomis. Nes būtent verstinių knygų šiemet skaičiau daugiausia. Taip pat nusprendžiau neįtraukti ir negrožinių knygų, nes tuomet būtų jau ir kiti kriterijai (tačiau jeigu reikėtų išskirti negrožines verstines knygas, čia būtų S.Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“, M.Zygaro „Imperija turi mirti“, P.Svenssono „Apie ungurius ir žmones“ bei F.Braudelio „Civilizacijų gramatika“). Ir, žinoma, tai labai asmeniškas sąrašas, objektyvumo čia tikėtis vargu ar galima, bet visgi gal kai kurie kūriniai atkreips jūsų dėmesį. Galite skaityti šių knygų pristatymus, tai, kuo gi jos sužavėjo, o galite žiūrėti ir apie jas sukurtus video.

Tekstas: Audrius Ožalas

20. „Miestų atsiradimas. Amerikos moderniosios poezijos antologija“

Sudarė ir iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus

Leidykla „Kitos knygos“

Mano įsitikinimu, labai svarbi knyga. Poezijos vertimų mes sulaukiame labai nedaug, o juo labiau štai tokių rinkinių, iš kurių mes galime pažinti vienos šalies poezijos žemėlapį. Amerikos poezijos tradicija gili ir turtinga, tačiau kiek gi turime tų vertimų? Visai mažai. Ši knyga daug kam, matyt, bus startu keliaujant po įvairialypį jos pasaulį. Čia – moderniosios poezijos antologija, kurioje tiek jau kertiniai vardai, tiek jaunesni autoriai. Pats knygos sudarytojas Laurynas Katkus sakė, kad atsirinko poetus pagal savo asmenines simpatijas, ir knygos pabaigoje aprašo esminius principus, kuriais rėmėsi atrinkdamas poetus ar poetes.

Tarp čia esančių dvylikos autorių randame skirtingas mokyklas, kryptis – nuo siurrealistinės poezijos iki daugiau klasikinio kanono, nuo išpažintinės lyrikos iki socialinių temų, grotesko, mirties, liūdesio, sarkazmo, provokacijų ir subtilių gelmių. Melancholijos ir pykčio. Postmodernizmo ir formos grynumo paieškų. Greta tokių žinomų vardų kaip Sylvia Plath ar Robert Lowell atrasite ir mažiau žinomų pavardžių.

Ši poezijos rinktinė yra ne tik kelionė po Amerikos literatūrinę tradiciją, bet ir pažintis su jos psiche, mentaliteto, psichologijos dėmenimis. Į kontekstą įveda ir paties sudarytojo knygos pabaigoje pateikiama trumpa Amerikos lyrikos apžvalga.

19. Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“

Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė

Leidykla „Tyto alba“

Knyga tokia daugiabriaunė, kad net sunku būtų įvardinti jos visas pagrindines temas. Taip, tai pasakojimas apie Vietnamo karą. Pasakojimas, kokių, regis, labai trūksta – ne bandant pateikti vienos iš kariavusiųjų pusių poziciją, o siekiant pažiūrėti į tai, kas vyko, iš skirtingų taškų, galiausiai suvokiant, kad gerų pasirinkimų ten paprasčiausiai nebuvo. Nei viena pusė, nei viena ideologija šioje situacijoje nebuvo laimėtoja, pralaimėjimas buvo užprogramuotas iš anksto. Tiek amerikiečių, kurie atėjo į Vietnamą nebandydami suvokti vietos mentaliteto, kas iš tiesų ten vyksta, dažnai iš aukšto su išankstine nuostata žiūrėjusių į save kaip į gelbėtojus, galiausiai palikusių po savęs griuvėsius. Tiek Vietkongo kovotojų, kurie savo tautiečiams tapo ne ką mažiau nuožmūs nei jų priešai, o kankinimų ir siaubo išgąsdinti žmonės ėmė bėgti nuo savo pačių iškovotos laisvės. Ir kaip elgtis, kaip suderinti tuos abu pradus – tikėjimą ideologija, laisvės siekiu, kartu matant, kokį pragarą tie revoliucionieriai sėja paskui save? Tarnavimą amerikiečiams sykiu išduodant juos savo senam bičiuliui iš Vietkongo?

Lygiai su tokiomis pačiomis tapatybės problemomis susiduria ir vietnamiečiai, pabėgę į Ameriką – buvę karo didvyriai tapę niekuo, sukasi virtuvėse, dirba juodus darbus ir gyvena prisiminimuose, taip ir nesugebėję priprasti prie naujos tikrovės, prie amerikietiško gyvenimo būdo, savo senąjį praradę taip, kad geriau jau grįžti atgal į gimtinę mirti.

Skaitant knygą ne vienam turbūt ateis į galvą, kad atmosfera iš dalies primena „The Apocalypse Now“ filmą. Pasakotojas skaitytojui atveria savo viduje degančius laužus, galiausiai sudeginančius jį, haliucinacinius trauminius potyrius, kandų, juodą humorą, pasakoja savo istoriją – tai, ką prisimena, ir tai, ką norėjo užmiršti. Siaubas ir tai, kad išties niekas nėra svarbu, viskas, už ką kovota, tik iliuzija.

