Tai viena seniausių Kauno mūrinių bažnyčių, iškilusi XV a. pabaigoje ir savo mastais, didybe tiesiog pribloškusi to meto gyventojus. Nieko keista – absoliuti dauguma anuometinių kauniečių gyveno mediniuose vieno aukšto namuose. Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia davė pradžią kitokiam, mūriniam, Kaunui, mat nei Rotušės, nei Katedros tuo metu, kai ji iškilo, dar nebuvo. Beje, daugelis vilniečių ar kitų miestų gyventojų, geriau pažįstančių sostinės architektūros perlus, nustemba sužinoję, jog šią XV a. pab. statytą bažnyčią suprojektavo, kaip spėjama, architektas Mykolas Enkingeris, kūręs ir Šv. Onos bei Bernardinų bažnyčias Vilniuje. Jo projektuotas kompleksas Kaune priskiriamas vėlyvosios gotikos paminklams.

Atnaujinimo, restauravimo darbų ritmu pastaraisiais metais gyvenanti bažnyčia nebuvo uždaryta nei tikintiesiems, nei turistams. Tiesa, šaltuoju metų laiku pastarųjų čia mažiau, tad ir bažnyčia atidaroma lankymui tik kelias sekmadienio valandas. Nepaisant tvarkybos darbų bei atšiauraus sezono, bendruomeninis gyvenimas bažnyčioje verda. Ir taip buvo visada – nuo pat bažnyčios įsikūrimo. Kaip pasakoja brolis Paulius, čia melsdavosi Kauno Pilies riteriai, vienuoliai palaikė aktyvų ryšį su tuo metu veikusiomis brolijomis, cechais (batsiuvių, siuvėjų, kailininkų, vairininkų). Šiuo metu vienuolyne gyvenantys, bažnyčia besirūpinantys broliai irgi aktyviai darbuojasi – vaikai ir suaugusieji bažnyčioje ruošiami ir krikštui, ir pirmajai Komunijai, ir Sutvirtinimo sakramentui, kauniečiai šioje bažnyčioje noriai tuokiasi – net nepaisydami to, jog tebeverda atnaujinimo darbai. Kaip pasakoja brolis Paulius, vien šiemet čia sutuokta apie 150 porų. Pašnekovas džiaugiasi, jog įvairios šventės nėra tik vienkartinis žmonių apsilankymas dėl gražios erdvės. „Jie sugrįžta, tampa bičiuliais ir draugais“, – sako jis.

Apverktinai atrodžiusios patalpos tikintiesiems grąžintos tik 1995 metais, o pamaldos reguliariai pradėjo vykti 2005-aisiais, kai bažnyčia vėl ėmė rūpintis broliai vienuoliai. Atnaujinimo darbai šioje didingoje bažnyčioje vyksta jau keletą metų – net tą dieną, kai kalbėjomės su broliu Pauliumi, po bažnyčią zujo darbininkai, girdėjosi įrankių bildėjimas, kai kuriuos meno kūrinius dengiančios plastiko plėvelės čežėjimas. Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino paramos, Lietuvos biudžeto ir viešosios įstaigos „Domus Pacis“ lėšomis pagal Kultūros ministerijos programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ 2014–2016 m. buvo sutvarkyti bažnyčios vakarinio ir rytinio fasadų frontonai, restauruotos durų angos, atlikti kriptų konservavimo ir stiklinės dangos virš jų įrengimo darbai.

Atnaujintoje, šviesos prisipildžiusioje bažnyčioje jau galima gėrėtis spalvingais vitražais, senaisiais meno kūriniais, galima tik įsivaizduoti, kaip ši šventovė atrodys, kai visu grožiu sužibės dabar uždengtos freskos, vaizduojančios Kryžiaus kelią, kai bus atkurtos medinės sakyklos ir daugybė kitų vertingų detalių. Brolio Pauliaus kaktoje trumpam pasirodo rūpesčio raukšlelė, kai jis vedžioja akimis bažnyčios skliautais – šioje vietoje dar yra ką nuveikti. Kita vertus, žmones čia traukia ne tik meno kūriniai, ne tik sienos, vitražai – tai vieta bendruomenei minėti ir skaudžias datas, ir džiugias, iškilmingas šventes, čia galima užklysti ir tiesiog šiaip sau – pasikalbėti, pasitarti su broliais, o gal tiesiog atitrūkti nuo visko, susikaupti maldai.

