Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Devintoji – apie įtvirtintą valstybės ir bažnyčios atskirumą. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu, 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu ir 2017 m. liepos 4 d. nutarimu apgintas Lietuvos institucijų neutralumas visų religijų ar pasaulėžiūrų atžvilgiu.
KT išaiškino, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti valstybės ir bažnyčios atskirumo, valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo principai.
Lietuvos valstybė ir jos institucijos pasaulėžiūros ir religijos požiūriu yra neutralios. Tai reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.
KT išaiškino, kad valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos bei ugdymo turinio negali prižiūrėti bažnyčios ar religinės organizacijos.
KT akcentavo, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečio pareigų valstybei, be kita ko, nuo konstitucinės pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Ar gali kunigai dalyvauti rinkimų kampanijose bažnyčiose agituodami už konkrečius politikus ar politines partijas? Ar turi teisę bažnyčios atstovai siekti paveikti politikų sprendimus, pavyzdžiui, dėl abortų draudimo, šeimos sampratos, registruotos partnerystės įteisinimo ar kovai su smurtu prieš moteris skirtos Stambulo konvencijos ratifikavimo? Ir, kita vertus, naudotis išskirtiniu teisiniu statusu mokesčių ir kitose srityse?
Šie ir kiti klausimai, susiję su bažnyčios vieta valstybės gyvenime, ne kartą yra sukėlę aštrias diskusijas viešojoje erdvėje, nors Lietuva pagal Konstituciją yra pasaulietinė valstybė. Tad nenuostabu, kad Konstituciniam Teismui (KT) ne kartą teko aiškinti, kas yra pasaulietinė valstybė ir kokie jos santykiai su bažnyčia.
Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykis atskleidžiamas įvairiuose Konstitucijos straipsniuose. Konstitucijos 43 straipsnyje yra įtvirtinti tradicinių Lietuvoje bažnyčių ir religinių organizacijų, kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, jeigu jos atitinka Konstitucijoje numatytus kriterijus, valstybinio pripažinimo, tikybinės veiklos laisvės, bažnyčių bei religinių organizacijų tvarkymosi laisvės, valstybinės religijos nebuvimo principai, o Konstitucijos 40 straipsnyje – valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principas. Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, neatsiejama nuo kitų konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių: teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str. 1 ir 2 d.), teisės laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas, nebūti verčiamam priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai (Konstitucijos 35 str. 1 ir 2 d.), kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės (Konstitucijos 42 str. 1 d.).
Bažnyčia negali kištis nei į ugdymo turinį, nei į mokyklų valdymą
Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime sistemiškai įvertinęs valstybės ir bažnyčios santykį atskleidžiančias Konstitucijos nuostatas pirmą kartą suformulavo Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykių konstitucinius pagrindus, paremtus konstituciniais valstybės ir bažnyčios atskirumo, valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo principais. Šiame nutarime KT konstatavo kai kurių Švietimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų dalyvavimą steigiant, valdant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigas, prieštaravimą Konstitucijai.
KT nutarimas buvo priimtas byloje, kurią inicijavo Seimo narių grupė. Ji, be kita ko, abejojo, ar atitinka Konstituciją Švietimo įstatymo nuostatos, kuriose tik tradicinėms religinėms bendrijoms nustatytos privilegijos steigti bendras su valstybe ir savivaldybėmis švietimo įstaigas, taip pat tradicinėms religinėms bendrijoms suteikta teisė nustatyti šiose švietimo įstaigose pasaulėžiūros ugdymo reikalavimus, reikalavimus su ugdymu susijusiam personalui, organizuoti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų vadovų ir pedagogų atestaciją, siūlyti švietimo įstaigų vadovus skiriant ir atleidžiant juos iš pareigų, prižiūrėti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų veiklą, tvirtinti jų veiklos nuostatus, be to, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įpareigojama nustatyti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų (klasių, grupių) steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką tik suderinusi ją su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis.
Analizuodamas Seimo narių grupės iškeltus klausimus, KT atskleidė du fundamentalius konstitucinius principus – valstybės ir bažnyčios atskirumo bei valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo.