18. Liu Cixin „Trijų kūnų problema“

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas

Leidykla „Kitos knygos“

Mokslinės fantastikos kūrinys, galintis suvilioti vien jau dėl egzotikos – kinų mokslinės fantastikos, tikiu, daug kas nėra skaitę. Tačiau visgi galutiniame vertinime esmė yra literatūrinė kokybė. Ir knygoje autorius sugebėjo sutalpinti nemažai klodų – tai ir mokslinė fantastika, ne itin toli nuklydusi nuo realybės, idėjų romanas apie mūsų planetos problemas, autoriaus vaizduotė išties išraiškinga, papildomą klodą prideda ir sąsajos su Kinijos istorija, kultūrine revoliucija. Bent jau man didelis pranašumas buvo ir tai, kad knygoje nemažai fizikos, mokslo. Ir dar, – autorius visa tai supina į įtraukiantį kone detektyvinį siužetą.

Pats rašytojas knygos pabaigoje teigia, kad pačius gražiausius ir įdomiausius siužetus sukūrė ne romanų autoriai, bet mokslininkai, tik bėda, kad tų istorijų daugelis mūsų nemokame perskaityti, tad jis pabandė sukurti savąją istoriją, pernelyg nenutoldamas nuo tikrovės. Kaip rašo pats autorius: „Per mokslinę fantastiką aš, pasitelkęs vaizduotę, tesiekiu kurti savus pasaulius, papasakoti apie Gamtos poeziją juose, perduoti romantiškas legendas apie Žmogaus santykį su Visata“.

Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą romantikos nėra daug. Rašytojas aprašo Kinijos kultūrinę revoliuciją, perauklėjimo stovyklas ir kankinimus. Viena personažių – savo šeimos netekusi astrofizikė, kuriai tenka pasirinkti – ar teismas, ar darbas slaptame dalinyje. Ji pasirenka šį, nors ir žino, kad nuo to laiko nebegalės grįžti į buvusią tikrovę. Vėliau šuoliuojame laiku pirmyn ir matome mokslininką, kuris iškviečiamas į keistą pasitarimą – pasirodo, pasaulis susiduria su priešiškomis jėgomis, apie kurias viešai nekalbama. O tuo pačiu metu veikia uždara mokslininkų grupuotė, kurios nariai paslaptingai miršta. Ar tai gali būti dėl gaunamos naujos mokslinės informacijos? Su kokiomis jėgomis susiduria mokslininkas, žaisdamas kompiuterinį žaidimą? Aiškėja, kad žemę ruošiasi užpulti svetima civilizacija, tačiau žinia apie ateivius sutinkama nevienareikšmiškai – vieni jų laukia svetingai, kiti ruošiasi kautis su jais.

17. Kaspar Colling Nielsen „Europos pavasaris“

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Distopinis romanas, kurį skaitant visgi nepalieka jausmas, kad visa tai, kas aprašoma šioje knygoje, gali būti visai realu arba tai net jau vyksta šiuo metu. Knyga apie ateities visuomenę, kurioje humanistinės vertybės yra visiškai sunykusios, žmonės yra rūšiuojami į tinkamus gyventi ir ne. Kūrinys apie tai, kaip nevaldomai, be jokio reguliavimo, vystomos naujosios technologijos, apie meno prasmės sunykimą. Ir kartu ši knyga yra labai pagauliai parašyta, su puikiu tamsiu humoru, autorius nevengia provokuoti. Ypač kalbėdamas apie tai, kaip Danijoje bandoma spręsti musulmonų integracijos klausimą – jie iš pradžių suvaromi į getą, o vėliau ištremiami į tolimą salą.

Pagrindinis knygos veiksmas vyksta netoli Kopenhagos esančioje saloje, kurioje vykdomi pažangūs technologiniai eksperimentai ir kur įsikelti gali tik turtingiausi žmonės. Ši sala tarsi simuliakras – joje kuriama dirbtinė gamta, o greta technologinių naujovių tarsi bandoma sugrįžti į viduramžius, čia netgi gatvėmis galima tik jodinėti arkliais, automobilių eismas uždraustas. Čia gyvena ir du ypatingi personažai – šuo ir jo draugas šarkis, kuriems įdiegiamos juos sužmoginančios technologijos. Jie šioje knygoje – tarsi paskutiniai žmogiškųjų vertybių išsaugotojai, kalbantys, mąstantys, jaučiantys, svarstantys apie gyvūnų teises. Čia gyvena ir galerijos savininkas, kuris apie meną nelabai ką išmano, bet puikiai žino, kaip jį parduoti. Jo duktė prasmę bando pajausti padėdama getuose gyvenantiems musulmonams, į salą atsikelia ir menininkas, kuris apsėstas sekso, tai yra jo būdas pajausti prasmę ir galimybę kurti.

Tai labai skvarbus romanas apie mūsų dabartį ir ateitį, apie tai, kokias vertybes mes turėtume išsaugoti, krizę, kuri kvėpuoja mums į pakaušius.

16. Marina Stepnova „Sodas“

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Leidykla „Tyto alba“

Kalbant apie Marinos Stepnovos kūrybą pirmiausia reikia kalbėti apie jos kalbą. Grakščią, plastišką, poetišką, plaukiančius sakinius, tapybišką, tirštą, traukiančią vidun tarsi voratinklin. Nors atrodo, kad autorės sakiniai tarsi liejasi vienas po kito, suprantu, kodėl ji sako, kad rašyti jai sunkus darbas – viskas atrodo išieškota. Galima skaityti knygą jau vien dėl pasakojimo grožio.

