Gimė: 1906 m. lapkričio 11 d. Šakių apskrityje, Žvirgždaičiuose
Mokėsi: Vilkaviškio gimnazijoje, vėliau pasekė brolio lakūno Jono Liorento pėdomis – baigė civilinės aviacijos kursus Lietuvos aeroklube Kaune
Gyveno: Žvirgždaičiuose, vėliau – Kaune. 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, o vėliau pakėlė sparnus į JAV ir iki mirties pragyveno Čikagoje
Mirė: 2003 m. vasario 4 d. Čikagoje, 2003 m. kovo 15 d. jos urna su pelenais palaidota Žvirgždaičių kapinėse
Dangų įsimylėjusi kregždė, vardu Antanas
„Reikėjo berniukams beribio dangaus, lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus“ – oo, kas nežino šių populiarios Teisučio Makačino ir Stanislovo Bronislovo Žlibino dainos eilučių!
Tačiau beribio dangaus reikėjo ir mergaitėms. Reikėjo ir Antaninai Liorentaitei – pirmai Lietuvos lakūnei ir parašiutininkei, beveik prieš 9 dešimtmečius sulaužiusiai stereotipą, kad aviacijoje sukasi tik vyrai, – tose beribėse oro erdvėse vietos užteks visiems!
Praėjo 16 metų kaip A.Liorentaitė iškeliavo. 2003-iaisiais išskrido į dangų būdama garbingo amžiaus – 96-erių. Į dangų, kuriuo žavėjosi, kurį dievino, kuriuo gyveno. Tą, kuriuo ją dar ankstyvoje jaunystėje užkrėtė penkeriais metais vyresnis brolis, karo lakūnas, aviacijos pulkininkas Jonas Liorentas. Tai jis iš paukščio skrydžio jaunėlei seseriai aprodęs Kauno panoramą padarė pirmą skiepą, po kurio jos širdyje užgimusi meilė skristi tik dar labiau auginosi sparnus.
„Kodėl skridau? – Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė, kaip magnetas traukė ir kvietė skristi, kilti, pakilti aukštai...“ – paaiškindavo A.Liorentaitė.
Šie jos žodžiai buvo išspausdinti ir 1994-ųjų birželio mėnesio laikraštyje „Lietuvių balsas“, kuriame lakūnė dėkojo už 1993 metų liepos 1-ąją jai skirtą valstybės apdovanojimą – Dariaus ir Girėno medalį. Nors už pasiekimus Lietuvos aviacijoje įvertinta A.Liorentaitė savo rankose jį laikė praėjus beveik metams – JAV didžiąją dalį gyvenimo praleidusiai lakūnei jis buvo įteiktas 1994-ųjų gegužės 12-ąją.
„Visa tai atgaivino atsitikimus, atminimus Anapus ribos“, – padėkoje rašė ji.
Vyriškoje kompanijoje jautėsi sava
Iki praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio moteriškų pavardžių Lietuvos aviacijos istorijoje daug nebuvo: Izabelė Plyčiūtė-Baleišienė – pirmoji moteris įvaldžiusi akrobatinius skrydžius lėktuvu, Bronė Gustaitienė – Nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos vado, aviacijos konstruktoriaus Antano Gustaičio žmona, pirmoji moteris, pakilusi į dangų sklandytuvu, ir, žinoma... A.Liorentaitė.
Gimusi Šakių rajone, Žvirgždaičiuose, aštuonių vaikų šeimoje ir būdama jauniausia Petro Liorento ir Barboros Olekaitės duktė ji ir pati nepajuto, kaip iš Antaninos tapo... Antanu – taip ją juokais vadino aplinkiniai. O ir pati Antanina tam neprieštaravo – tuomet, kai įsisuko į aviacijos virtuvę, vyrišką vardą jai davė čia drauge dirbantys kolegos – aviacijoje damų tuomet reikėjo su žiburiu paieškoti.
Drąsi, konkreti, turinti griežtą nuomonę, mėgstanti pasiginčyti, tačiau kartu ir ramaus būdo, kukli ir net kiek uždara. A.Liorentaitė išmanė techniką, mėgo vyriškus juokelius, o ir kaip ją pažįstantys sako, papirosą kokį drauge kompanijoje užtraukdavo – tarp vyrų jautėsi sava.
Sava ją laikė ir visa kompanija: gerbė už profesionalumą, vertino humoro jausmą, o ir žavėjosi užsidegimu ir tuo užslėptu moteriškumu – jei reikdavo vyrams ir kokią sagą į švarką įsiūdavo, kad jau patiems sunkiau sekdavosi.