Kaip pažymėjo KT, konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą. Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Taigi kišimasis į valstybės institucijų veiklą neturėtų būti būdingas bažnyčios veiklai.
KT tuo pačiu pabrėžė, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą.
Nagrinėtos bylos kontekste aktualus buvo ir Konstitucijoje įtvirtintas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principas. Pasak KT, šis principas, be kitų dalykų, reiškia, kad minėtos įstaigos yra tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiems visuomenės nariams. Ugdymo pasaulėžiūrinis turinys šiose įstaigose turi būti pasaulietinis. Dėstant pasaulietinius mokomuosius dalykus moksleiviams neturi būti diegiama jokia religija ir tikėjimas. Pedagogams (išskyrus tikybos mokytojus), kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams negali būti nustatomi jokie su įsitikinimais susiję reikalavimai. Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą organizuoti, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos.
Minėtų principų šviesoje įvertinęs ginčijamą reguliavimą, KT, viena vertus, konstatavo, kad Konstitucija nedraudžia valstybės ar savivaldybių institucijoms ir tradicinėms religinėms bendrijoms steigti bendrų švietimo įstaigų. Kita vertus, KT pripažino, kad tos Švietimo įstatymo normos, kurios sudaro prielaidas pakeisti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietinį pobūdį, leidžia įsiterpti į valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą bei veiklos priežiūrą, pažeidžia konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskirumo principą. Kitaip tariant, bažnyčia negali kištis ne tik į ugdymo turinį, bet ir į mokyklų valdymą bei veiklos priežiūrą.
Prieštaravimas Konstitucijai konstatuotas tų Švietimų įstatymo nuostatų, kurios suteikia pagrindą valstybių ir savivaldybių institucijų sprendimus riboti tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų valia:
įtvirtina valstybės institucijų įgaliojimus nustatyti švietimo įstaigų (klasių, grupių) steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką tik ją suderinus su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis;
numato, kad skiriant ir atleidžiant švietimo įstaigos vadovus reikalingas religinės bendrijos teikimas;
įtvirtina, kad bendrai steigiamų švietimo įstaigų veiklos nuostatus turi patvirtinti tiek valstybės ar savivaldybės institucija, tiek valstybės pripažinta tradicinė religinė bendrija;
reglamentuoja, kad pasaulėžiūros ugdymo reikalavimus ir reikalavimus su ugdymu susijusiam švietimo įstaigos personalui nustato religinė bendrija;
įtvirtina, kad vadovų ir pedagogų atestaciją organizuoja tiek valstybės ar savivaldybės institucija, tiek valstybės pripažinta tradicinė religinė bendrija;
numato valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų – švietimo įstaigų steigėjų teisę prižiūrėti ne tik jų tikybų mokymą valstybinėse ar savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose, bet ir visą šių įstaigų veiklą.
Konstitucijai prieštaravo ir tos Švietimo įstatymo nuostatos, kurios leidžia valstybinėse ar savivaldybių švietimo įstaigose kartu su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis religijos ar tikėjimo ar mokomos tikybos pagrindu steigti švietimų įstaigų sudedamąsias dalis (klases arba grupes) mokyti ne tik tikybos, bet ir pasaulietinių mokomųjų dalykų.
Papildomos teisės tradicinėms bažnyčioms, bet ne privilegijos tikintiesiems
2000 m. birželio 13 d. nutarime KT pirmą kartą atskleidė ir ypatingą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų konstitucinį statusą bei išaiškino konstitucinę bažnyčių ir religinių organizacijų tradiciškumo sampratą.
Primename, kad valstybė pripažįsta devynias tradicines Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.
Šiuo aspektu buvo aktuali Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Kaip pažymėjo KT, Konstitucijos nuostata, jog yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos.
Todėl tai, kad ginčytame Švietimo įstatyme teisė būti vienu iš valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigų steigėjų nustatyta tik tradicinėms religinėms bendrijoms, bet ši teisė nenustatyta kitoms valstybės pripažintoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, taip pat tai, kad išskirtas tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų tikybos mokymas, bet nenurodytas kitų valstybės pripažintų bažnyčių ir religinių organizacijų tikybos mokymas, nesuteikia pagrindo teigti, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas.