Skaitant knygą akivaizdi ir autorės duoklė klasikinei rusų literatūrai. Įsivaizduokite Tolstojų, apvilktą šiuolaikiniais rūbais, kitus didžius to laiko rusų romanistus, ir gausite Stepnovos „Sodą“, pritaikytą nūdienai, praeitį prikeliant naujam gyvenimui. Knygoje gausu literatūrinių intertekstų, tad pastabesni skaitytojai ras ir paralelių su Čechovu, kitais didžiais rusų rašytojais.

M.Stepnova puikiai perteikė to laiko Rusijos portretą – dvarą su savitais papročiais, turtais, sodu, kuris čia įgauna gilią simbolinę prasmę, tai yra to laiko Rusijos mikrokosmosas. Gyvenimą, kuris, regis, sudėliotas pagal negriūvančias taisykles, tačiau viską sujaukia netikėtas įvykis – dvaro šeimininkė netikėtai pastoja. Jos nėštumas tokiame vėlyvame amžiuje ima griauti nusistovėjusią tvarką.

Tai ir romanas apie vaikų ir tėvų santykius, auklėjimo metodus, pasakojimas apie meilę, Rusijos virsmus, epochos paveikslas, knyga apie susikurto pasaulio dingimą, egoizmą ir pasišventimą.

15. Hilary Mantel „Veidrodis ir šviesa“

Iš anglų kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

Leidykla „Sofoklis“

Hilary Mantel istorinė trilogija apie Thomasą Cromwellį visame pasaulyje sulaukė milžiniško susidomėjimo, ji net du kartus laimėjo „Booker“ premiją, jos istoriniai romanai atgaivino susidomėjimą šiuo žanru. Kiekvienos naujos dalies išleidimas aptariamas ne tik literatūros gerbėjų, bet ir istorikų. Lietuvoje ši trilogija, deja, deramo dėmesio nesulaukė. Tačiau dabar štai turime visas tris dalis, ir tiems, kas dar nepaniro į šią epinę istoriją, galbūt pats laikas atrasti šį poros tūkstančių puslapių pasakojimą.

Kuo garsėja ši autorė? Sugebėjimu labai kruopščiai išnagrinėti aprašomą laikotarpį, ji skiria daug dėmesio istorinei analizei, tad jos knygos yra puikus epochos veidrodis. Tačiau ji nenueina sausu istorinio dėstymo keliu – ne, ji kuria įtraukiantį pasakojimą, kuriame matome intrigas, ryškius personažus, politines kovas, Anglijos, o kartu ir visos Europos veidrodį. Cromwellio personažas – daugialypis, sudėtingas, jis siekia išlaviruoti valdžios koridoriuose, o kartu ir keisti šalį, jis kelia grėsmę savo konkurentams, o kartu ir ištikimas sąjungininkams. Jis gali būti žiaurus, išmintingas ir manipuliuojantis. Šiame paskutiniame romane matome jį vis labiau persekiojamą savo praeities, o kartu skaitytojui leidžiama suvokti, kokią įtaką jis padarė ir ateinantiems laikams. Knygoje aprėpiamas periodas nuo 1536 iki 1540 metų, ir mes matome Angliją pokyčių aušroje, Henriko VIII-ojo valdymą, sąmokslus. Didžiausios apimties romanas iš visos trilogijos, turtingas, gilus ir įsimenantis, tikras džiaugsmas rimtų istorinių romanų gerbėjams.

14. J.M.Coetzee „Peterburgo meistras“

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė

Leidykla „Sofoklis“

Vienas mėgstamiausių mano rašytojų, ir šis romanas dar kartą įrodo jo pasakotojo meistrystę. Sugebėjimą laviruoti kontekstais, temomis, filosofinėmis potekstėmis, kurti siužetą, kuris toks daugiaprasmis, metaforos tokios kone permatomai susiliejančios, jog po skaitymo jautiesi tarsi pakliuvęs į transo būseną, – toks tirštas tai audinys. Šįkart autorius, be kita ko, romaną apipina Fiodoro Dostojevskio gyvenimo ir kūrybos motyvais, o taip pat galima pamatyti ir jo paties asmeninių patirčių žemėlapių.

Manau, kad kiekvienas skaitantysis atras šiame romane vis kitas prasmes, kitus šifrus, bet rašytojo kūryba ir pasižymi savo mįslingumu, nebūtinai labai lengvai pasiduoda interpretacijoms.

Pati ryškiausia, žinoma, yra sąsaja su Dostojevskiu. Jis čia romano šerdyje – iš Drezdeno atvykstantis į Sankt Peterburgą išsiaiškinti savo posūnio mirties aplinkybių. Apsigyvenęs tame pačiame nuomojamame bute, jis bando suprasti, kas buvo jo posūnis. Ne tik tai, su kokiais judėjimais jis buvo susijęs, bet ir tai, kaip jis žvelgė į jį patį, patėvį. Ši akistata – tai kaltės, savigraužos ir sunkiai ištveriamo liūdesio, praradimo jausmų mišinys. Katu ir siekis suprasti tėvų ir jų vaikų santykius, kodėl meilė suvokiama taip skirtingai. Tai ir to laiko maištaujančios Rusijos paveikslas, kai kurie personažai turi realius atitikmenis. Labai svarbi man pasirodė ir kūrybos tema – ką atiduodi rašydamas, kaip paaukoji savo sielą, kokie demonai tyko tau už nugaros. Gėrio ir blogio kova, dievoieškos ir tikėjimo temos taip pat išnyra pagrindiniam personažui siekiant suprasti savo posūnio mirties kainą ir prasmę.

