Argentinos lietuviai: dalyvauti Dainų šventėje – tarsi patekti į futbolo pasaulio čempionatą 

XX amžiaus pradžioje į Argentiną, bėgdami nuo skurdo ir carinės valdžios priespaudos, atkeliavo apie 5000 lietuvių. Daugelį jų likimas nubloškė į Buenos Airių provincijoje naujai įsikūrusį industrinį Beriso miestą. Čia veikiančios Swift ir Armour mėsos perdirbimo įmonės ieškojo sunkų darbą galinčių dirbti žmonių. Tarpukariu į Argentiną plūstelėjo dar 15 000 tautiečių, kurių nemaža dalis taip pat patraukė į Argentinos imigrantų sostine jau tais laikais vadintą Berisą. 

Atvykėliai iš įvairių pasaulio kraštų būrėsi į bendruomenes ir draugijas, prisidėjo kurdami naująją Argentinos valstybę, tačiau nepamiršo puoselėti ir savo tautinį identitetą. Berise įsikūrusioms bendruomenėms pagerbti pastatytas monumentas su 25 tautų, tarp jų ir Lietuvos, vėliavomis.  

Lietuvių diasporos veikla Berise per istorijos dešimtmečius buvo itin aktyvi. Nepasidavusi laiko tėkmei ir kartų kaitai, vedama jaunų ir veržlių Argentinos lietuvių, ji aktyvi išlieka ir šiandien. 

1909 metais Berise įkurta seniausia visoje Lotynų Amerikoje lietuvių bendruomenė „Nemunas“ šiais metais reprezentavo Argentinos lietuvius šimtmetį mininčios Lietuvos Dainų šventės šokių aikštelėse. 

Buvęs „Nemuno“ prezidentas Alfredo Dulke pasakojo, kad „Nemuno“ draugija iš pradžių buvo įkurta su tikslu padėti vieni kitiems: „Atvykus naujam lietuviui, jį apgyvendindavo nemokamai, kol jis susirasdavo darbą ir galėdavo pats užsimokėti už savo pragyvenimą. Jei žmogus turėjo sveikatos problemų – jam padėdavo nusipirkti vaistų.“  

Tačiau šiandieninio „Nemuno“ misija yra kitokia. Argentinos lietuvių bendruomenės pirmininkas Juanas Ignacio Fourment Kalvelis ją apibrėžė taip: „Kad ateityje gyvuotų lietuviška dvasia ir lietuviškas identitetas Argentinoje.“  

Moderniojo „Nemuno“ bendruomenės veikla skirta stiprinti ir plėsti ryšius su Lietuva, organizuoti renginius, priimti svečius iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių, organizuoti lietuvių kalbos pamokas, minėti Lietuvos valstybines šventes. Pasak Juano Ignacio, sunkiausia į bendruomenės veiklą įtraukti jaunimą: „Buvo laikas, kai tiesiog ieškodavau žmonių su lietuviškom pavardėm feisbuke ir rašydavau vienam po kito, kviesdamas juos prisijungti prie „Nemuno“ bendruomenės.“ 

Tautiniai šokiai Argentinos lietuvių gyvenime visuomet vaidino itin svarbų vaidmenį kaip būdas puoselėti savo šaknis ir įsilieti į bendruomenę. „Nemuno“ bendrijoje veikia net trys šokių kolektyvai: jaunimo kolektyvas „Nemunas“, suaugusiųjų – „Griaustinis“ ir vaikų – „Skaidra“. 

„Šokis yra pagrindinis dalykas, kuris suvienija bendruomenę. Yra daug žmonių, kurie, pradėję šokti, kitą dieną jau domisi kultūra, istorija ar net gastronomija. Net ir kostiumais. Aš tikiu, kad būtent šokiai mus labiausiai ir sieja“, – svarsto Santiago Markus, „Nemuno“ kolektyve šokantis nuo mažens ir šiais metais pirmą kartą dalyvavęs Lietuvoje vykusioje Dainų šventėje. 