Ši bažnyčia, priskiriama vėlyvajam barokui, yra įsiterpusi tarp dviejų pastatų – Jėzuitų gimnazijos ir vienuolyno. Dėl savo į dangų kylančių bokštų ji matoma iš įvairiausių Kauno vietų, o pastaruoju metu pasitinka ir atnaujintu fasadu, kuriame išryškėjo itin vertingos, originalios freskos. Apie šios bažnyčios vietą mieste pasakoja Lietuvos jėzuitų provincijos projektų koordinatorė Edita Zarembienė.

Kaip ir daugelis bažnyčių Lietuvoje, taip ir Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų), per ilgus metus matė visko. Žvilgsniui kylant link bokštų viršūnių ar akims klaidžiojant aukštais, šviesiais jos skliautais, sunku patikėti, jog sovietiniais metais, čia veikė mokyklos sporto salė, apkabinėta plakatais „Altius. Citius. Fortius“. 1990 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems, o mokinių balsai šalia bažnyčios ir pačioje bažnyčioje aidi ir dabar. Darbo dienomis iki pat popietės bažnyčia yra užverta lankytojams – per bažnyčios prieangyje įrengtą koridorių iš gimnazijos pastato į vienuolyno pastatą juda gimnazistai. Tačiau vakarais ir savaitgaliais čia aukojamos šv. Mišios, įdomu ir netikėta, jog vienos jų, sekmadieniais, vyksta ir anglų kalba.

Kaip mini kunigas jėzuitas Eugenijus Markovas SJ, viena pagrindinių jėzuitų misijų visada buvo švietimas, neatsitiktinai nuo senų laikų statytos ne pavienės bažnyčios, bet ištisi kompleksai su vienuolynu ir mokykla šalia, vienuoliai aktyviai dalyvavo bendruomenės veikloje per švietimą, kultūrą. Tai nepasikeitė iki pat mūsų dienų – ir pats pašnekovas kasdien skuba į gimnaziją, bendrauja su vaikais, dirba kapelionu ir yra atsakingas už dvasinę vaikų gyvenimo pusę. Jo teigimu, bažnyčioje kunkuliuoja itin aktyvus gyvenimas – veikia maldos grupės, mokiniai čia turi pamaldas kelis kartus per mėnesį, vyksta ir Taizé pamaldos, minimos įvairios šventės. „Bažnyčią galima pavadinti savotišku multifunkciniu centru“, – šyptelėjęs sako kunigas jėzuitas.

Atnaujintas bažnyčios fasadas, freskos traukia ne tik miestiečių ar svečių iš kitų Lietuvos miestų akį, bažnyčia tapo įdomesnė, patrauklesnė ir turistams iš užsienio. Kaip sako jėzuitas Eugenijus Markovas SJ, užsukę į vidų dabar jie čia gali išvysti šviesią erdvę ir netikėtą kontrastą tarp puošnaus altoriaus ir ne tokių išpuoštų šviesių sienų, skliautų. Taip, kaip mes, būdami turistais svečiose šalyse, einame į bažnyčias nebūtinai pasimelsti, bet tiesiog pasidairyti, pasigrožėti menu, architektūra, taip ir užsienio turistus tokie pat motyvai atveda į Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčią. Kaip sako pašnekovas, būtų puiku, jei žmonės šią vietą atrastų kaip maldos, susikaupimo erdvę, tačiau visais laikais jėzuitai priėmė visus ir tai nepasikeitė iki mūsų dienų.