Nors knyga yra nedidelės apimties, ji nėra lengvas skaitinys, nuolatos tenka klausti savęs, ieškoti užslėptų prasmių.

13. Karl Ove Knausgård „Mano kova. Vaikystės sala“

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė

Liedykla „Baltos lankos“

Dar vienas rašytojas, kurio pristatyti visiškai nebereikia. Apie šios serijos knygas reikėtų, matyt, kalbėti kaip vientisą visumą, pradėti nuo šios trečiosios dalies net nėra tikslo, tai Knausgaardo apmąstymų apie savo gyvenimą, atmintį, apie tai, kaip jis tapo tokiu, koks yra dabar, tęsinys. Ir ši knyga turi nemažai paralelių su pirmąja – tėvo mirtis ir santykiai su juo vaikystėje. Šiame romane autorius grįžta į  vaikystę ir paauglystę, pasakoja apie savo nerimą, nesutarimus šeimoje, pirmuosius erotinius potyrius ar įsimylėjimą, nepritapimą.

Žinoma, čia daug detalių, buities, savirefleksijų, visko, kas būdinga ir kitoms autoriaus knygoms. Įdomus ir filosofinis savęs suvokimo aspektas – juk, kaip teigia autorius, net jeigu jis rašo apie savo vaikystę, visgi tai tėra tai, kaip jis suvokia vaikystę dabar, o parašyta po kelių metų knyga vėlgi būtų kitokia. Kaip laikas keičia mūsų prisiminimus? Kas mums išlieka iš mūsų praeities kaip svarbiausi dalykai, kaip mes suprantame, kas suformavo mus kaip žmones? Juk rašytojas ir sako, kad šių šešių dalių rašymas jam buvo bandymas suvokti save, ko jis negali padaryti kasdienybėje. Lyginant su kitomis dalimis ši galbūt yra lengviau skaitoma, linijinė, mažiau šuolių laiku. Skaitydami ją turbūt užduosite klausimą – kiek tai romanas, kiek tai autobiografija? Turbūt visgi abiejų derinys. Lygiai kaip ir klausimas – kodėl mums taip rūpi kitų žmonių, šįkart Knausgaardo gyvenimas, tas totalus nuogumas, intymumas? Galbūt dėl to, kad patys nedrįstame savęs taip suprasti?

12. César Aira „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė

Leidykla „Rara“

Kūrinys, kuris paveikus ne logika, ne išmąstymais ar poteksčių nagrinėjimais, o sukuriama atmosfera, ribų išplovimu, šis trumpas pasakojimas – tarsi ta knygoje aprašoma audra, kuomet kažkas paslaptingo, neapsakomo įvyksta, pakeičia tave, tačiau pats iki galo nežinai kaip. Knyga pradedama tarsi žymaus dailininko, iš tiesų gyvenusio XIX amžiuje, biografija, tačiau pamažu toks pasakojimo stilius tampa vis keistesnis ir keistesnis. Kelionėse nutapytais peizažais jau pagarsėjęs dailininkas leidžiasi į kelionę po Argentiną – gamta sykiu ir svetinga, ir atšiauri, ir dailininkas pamažu ima suvokti, kad tie matomi peizažai ima keisti jį, o taip pat tai, kaip jis supranta tapybą, ką galima užfiksuoti ir perteikti savo kūryba. Kaip logiškas meno suvokimas tampa intuityviu. 

Esminiu momentu ekspedicijoje tampa juos užklumpanti audra ir žaibų kirčiai, po kurių dalininkas subjaurojamas fiziškai, o kartu kažkas apsiverčia ir jo viduje. Tolesni įvykiai – tarsi iš klejojančios būsenos, kuomet sunkiai sužalotas, gąsdinantis aplinkinius savo išvaizda jis neatsisako polėkio suprasti tapybos galią. Kulminacija tampa kaimą užpuolantys indėnai – kaip tik tai, apie ką svajojo dailininkas visą kelionę. Jis veržiasi į kautynių vietas, stengiasi piešti eskizus, taip vis giliau nerdamas į realybės ir fantazijų susikirtimo sferas, jo skausmas, morfijaus dozės vis labiau ir labiau pina siurrealistines spirales, o galutinis epizodas – tarsi iš vizionieriško filmo. Kerintis savo nuotaika, pasakojimo būdu ir idėjomis romanas; romanas tarsi trumpas kirtis, paliekantis žymę kažkur sapnų pakraščiuose.

11. Steve Sem-Sandberg „V“

Iš švedų kalbos vertė Eglė Raudonikienė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Sudėtingas psichologinis romanas, pasakojantis apie žmogaus viduje vykstančią gėrio ir blogio kovą, būseną didelių įvykių fone, apie tai, kiek jis gali išlaikyti savo orumą, kiek jame glūdinti tamsa gali užgrobti sielą. Skaitant knygą mintyse vis iškyla F.Dostojevskio kūriniai su tomis pačiomis esminėmis dilemomis. Knyga pradedama nuo lenkų kilmės vokiečio V. (Voicecho) įvykdomo nusikaltimo – jis kaltinamas nužudęs savo meilužę, gyvenimo meilę. V. nebando gintis, kovoti už save, kaip niekada gyvenime ir nebandė – atrodo, kad jis visuomet plaukė palei srovę, laikė save mažu žmogumi, tiesiog bandančiu prisitaikyti prie aplinkos. Kalėjime apklausiamas psichologo jis ima pasakoti savo gyvenimo istoriją, pažeminimus, kurie lydėjo, kur jis bekeliautų, karą, kur jis kaunasi tai vienų, tai kitų pusėje, kovą už išgyvenimą. Iliuzijas ir bandymą surasti atramos, šilumos, nors aplinkiniai tik veja jį, meilės ir aistros. Jis, regis, net nebando ieškoti teisybės, skaitytojui kyla užuojauta šiam personažui, tačiau kartu kyla ir klausimas – iš kur gimsta jo tamsa, pyktis, iš kur išauga beprotybė? Tai sudėtingas personažas, kurio mes negalime įvertinti vienareikšmiškai – kokia ranka jį veda per gyvenimą, kuo remiasi jo tikėjimas, kaip galų gale prasiveržia slepiami jausmai? Tai ir apmąstymai apie kiekvieno mūsų prigimtį.