Lietuvos aeroklube nuo 1931-ųjų moteriškai pusei atstovavo ji ir dar dvi kurso draugės – kartu su ja trečioje laidoje tarp keliolikos vyrų besimokiusios Marija Jautakaitė ir Ona Steponaitytė.
Joms įstojus mokytis buvo pradėti gaminti pirmieji parodomieji sklandytuvai, jį išbandė ir lakūno profesijos siekusi O.Steponaitytė. Tačiau pirmieji sklandymai ją atbaidė nuo dangaus – iškelta į nepaskaičiuotai per didelį aukštį ji krisdama patyrė kojos traumą, dėl kurios studijų taip ir nebaigė, diplomais džiaugėsi tik A.Liorentaitė ir M.Jautakaitė.
Tiesa, pastarajai kažkas iš aukščiau taip pat pagailėjo sveikatos – netrukus dėl plaučių ligos gydytojai jai uždraudė skraidyti, galiausiai ją pražudė džiova.
Baimės jausmo neturėjo
A.Liorentaitė yra sakiusi, kad skraidant sunkiausiai jai sekėsi nusileidimas – porą kartų buvo sulaužusi ir važiuoklę. Tuomet, kai dar pilotavo Antano Gustaičio kurtą pirmąjį lietuviškos konstrukcijos mokomąjį dvivietį lėktuvą ANBO-II.
Viename interviu paklausta apie įspūdžius iš pirmo skrydžio be instruktoriaus, ji sakė: „Žinau, kad pakilau, paskraidžiau ir vėl nusileidau. Nieko ypatinga neįvyko. Bijoti? Aš niekada nebijau. Tiesa, vieną kartą truputį bijojau. Ne užsimušti, o sukulti mašiną. 1933 m. vasarą iš eilės du kartu per mano kaltę buvo apgedus mašina. Kažkaip pakilau kartą ir nukritau. Mašiną apdaužiau, bet pati likau visai sveika. Tuojau po to vėl skraidžiau. Kažkaip atsitiko, kad ir vėl nukritau. Vėl apdaužiau mašiną ir vėl likau sveika.“
Vėliau kaip tikra padangių paukštė skraidė skirtingais ir D.H.82 „Tiger Moth“, pavadintais „Kregžde“ ir „Kovu“.
„Jokios baimės nebuvo. Jei tikčiau – į raketą sėsčiau“, – jau perkopus 90-metį viename vaizdo įraše šypsodamasi kalbėjo A.Liorentaitė. Ji tikino niekuomet nepabūgusi ir sudėtingesnių triukų – sėdėdama lėktuve jautėsi kaip paukštis, skrosdama dangų buvo tiesiog savimi.
„Mikėnas (lakūnas Antanas Mikėnas, pirmas jos instruktorius, – red.) davė pirmą krikštą ore ir... nieko ypatingo visas tas gudrybes ištaisyt. Nieko ypatingo, tik pajutau, kad lėktuvas prapuolė iš manęs, kad aš likau sėdėti ore. O taip – nieko, nei kilpos, nei suktukai man baisūs nebuvo“, – yra sakiusi A.Liorentaitė.
Pirmi šuoliai – nuo klojimo balkio į šiaudus
Sparnai kaltis jai pradėjo dar vaikystėje, kai būdama maždaug ketverių atrado smagią pramogą – gimtuosiuose Žvirgždaičiuose namų šalinėje užsilipdavo ant balkio ir šokinėdavo žemyn į šieno kupetas. Tuomet, kaip pati pasakojo, kopėčiomis ropštis vienai pačiai dar kiek nedrąsu būdavo, bet šuoliai žemyn be jokios baimės ėjosi, aukštas kluonas visai negąsdino, tik akis spindėti džiaugsmu priversdavo.
Taip ir prasidėjo A.Liorentaitės pažintis su parašiutizmu. Pirmą kartą savarankiškai lėktuvu į orą pakilusi 1932-ųjų rugsėjo 26-ąją, 1933 metais, kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas perskrido Atlantą, ji gavo licenciją, o 1936-ųjų birželio 7-ąją Tauragėje Aviacijos propagandos dieną padarė savo pirmąjį šuolį parašiutu.
Tuomet Lietuvos aeroklubo žurnalas „Lietuvos sparnai“ rašė: „Nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė lakūnė Antanina Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo patikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią parašiutu.“
Savo pirmąjį šuolį gerai prisiminė ir pati A.Liorentaitė. Dar 2015 metais pasirodžiusiame Editos Mildažytės apie ją kurtame filme „Į raketą sėsčiau“, ji kalbėjo: „Pati šokau per aeroklubo šventę. Man niekas nepasiūlė, bet ten pati pasiprašiau to šokimo. Tauragėj nieko ypatingo, tik krentant žemyn vėjas ne pagal apskaičiavimą buvo, tai jeigu būčiau nepatraukus virvutės, būčiau į Jūrą įkritus, upelis ten.“
Treniravosi naktimis
Skraidymas – malonumas ne pigus, o ir norint išmokti valdyti lėktuvą, reikia nemažai treniruotis. Tam, kad A.Liorentaitė galėtų įsirašyti į profesionalų būrį, turėjo kaip reikiant paplušėti, o ir skristi ji mokėsi... naktimis.