Praktikoje iškilę neaiškumai dėl religinės bendruomenės ar bendrijos tradiciškumo nustatymo kriterijų paskatino teisingumo ministrą kreiptis į KT, prašant išaiškinti kai kurias 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatas. Išnagrinėjęs šį kreipimąsi, KT priėmė 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą, kuriame išsamiau atskleidė ne tik religinių organizacijų tradiciškumo sampratą, bet ir skirtingą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą.
Šiame sprendime KT išaiškino, kad Konstitucija įtvirtina trejopą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą: vienos bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje, kitos (tradicinėmis Lietuvoje nesančios) bažnyčios bei religinės organizacijos yra valstybės pripažintos, dar kitos Lietuvoje veikiančios bažnyčios bei religinės organizacijos neturi nei tradicinių Lietuvoje, nei valstybės pripažintų statuso.
Tai reiškia, kad skirtingas tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų valstybės pripažintų bažnyčių bei religinių organizacijų statusas kyla iš pačios Konstitucijos. Vadinasi, iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nustatyti ir tokias teises, kurių neturi tradicinėmis Lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos (aišku, tokių teisių nustatymas turi būti konstituciškai pagrindžiamas). Tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms tam tikros „papildomos“ teisės nustatomos būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad šios bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje. Jeigu valstybė suteikia kuriai nors kitai (tradicine Lietuvoje nesančiai) bažnyčiai, religinei organizacijai pripažinimą, tai savaime nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos turi būtent dėl to, kad jos yra tradicinės Lietuvoje.
Sprendime konstatuota, kad iš pačios Konstitucijos kyla ir galimybė, o tam tikrais atvejais – ir būtinybė nustatyti diferencijuotą (skirtingą) teisinį atitinkamų santykių reguliavimą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų, taip pat ir valstybės pripažintų, bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, atžvilgiu. Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nustatymas negali būti interpretuojamas kaip savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; jis savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos.
Gyvename lygybės, o ne privilegijų visuomenėje
Praktikoje įstatymų leidėjas tokias specialias (papildomas) teises nustatė ne tik pačioms tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, bet ir joms priklausantiems asmenims. Antai pagal Karo prievolės įstatymą nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą buvo atleidžiama dėl buvimo valstybės pripažintos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininku.
Šios privilegijos siekė ir tradicinėmis nesančių religinių bendruomenių ir bendrijų atstovai. Tuo tikslu vienos tradicine nesančios religinės bendrijos atstovas – Jehovos liudytojų religinės bendrijos dvasininkas, institucijai atsisakius jį atleisti nuo karo prievolės, kreipėsi į administracinį teismą, šis – į Konstitucinį Teismą.
Įvertinęs, kad pagal Konstituciją gyvename lygybės, o ne privilegijų visuomenėje, KT konstatavo, jog tikėjimas ar priklausymas bažnyčiai – ne pagrindas privilegijoms. 2017 m. liepos 4 d. nutarimu KT pripažino, kad Karo prievolės įstatymo nuostatos, suteikiančios tradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų dvasininkams teisę būti atleistiems nuo karo prievolės, prieštarauja Konstitucijai. KT prieštaravimą Konstitucijai konstatavo tuo aspektu, kad buvimas (tiek tradicinės, tiek tokia nesančios) bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku apskritai nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas būti atleistam nuo Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konstitucinės piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
KT nutarime pažymėjo, kad skirtingas tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, konstitucinis statusas nepaneigia Konstitucijoje įtvirtinto draudimo diskriminuoti asmenis ir teikti jiems privilegijas, be kita ko, dėl tikėjimo. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją bažnyčių ir religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius, įskaitant dvasininkus, konstitucinių pareigų aspektu traktuoti skirtingai nei kitus piliečius.
KT akcentavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas reiškia ir tai, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečio pareigų valstybei, be kita ko, nuo konstitucinės pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Be to, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. KT vertino, kad buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku (t. y. tam tikras su tikėjimu susijęs asmens socialinis statusas) nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas. Pateikdamas šį vertinimą KT atsižvelgė į tai, kad pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista į alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat į tai, kad esant svarbioms priežastims gali būti atidėtas pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas.