Autoriaus pasakojimo stilius hipnotizuojantis, suliejantis realistinį pasakojimą, atsiminimus ir apklausas, vizijas ir nuojautas, tai, kas neišsakoma.

10. Andrus Kivirähk „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė

Leidykla „Aukso žuvys“

Knyga, kuri sužavėjo autoriaus fantazijos žaismu, išmone, puikiausiu humoro jausmu. Sugebėjimu pasakoti taip, kad sykiu ir juokiesi balsu, ir stebiesi, kaip autorius sugebėjo suraizgyti tokius netikėtus siužetinius posūkius, o dar ir puikiai supranti, kad už viso to slypi ir gilesnė žinia. Romanas tiesiog apgaubtas keistumo aura – gyvatės čia šneka su žmonėmis, žmogbeždžionės augina milžiniškas utėles, meškos vilioja merginas, bekojis senelis iš kaulų gamina skraidymo įrankį; senovinis pagoniškas miškas persmelktas magiškos, stebuklinės fantastikos. Tačiau senasis pasaulis pamažu dingsta – vis daugiau žmonių atsisako senųjų papročių ir keliasi gyventi į kaimą, kur priima krikščionių tikėjimą.

Knyga kupina aštrios satyros – autorius pašiepia tiek pagoniškuosius ritualus, tikėjimą fėjomis, tiek priėmusius naująjį krikščioniškąjį tikėjimą. Skaitant knygą atrodo, kad žmonių kvailybė, tamsumas, prietaringumas yra beribis, nesvarbu, kokią išorinę formą tai įgautų. Knygoje galima įžvelgti sudėtingesnių temų, kaip kad kalbos išnykimas, tradicijų kaita, neišvengiamas senojo pasaulio nykimas ir su tuo ateinanti vienatvė. Autorius rašo nepretenduodamas į tų laikų kalbos atkūrimą, daug kas, apie ką jis kalba, akivaizdžiai labai būdinga ir šiems laikams. Žmogaus prigimtis kaip bebūtų, nesikeičia. Tačiau net ir neimant gilyn šių temų, knyga visų pirma yra smagus skaitinys, groteskiškas, provokuojantis, tiesiog nokautuojantis savo polėkiu.

9. Mathias Enard „Vagių gatvė“

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Leidykla „Baltos lankos“

Vienas talentingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, – tuo galėjo įsitikinti ir skaitytojai, jau pažinę lietuviškai išleistą jo „Kompasą“. Tai buvo sudėtingas, kone enciklopedinis romanas apie Rytų ir Vakarų susiliejimą, studija apie tai, kaip mes visi esame susiję.

Ši knyga po „Kompaso“ nustebina visiškai kitu stiliumi, pasakojimo būdu. Tai linijinis, kur kas tradiciškesnis pasakojimas, knyga lengvai skaitoma ir įtraukianti. Ir kartu čia atsikartoja rašytojui jau būdingos temos – kultūrų susiliejimas ir prieštara, buvimo svetimu jausmas, suvokimas, kad sienos egzistuoja, išsilavinimo svarba, siekis eiti paskui savo svajonę, religinis ekstremizmas ir noras išsilaisvinti. Knyga apgaubta melancholiškos, niūrios nuotaikos, praradimo jausmo, akivaizdu, kad rašytojui įtaką padarė ir tokie rašytojai kaip A.Camus ar P.Bowlesas.

Knygoje mes nusikeliame į Maroką, kur sutinkame Lakdarą. Atstumtas šeimos jis įsidarbina musulmonų knygyne, kuris, kaip vėliau paaiškėja, išties yra islamistų teroristų centras. Vaikinas skaito detektyvus, dirba, o kartu svajoja apie kitą gyvenimą. Su draugu vis pagalvoja, koks gyvenimas būtų ten, už jūros, Ispanijoje. Tų svajonių priartėjimas yra į Tanžerą atvykstančios ispanės merginos, kurios jų gimtąjį miestą mato kitomis spalvomis – jos žino apie čia gyvenusius bytnikus, apie šio miesto istoriją ir kultūrą. Ir, kas svarbiausia, viena iš merginų pajunta simpatiją Lakdarui. Šis nusprendžia, kad norėtų gyventi kitaip, ir galbūt kelias į tą kitą gyvenimą yra kelionė į Ispaniją, Barseloną, pas savo mylimąją? Tačiau aiškėja, kad pasaulis visgi suskirstytas į kelias dalis – svetimoje šalyje pritapti sunku, vis tiek lieki kitas, vis tiek abejoji, kuriam pasauliui išties priklausai. Rytų ar Vakarų? Svajonės dūžta, lieka pralaimėjimo jausmas, kaip ir pralaimėjimas jaučiamas fone vykstančiame Arabų pavasaryje. Politika, religija, socialinės problemos ir dramatiškos asmeninės patirtys susilieja šiame romane.