Kaip 15min pasakojo jos dukterėčia, sesers Elenos duktė, 86-erių Kunigunda Bukantienė, Antanina skraidyti pradėdavo apie 3 valandą nakties. Tuomet būdavo ramiausios oro sąlygos, o ir aerodromą atlaisvindavo dieną čia marširuojantys karo lėktuvai.
A.Liorentaitei tekdavo keltis su tamsa, o tuomet kelis kilometrus Kaune pėdinti pėstute nuo botanikos sodo iki aeroklubo. Pabaigusi skraidymus ji be miego valandų skubėjo tiesiai į darbus centriniame pašte, kur dirbo telefoniste.
Laiko laisvalaikiui nelabai ir beliko, tačiau jos atsidavimas svajonei skraidyti buvo pavydėtinas.
Meile dangui užkrėtė brolis
Penkeriais metais vyresnis brolis Jonas Liorentas Antaninai buvo autoritetas, pavyzdys. Pats būdamas karo lakūnas, kariuomenės pulkininkas leitenantas užkrėtė ją meile aviacijai, įtraukė į svaiginantį oro erdvių sūkurį.
Broliu Jonu ji žavėjosi, o nejučiomis ėmė ir jo pėdomis sekti. Drauge su juo ir seserimi Eugenija jie trise mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kiti Liorentų vaikai – pirmagimė, vėliau mokytoja tapusi Matilda, po jos gimusi Judita, vėliau ir Elena bei brolis Petras – ėmėsi ūkininkavimo, po Jono – ir Petronėlė, kuri būdama 21-erių mirė po apendicito operacijos.
Tačiau Jonas ir Antanina norėjo būti lakūnais. Tuomet sužinojusi apie A.Liorentaitės sprendimą, vietos spauda ją apibūdino, kaip „drąsią panelę zanavykę, kuri mėgsta lakūno gyvenimą“.
O kai ji pareiškė norą stoti į civilinės aviacijos kursus, daugelis stebėjosi, o buvo kas ir pasijuokė: – Moteris? Į civilinės aviacijos kursus? „Bet iš jos rimto pasiryžėlės veido spindėjo nepaliaujamas noras skraidyti ir jos prašymas buvo patenkintas“, – buvo rašoma.
A.Liorentaitė ne kartą sulaukdavo klausimo – ar giminės neprieštarauja ar nedraudžia jai skraidyti? Tuomet ji atsakydavo: „Ne. Brolis liepia skristi. Gi tėvas sako, jei jis nebūtų iš aštuoniasdešimt metų amžiaus, jis irgi bandytų skristi. Motina bijo tik, kad neužsimuščiau.“
Artėjantis frontas išginė į JAV
A.Liorentaitė Kauno dangų skrodė iki 1939-ųjų, kuomet Lietuvai atgavus Vilnių ji buvo perkelta skraidyti į sostinę, tačiau ten skraidyti nebebuvo nei laiko, nei sąlygų. O ir fronto linija artėjo, o Kauno prieigose prasidėjus mūšiams tarp sovietų ir nacistinės Vokietijos, Liorentų šeima, verčiama vokiečių, nusprendė pasitraukti iš Lietuvos.
1944 metų liepos 30-ąją šeima išvyko į Vokietiją, o rugpjūčio 4-ąją sudegė jų sodyba – rusų artilerijos sviediniai paskandino ją ugnyje, čia liko stovėti tik šimtametis ąžuolas ir šulinio rentinys.
Dar po penkerių metų dalis Liorentų vaikų pakėlė sparnus į JAV – už Atlanto išvyko Antanina, Judita, Jonas ir Petras, Lietuvoje liko seserys Elena ir Matilda, Eugenija 1941 buvo ištremta į Sibirą, iš kurio jai pavyko parbėgti 1948-aisiais.
A.Liorentaitė įsikūrė Čikagoje, kur netrukus įsidarbino laikraščio „Lietuvos balsas“ platinimo skyriuje, taip pat ketverius metus pas vieną milijardierių dirbo šunų prižiūrėtoja. Skraidymai baigėsi, tačiau meilė dangui jos širdyje niekada neišblėso.