Santiago prosenelis Jokūbas Markus gimė 1898 metais Kupiškyje. 1927 metais nukeliavo į Brėmeno uostą, sėdo į keleivinį laivą Sierra Morena ir atvyko į Argentiną. Įsikūręs Berise iki pensijos jis dirbo Armour įmonėje. Santiago senelis Alfonsas Markus buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, kelerius metus ėjo „Nemuno“ bendruomenės pirmininko pareigas ir buvo šokių kolektyvo būgnininkas. 

„Su seneliu turėjome labai artimą ryšį. Jaučiu, kad taip pagerbiu savo senelio atminimą“, – apie dalyvavimą „Nemuno“ veikloje pasakoja Santiago Markus. 

Prieš 53 metus „Nemuno“ šokių kolektyvą subūręs ir 16 metų jo šokių vadovu dirbęs Alfredo Dulke pasakoja: „Kai pradėjom su „Nemunu“, tai buvo nelengvi laikai – neturėjome kontakto su Lietuva. Neturėjome šokių vaizdo įrašų, neturėjome nieko. Turėjome tik knygą, kurią mums iš lietuvių kalbos išvertė Alfonsas Markus. Toje knygoje buvo paaiškinti šokių žingsneliai.“ 

„Pradėjome su keturiomis poromis, dabar turime apie 100 šokėjų“, – ilgą kelią iki šiandienos prisimena Alfredo, kuris šią vasarą taip pat lankėsi Lietuvoje ir stebėjo 40-ties šokėjų iš „Nemuno“ ir „Griaustinio“ kolektyvų pasirodymą Dainų šventėje. 

Pasiruošimas Dainų šventei buvo komplikuotas, mokytis ir koordinuoti šokių judesius teko pagal atsiųstas vaizdo instrukcijas. „Kad mūsų dalyvavimas būtų patvirtintas, organizatoriams turėjome nusiųsti vaizdo įrašą, kad parodytume, kaip atliekame šokius. Tuo metu Argentinoje buvo velniškai karšta vasara. Kol įrašėme tą video, buvome kiaurai peršlapę nuo prakaito, – pasakoja Santiago. – Kai pagaliau nuvykome į Lietuvą ir pradėjome repetuoti bei šokti su visais, buvo neįtikėtina dalintis tuo pačiu jausmu su tūkstančiais kitų žmonių.“ 

Estebanas Dulke, „Nemuno“ bendruomenės pirmininkas, svarstydamas apie Argentinos lietuvių identitetą, atvirauja: „Argentinoje esame lietuviai, o Lietuvoje – argentiniečiai.“ Dulkių šeimoje lietuvybės tradicija perduodama iš kartos į kartą – Šimtmečio dainų šventėje Estebanas scenoje šoka kartu su savo sūnumi Francisco. „Mums dalyvauti Dainų šventėje – tarsi patekti į futbolo pasaulio čempionatą“, – šypsosi Estebanas. 

Iš Rokiškio kilęs Argentinos delegacijos kelionės į Lietuvą organizatorius ir koordinatorius Juanas Ignacio Kalvelis, tarp daugybės veiklų lietuvių bendruomenės labui, taip pat vedantis radijo laidą „Ecos de Lituania“, teigė: „Aš daug metų sapnavau šią kelionę. Dabar galiu drąsiai pasakyti – pavyko! Tolimas kelias iki Lietuvos virsta trumpu, kai veikla yra maloni ir artima širdžiai.“ 

Santiago sako, kad šokti motyvuoja ne tik meilė lietuviškai kultūrai, bet ir aukštų tikslų siekimas: „Dabar per pastaruosius kelerius metus, manau, siekiame kitų aukštumų. Tai yra labai gerai, nes padeda išlikti motyvuotiems. Šių metų Dainų šventė buvo mūsų darbo kulminacija.“ 

Nors įspūdžiai po kelionės į Lietuvą dar neataušę, „Nemuno“ šokėjai jau rengiasi kitiems iššūkiams. 

„Mūsų noras ir siekis yra 2026 metais dalyvauti Šokių šventėje Čikagoje, 2027 m. suorganizuoti Šokių šventę Argentinoje, o 2028 m. vėl vykti į Lietuvą dalyvauti Dainų šventėje“, – ateities planais dalijasi Juanas Ignacio Fourment Kalvelis.