8. John Fowles „Danielius Martinas“

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Leidykla „Alma littera“

Didelis romanas, didelis pasakojimas, toks, kokie šiais laikais rašomi vis rečiau. Niuansų, siužetinių linijų čia yra daugybė, – tai intelektualus, galbūt net tam tikru iššūkiu skaitytojui tampantis skaitinys. Tačiau bent jau man tai buvo neskubrus literatūrinis pojūtis, rašytojo pasakotojo meistrystės, sugebėjimo apimti visko tiek daug gliaudymas – yra čia puikūs psichologiniai portretai, žvilgsnis į savo laikmečio politinį, socialinį, religinį gyvenimą, menininko pašaukimo tema, kartais net sunkiai pamatomos nuorodos į įvairias psichologines ar socialines teorijas, Holivudo ir rimtojo meno takoskyra, amerikietiškas ir britiškas gyvenimas – jo skirtumai, savianalizė, besikeičiantys moraliniai standartai, žinoma, ir meilės istorija.

Kaip sakė pats autorius, tai ir pirmiausia romanas apie tai, kas yra britiškumas XX amžiaus pabaigoje. Kartu ir šioks toks postmodernistinis žaidimas, šokinėjimas tarp pasakojimo pirmuoju ir trečiuoju asmeniu. Egzistencializmas, humanistinės idėjos, augimo romanas – visokių terminų galima pritaikyti šiai knygai, o dar ir pridėjus tai, kad knyga vadinama autobiografiškiausia iš jo parašytųjų, visa tai atrodo kaip puikus kąsnis literatūros gurmanams.

Pasakojimo centre yra scenaristas Danielius, kuris atsisakė prestižinio, tačiau menkai apmokamo darbo ir dabar dirba Holivude, kurdamas neretai paviršutiniškus, tačiau pinigų jam gerai pelnančius darbus. Jis turi jauną draugę, šlovę, tačiau nesijaučia Amerikoje savas. Kita vertus, britiškas gyvenimo būdas jam irgi nebeatrodo visiškai priimtinas. Gyvenimą apverčia kvietimas grįžti į gimtinę. Ten miršta moters, su kuria jis buvo užmezgęs romaną, vyras, ir atrodo, kad jų santykiai gali vėl atsinaujinti. Galėtume sakyti, kad siužetas nėra kažkuo labai naujas, tačiau tik ne J.Fowleso rankose. Čia pasakojimas tampa daugybę gyvenimo sričių paliečiančiu, kartu ir viso amžiaus apmąstymo audiniu.

7. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“

Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas

Leidykla „Baltos lankos“

Ši knyga – socialinis kaleidoskopas, visuomenės vaizdas – nuo feminisčių iki kraštutinių dešiniųjų, nuo valkatų, benamių iki prašmatnių vakarėlių, čia šniaukščiamas kokainas, linksminamasi iki paryčių, o kartu benamiai ieško kur pernakvoti ar ginasi nuo siautėjančių skustagalvių, pornografijos žvaigždė svajoja apie knygą, o kitos sekso darbininkės duktė pasuka į islamą. Tikra spalvingų personažų mozaika. Ir visame tame tvyrantis desperacijos, praradimo, nuopuolio, liūdnos nostalgijos jausmas. Supratimas, kad mes visi kažko svarbaus netekome, tad vieni linksminamės iki užsimiršimo, naikiname save, kiti ieškome tapatybės patvirtinimo ar tiesiog būdų išgyventi gatvėje. Tai visos kartos, netekusios iliuzijų, paveikslas. Ir naujosios kartos, ieškančios savęs, drąsus vaizdinys.

Kūrinys yra ir žvilgterėjimas į žiniasklaidos, kino, socialinių tinklų ir manipuliavimo jais pasaulį.

Šmaikštus, gyvas, o kartu ir labai liūdnas mūsų laikų pasakojimas. Atviras ir drąsus, labai rekomenduojamas tiems, kam kažkada buvo, o gal ir dabar be galo svarbi yra muzika. Ji čia ne fonas, o vienas svarbiausių, asmenybes, visas kartas formuojančių dalykų.

6. Vladimir Nabokov „Pninas“

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Leidykla „Rara“

Tai tragikomiška istorija, kurioje – įsimintinas, pavergiantis Pnino personažas. Jis – išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, kuriam nesiseka. Jau nuo pirmųjų puslapių, kuomet paaiškėja, kad įsėdo ne į tą traukinį, mes suprantame, kad tai veikėjas, kurį nelaimės mėgsta. Autorius tapo jį švelniomis spalvomis, jaučiame Pninui užuojautą, juokiamės iš jo nesugebėjimo pritapti aplinkoje, iš jo anglų kalbos, keisto susidomėjimo technika, buvimo tarsi šalutiniu įskiepiu Amerikos visuomenėje. Imigrantu, kuris taip ir iki galo nepritampa Amerikos universitetinėje aplinkoje, kad ir kaip stengiasi, tačiau ir rusų imigrantų aplinkoje jau nebėra visiškai savas. Ši tema – imigranto – šiame romane yra labai svarbi, ir ji iš dalies atliepia ir paties V.Nabokovo biografiją. Šio herojaus istorijoje telpa ir begalinis liūdesys, ilgesys, ir Rusijos istorijos epizodai, ir Pnino bandymas prisitaikyti, atrasti savąjį gyvenimą.