Lietuvoje – retas svečias
Šiandien Paluobių kaime Šakių rajone gyvenanti Kunigunda Bukantienė – viena iš nedaugelio begalinčių gyvai papasakoti Liorentų šeimos istoriją. Jos mama – Antaninos sesuo Elena – buvo viena iš vyresnių Liorentų vaikų, todėl tuomet, kai ši didžiavosi lakūne seserimi ir pasakojo dukrai apie neeilinius tetos pasiekimus, Kunigundai tebuvo maždaug 10–11 metų.
„Ką čia beatsiminsi, kas buvo daugiau nei prieš 70 metų“, – 15min sakė K.Bukantienė. Tačiau ne atmintis jos prasta, o susitikimų stoka – pabendravusios maždaug 1943 metais, daugiau jos taip ir nebesusitiko, A.Liorentaitė patraukė į Vakarus, K.Bukantienė su šeima liko Lietuvoje.
„Žvirgždaičiuose kasmet vykdavo Šv. Roko atlaidai, tuomet čia būdavo giminių suvažiavimas, atvykdavo visi kauniečiai. Prieš atlaidus pončkų prisikepdavom, tokia šventė būdavo.
Mama vis man pasididžiuodama sakydavo, kad tavo teta – pirmoji lakūnė, pirmoji parašiutininkė. Tuomet nelabai ir suvokiau, nelabai ir sureikšminau. Dėdės Jono išvis nelabai mačiau, o teta Antanina, pamenu, pasisveikino su manimi, bet tokia rimta pasirodė. Ji pati vaikų neturėjo, gal nelabai ir su manim ten norėjo užsiimti...“ – svarstė K.Bukantienė.
Dėmesio sulaukė tik po Nepriklausomybės
Pasak K.Bukantienės, A.Liorentaite sovietiniais metais niekas per daug ir nesidomėjo, tik po Lietuvos Nepriklausomybės iš naujo pradėjo kalbėti apie pirmąją moterį lakūnę.
Tuomet A.Liorentaitės dukterėčia buvo viena iš nedaugelio dar likusių gyvų artimųjų, todėl nori nenori pati ėmė labiau domėtis tetos gyvenimo istorija, rinkti medžiagą. „Po 1990-ųjų supratau, kad reikia Antanina didžiuotis. Pradėjau ja domėtis, viskas ėjo per mane, viena čia belikau...“ – pasakojo ji.
1993 metais, minint S.Dariaus ir S.Girėno „Lituanikos“ skrydžio 60-ąsias metines, Dariaus ir Girėno medaliu buvo apdovanoti pirmieji Lietuvos lakūnai, tarp kurių ir A.Liorentaitė.
1998-ųjų birželio 13-ąją Žvirgždaičiuose vyko A.Liorentaitei skirta aviacijos šventė, kurios metu prie kadaise jos stovėjusios gimtosios sodybos buvo atidengta memorialinė lenta, tvora aptvertas išlikęs ąžuolas.
2003 metais vasario 4-ąją A.Liorentaitės gyvybė užgeso Čikagoje. Ji savo testamente, apie tai atskleidė istorikė, lakūnės biografė Anelė Butkuvienė, buvo išreiškusi prašymą, kad apie josios mirtį sužinotų tik artimieji, kad apie tai nebūtų pranešta spaudai, o jos kūnas – tučtuojau sudegintas. A.Liorentaitė prašė ją palaidoti gimtuosiuose Žvirgždaičiuose, greta tėvo ir sesers Petronėlės.
Jos urnos pargabenimu į Lietuvą rūpinosi J.Liorento duktė Ina, K.Bukantienė su šeima pasirūpino laidotuvėmis.
Šiandien ant lakūnės kapo stovi simbolinis paminklas, jame stilizuotai vaizduojamas ant pakilimo tako tupintis paukštis.
Žvirgždaičiuose netrukus jos vardu buvo pavadinta ir pagrindinė, ilgiausia, gatvė, jungianti Griškabūdį ir Kudirkos Naumiestį.
A.Liorentaitė iki pat mirties palaikė ryšius su Kudirkos Naumiesčio vidurine mokykla, padovanojo jai savo biblioteką – pati mėgo kaupti lietuviškus eilėraščius, dainas.
Iki pat paskutinių dienų net iš savo nedidelio uždarbio JAV rėmė ir jaunųjų sklandytojų būrelio vadovo Antano Unikausko iniciatyvą dar 1997 metais įsteigti klubą ir vaikų sklandymo būrelį, kurio vaikus su A.Liorentaitės sutikimu pavadino „liorentukais“.
„Apie jokį atpildą ar medalį niekada net nepagalvojau... Pats skridimas jau buvo atpildas“, – sakė A.Liorentaitė.