Liepos mama Laura: „Tiesiog eini ir kovoji – dėl savęs, dėl savo santykio su vaiku. Tai padeda išlikti“
Paskutinė istorija iš mūsų fotopasakojimo ciklo „Motinystė ir negalia“ – esame Kaune, kur pasitaikė kiek apniukusi diena, bet nelyja, o legendinis Žaliakalnio funikulierius kelia aukštyn-žemyn, vadinasi, mums su Laura ir Liepa reikia išmėginti šią pramogą.
Tokia keista, nebūtinai maloni, įdomi patirtis – vėliau apie jausmą pirmą kartą įlipus į funikulierių pasakys Laura. Ji nemato, o aplinkiniai mato ne visus jos ir kitų vienišų mamų, šeimų iššūkius. Mūsų pokalbis su Laura Stadalninkaite ir apie tai, kas padeda išlikti tada, kai galvoji, kad gali palūžti.
Kviečiame skaityti Lauros pasakojimą apie motinystę.
APIE TAI, KAS PADEDA IŠLIKTI
„Jei grįžčiau atgal į tą laikmetį, kai laukiausi, kai ruošiausi tapti mama – jeigu būčiau žinojusi tada, kiek visko teks patirti, vargu ar būčiau pasiryžusi. Gal ir gerai, kad mes kai kurių dalykų iš anksto nežinome. Atsiranda iššūkiai, mes juos įveikiame arba ne.
Norėčiau būsimoms mamoms palinkėti drąsos, laikytis savo nuomonės. Kiekviena mama geriausiai žino savo galimybes. Linkėčiau būti tarp žmonių, kuriais galima pasitikėti, kurie gali padrąsinti, kurie tavimi tiki. Iššūkių bus ne vienas ir ne du, visi su jais gyvename. Ne visus iššūkius aplinkiniai mato.
Tiesiog eini ir kovoji – dėl savęs, dėl savo santykio su vaiku. Šitas padeda išlikti.“
APIE KLAUSIMUS, KAS VES DUKRĄ Į MOKYKLĄ
„Tas įsivaizdavimas apie motinystę iš pradžių vienoks, o gyvenant atsiskleidžia sudėtingumai. Visokių patirčių pasitaikė.
Liepos nepriėmė mokykla, esanti arčiausiai namų. Sulaukėme replikų, o kas ją ves į mokyklą? Kitas dalykas: manęs klausė, kokia aš mama, jei leidžiu vaiką į mokyklą metais anksčiau? Buvo leista suprasti, kad su manimi kažkas negerai.
Tie kalbėję mokyklos žmonės neprisistatė. Nuvedžiau Liepą į kitą pradinę mokyklą, ten niekam jokių klausimų nekilo.“
APIE ĖJIMĄ „VA BANK“ IR HIPERGLOBĄ
„Kai nėra žmogaus, kuris kur nors palydi, padeda daug įvairiausių mobilaus telefono programėlių, o kartais tiesiog eini „va bank“. Kartais ne pagalbos reikia, o tinkamos infrastruktūros.
Kai nėra apčiuopiamos pagalbos, dalis neregių lieka hiperglobos režime, arba dalis tų neregių, kurie nori būti savarankiški, mėgina patys išrasti priemones, kaip vieną ar kitą dalyką pasiekti. Tam reikia ir kūrybiškumo, ir drąsos.“
APIE NORĄ KALBĖTI GARSIAU
„Sudėtingiausiu laikotarpiu, kai teisme sprendėme nesutarimus su Liepos tėvu, kažkaip išsikapanojau pati, bet manau, kad tikrai gali atsirasti tokių mamų, kurios tokiais atvejais palūžta. Manau, reikia apie tai daugiau ir garsiau kalbėti, šviesti visas mamas.
Psichologinė pagalba praverstų bet kuriai mamai. Net kai daug ką padarai savarankiškai, baimės išlieka. Žvilgsnis iš šalies, specialisto patarimas, padrąsinimas būtų naudingas.“
APIE SAVARANKIŠKUMĄ
„Dabar Liepa daug dalykų nori atlikti savarankiškai. Einam kartu į parką, užsukam į kino teatrą ar kavinę. Liepa mėgsta muziką, muzikos mokykloje lanko kanklių klasę.“
APIE ŽIŪRĖJIMĄ Į DUKRĄ
„Dalis kaimynų ateidavo pasižiūrėti į gimusią dukrą kaip į eksponatą tam tikrą, klausdavo, ar jai viskas gerai. Ir iki šiol to dar pasitaiko.“
APIE SKIRTINGAS GATVĖS PUSES
„Mokėmės kartu su Liepa, kaip nueiti iki mokyklos ir į viešojo transporto stotelę, kur aš ją pasitiksiu. Sykį Liepa, mane matydama kitoje gatvės pusėje, suklykė, norėdama atkreipti mano dėmesį, o aš labai išsigandau, kad gal nelaimė atsitiko.
Sutarėme, kad daugiau panašių dalykų nebus, bent jau mums stovint skirtingose gatvės pusėse.“
AČIŪ, KAD SKAITĖTE.