Kūrinyje gausu detalių, kuriomis skaitytojui labai vaizdžiai piešiama aplinka, autorius meistriškas stilistas, neįmanoma nesižavėti jo kalbos pajautimu, sugebėjimu kurti epizodus, kurie galbūt yra tarp ryškiausių jo visoje kūryboje. V.Nabokovas taip pat sukuria ir dar vieną svarbią giją – pasakotojo vaidmenį, mes nuolatos matome jį komentuojantį Pnino elgesį, tačiau iki pačios pabaigos nežinome, kas jis toks. Kartu reikia pasakyti, kad „Pninas“ yra, skirtingai nuo daugelio V.Nabokovo romanų, lengvai skaitomas, tad gali būti ir puiki pradinė pažintis su šiuo rašytoju tiems, kurie per stebuklą galbūt dar neturėjo malonumo jo pažinti.

5. Michel Houellebecq „Serotoninas“

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė

Leidykla „Kitos knygos“

Kiekviena šio autoriaus knyga tampa įvykiu, ne išimtis ir ši. Savo kūriniuose jis aštriai skrodžia visuomenės nervą, fiksuoja tai, kas joje vyksta, kokia yra šių laikų būklė, kaip krypsta moralinis kompasas. Pagrindinė tema čia – vienatvė, nesugebėjimas mylėti ir priimti meilės, tapimas svetimu pasaulyje, kuriame visko yra per daug, kuris tampa per sudėtingas, kad galėtumei jame rasti laimę. Tai lėta vidinė mirtis, mirtis iš sielvarto, mirtis nuo depresijos, kurią pagrindinis personažas bando gydyti antidepresantais, net ir atsisakydamas dalies kito savo gyvenimo. Tai pasidavimas, vis dar bandant kelti klausimus apie prasmę, kuo toliau, tuo labiau suvokiant, kad ji kažkur išslydo, ji nebegrąžinamai dingo. Tad belieka šiame krytyje dar bandyti tą sielos kirminą pamaitinti prisiminimais, praleistomis progomis, tomis laimės akimirkomis, kurios dabar atrodo kone nerealios, ir tuo, kas dar gali suteikti šiek tiek džiaugsmo.

Lyginant su kitomis rašytojo knygomis, ši yra kone liūdniausia, jautriausia, rimčiausia, gal ir nuoširdžiausia, Houellebecq'as leidžia arčiausiai priartėti prie krentančio žmogaus sielos būsenos.

Jis kalba ne tik apie asmeninę krizę. Rašo ir apie Briuselio biurokratiją, institucinius absurdus, individualumo sunykimą, besaikį vartojimą, nesugebėjimą kurti šeimų, sekso vietoj meilės pasirinkimą, jaučiama ir nostalgija praėjusiems laikams.

Ir visgi šiame niūriame kryčio paveiksle galime įžvelgti ir šviesos, o autoriaus humoro jausmas yra puikus. Autorius sako, kad visgi mes turime pasirinkimą. Mums duodamos laimės akimirkos. Tiesiog reikia jas pastebėti, jomis gyventi, nes paskui visam tam tampa per vėlu.

4. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Švelni, jautri, išmintinga knyga. Autorė šiam kūriniui pasirinko detektyvinį siužetą, tačiau, matyt, nereikia ir sakyti, kad tas siužetas yra tik tarsi kažkelintame plane ir kriminalinės intrigos atskleidimas net ir nėra labai svarbus. Autorė apipina visą pasakojimą noir'ine atmosfera, pasakodama apie Lenkijos pasienyje esantį nuošalų kaimelį, kuriame viena po kitos vyksta paslaptingos žmogžudystės ir kuriame gyvena keistuolė, ekscentriškoji Janina. Ji sako, kad tai gyvūnų kerštas, –  už tai, kad juos medžioja, už tai, kaip žmonės elgiasi su jais.

Janina – šio romano ašis. Ji turi savitą gyvenimo filosofiją, dėl kurios daugelis ją laiko kiek iš kito pasaulio, ji jaučia pagarbą ir švelnią meilę gamtai; aplinką, žmones ji vertina savo skvarbiu žvilgsniu, jos įžvalgos labai taiklios, o kartu ir pilnos humoro. Ji tiki teisingumu, kad už kaltes turi būti atlyginta, moka kovoti ir elgtis labai nepatogiai.

Autorė čia nagrinėja ir nemažai rimtų temų. Ryškiausia knygoje ekologijos, žmogaus santykių su gyvūnais tema, taip pat korupcija, neskaidrumas politikoje ir vis išyranti filosofinė mintis, kad mums labiau reikėtų galvoti apie pasaulio pasaulėjautą, o ne apie pasaulėžiūrą.

3. Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“

Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis

Leidykla „Baltos lankos“

Hipnotiškas savistabos, savęs paieškų, pasaulio matymo pasakojimas. Vidinio monologo, sąmonės srauto forma parašyta knyga apie klausymąsi, gyvenimą savyje, kūrybą, tapsmo, uždraustųjų ne sulaužymą. Tai kūrinys, kuris apibūdintas kaip revoliucija Brazilijos literatūroje, autorė lyginta su M.Proustu, J.Joyce'u ar V.Woolf.

Kas yra laisvė ir asmenybė, kas yra džiaugsmas? Santuoka, ryšiai su kitais žmonėmis? Kas tas apskritimas, kurį sudaro laimė ir nelaimė, meilė, nemeilė? Kas būna jam suirus? Iš kokių dalių susideda gyvenimas? Kaip prisiminimai keičia mus, kas veržiasi pro sąmonės duris, ko reikia, kad ta esybė galiausiai taptų visiškai laisva? Kas yra išorinis pasaulis ir kas vidinis, kas yra svarbesnė realybė? Kūniškumas ir daiktų prigimtis, kaip tai suvokti, kai aplinkui niekas tavęs iki galo nesuvokia? Kaip sujungti tas viena kitai prieštaraujančias savo dalis į vienį?

Pasakojimas, parašytas tarsi riboje tarp sapno ir būdravimo, poetiškas, buriantis ir gaivališkas, o kartu nestokojantis ir humoro. Galintis būti lėtas, tarsi per miegus, tačiau kartu tuoj pat įtraukiantis netikėtomis pastabomis, akimirkomis, kuomet nuščiūvi, kažką svarbaus supratęs. Knyga, stebinanti tuo, kaip meniškai galima nusikelti į vidinį žmogaus pasaulį, perteikti jo sudėtingumą, prieštaras, egzistencinius, esminius klausimus.

2. Fernando Pessoa „Nerimo knyga“

Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis

Leidykla „Odilė“

Knyga, paženklinusi visą portugalų literatūrą, tapusi Lisabonos sielos atspindžiu, vienu iš moderniosios literatūros gigančių. Iš daugybės heteronimų, daugybės Pessoa Aš atspindžių sudėliota knyga – apmąstymų, dienoraščių, provokacijų, literatūrinių žaidimų maskaradas. Autobiografija žmogaus, kuris niekuomet neegzistavo, fiksavimas jausenų, kuomet rašantysis lyg ir trokšta vienovės jausmo, ieško tapatybės, tačiau iš tiesų suvokia, kad tai iliuzija, visa tai išbarstyta, tai gyvenimas daugiskaita, šešėliuose, būsena tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas tikra. Nemažai kas apibūdina šią knygą kaip savęs pametimo būseną, kaip bandymą sudėlioti savo veidrodį iš atskirų dalių ir iš to kylantį nerimą, nuolatinį nerimą, kad tai yra neįmanoma.

Kur galima pabėgti nuo šios fragmentiškos realybės, nuo pasaulio, kuriame nerandi savo vietos? Žinoma, į poeziją, į svajones, kurios yra realesnis pasaulis už tai, ką matai per savo langą. Į melancholiją ir plaukiančią sapno būseną. Žinoma, galima vertinti šią knygą ir kaip įdomų portugalų psichės atspindį, kaip moderniojo pasaulio žmogaus savijautos atspindį, siekį neapsiriboti savo viena asmenybės puse. Tačiau man tai visų pirma yra slėpiningas, neįtikėtinai gražus literatūrinis pasaulis, kurį galima skaityti atsivertus bet kurioje vietoje, ir tai nebus jokia klaida, juk ir knyga sudaryta jau po Pessoa mirties iš jo paliktų daugybės užrašų. Pats Pessoa apie savo knygą sakė, kad ji yra graži ir kartu bevertė. Su tuo, kad ji be galo graži, manau, sutiks visi, kas pajuto šių pasakojimų magiją. Pajuto tas mėnesienos akimirkas, per kurias, kaip Pessoa, gali įsitikinti, jog savęs nepažįsti. Ir tai galbūt yra maloniausia būklė.

1. Roberto Bolaño „2666“

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Leidykla „Kitos knygos“

Knyga pristatoma kaip vienas svarbiausių ispanakalbės literatūros kūrinių per kelis dešimtmečius, ir galiu tik paantrinti, kad šis įvertinimas yra visiškai tikslus. Tai aistringas, gaivališkas, poetinio polėkio romanas apie kūrybos svarbą, apsėdimą, seksą, ėjimą paskui svajonę, klajones po pasaulį, ieškant savo paslaptingojo idealo. Pusiau literatūrinė, pusiau detektyvinė kelionė, tai ir paslaptinga pedro paramiška Lotynų Amerikos realybė, magija, bet netiesioginė, nes šis autorius labiau J.Cortazaro, o ne G.Garcia Marquezo pusėje, – tačiau viskas pulsuoja magišku pasaulio pajautimu, kažko keisto, neįprasto paieškomis.

Autorius vedžioja labirintais, paklaidina tarp savo vizijų ir realybės. Kaip ir kituose šio rašytojo kūriniuose greta fikcijos yra ir faktinių nuorodų. Autorius klausia, kiek reali mūsų realybė, ar mes vis dar turime vertybių? Tai knyga apie meną, kūrybą, gyvenimą ir galiausiai mirtį, blogį. Man visuomet imponavo šio rašytojo sugebėjimas vienas greta kito sutalpinti svajones, košmarą ir grožį, siaubą ir literatūrą, – viskas šalia, mes visą laiką greta to gyvename, knyga tarsi apima visas temas, kurios telpa gyvenime, tai monumentalus kūrinys, kad ir kaip iš tokios pompastikos būtų išsijuokęs pats R.Bolaño.

Knyga rekomenduojama tiems, kam literatūra yra gyvenimas, kam gyvenimas yra literatūra, kam įdomi tokia sukuriama terpė, kad skaitydamas pats nesupranti, kurioje erdvėje esi.