Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatėme po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Paskutinė, dvidešimt penktoji – apie Konstitucijos pataisas. Konstitucinis teismas 2014 m. sausio 24 ir liepos 11 d. nutarimais išaiškino, kad Konstitucijos pataisos negali būti bet kokios, o tos, kurios naikina „amžinąsias“ Konstitucijos nuostatas, negali būti priimtos net ir referendumu.

Šiame tekste kalbama apie dvi Lietuvos valstybingumui ir konstitucinės santvarkos stabilumui svarbias bylas. Jos susijusios tuo, kad abiejose kalbama apie Konstitucijos keitimo apribojimus (materialiuosius ir procesinius), abi jos užkirto kelią priimti Konstitucijos neatitinkančias jos pataisas. Klausimai, nagrinėti šiose bylose, visuomenėje ir Seime kėlė aštrias diskusijas.

2014 m. sausio 24 d. nutarimas

2014 m. sausio 24 d. nutarime KT atskleidė iš Konstitucijos kylančius materialinius ir procesinius jos keitimo apribojimus – reikalavimus Konstitucijos pataisų turiniui ir priėmimui, kurių nesilaikant tokios pataisos gali būti pripažįstamos antikonstitucinėmis.

Šiame nutarime KT taip pat toliau aiškino Lietuvos valstybės konstitucinio geopolitinės orientacijos principo turinį: šis principas suponuoja Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją bei būtinumą vykdyti su naryste ES ir NATO susijusius tarptautinius įsipareigojimus, taip pat ir draudimą jungtis į posovietines Rytų sąjungas.

Be to, nutarime konstatuota, kad visateisė narystė ES yra konstitucinis imperatyvas ir konstitucinė vertybė, kuri gali būti pakeista tik referendumu.

2014 m. liepos 11 d. nutarimas

Šios doktrininės nuostatos toliau plėtojamos 2014 m. liepos 11 d. nutarime, atskleidžiant Konstitucijos, kaip aukščiausiosios teisės, įpareigojančios ir pačią Tautą, sampratą, taip pat pripažįstant prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę nekeičiamomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis.

Šioje byloje konstatuota, kad šių pamatinių konstitucinių vertybių panaikinimas negalimas pagal Konstituciją, nes taip būtų panaikinta 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbta atstatyta „nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė“. Taigi Nepriklausomybės Aktui pripažinta virškonstitucinė galia. Šiame nutarime taip pat išsamiai išaiškintas konstitucinis referendumo institutas.

Abi šios bylos tapo reikšmingomis tuo, kad KT išplėtojo oficialiąją Konstitucijos pataisų konstitucingumo doktriną.

2014 m. sausio 24 d. nutarimas: detalesni paaiškinimai

KT 2014 m. sausio 24 d. nutarimu pirmą kartą Lietuvos konstitucinės justicijos istorijoje Konstitucijos pataisa (Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas) pagal priėmimo tvarką buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Bylą, kurią išnagrinėjus priimtas šis nutarimas, inicijavo Seimas, kreipęsis į KT su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką.

Pareiškėjas abejojo, ar priimant šį įstatymą laikytasi Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, kad sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją Seimui pateikti turi teisę ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė, nes jo svarstymo metu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas iš esmės pakeitė Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, kurį pateikė 45 Seimo narių grupė, turinį. Iš tikrųjų tikslas buvo kitas – išsiaiškinti, kokia yra Konstitucijos keitimo tvarka, ar galima keisti iš esmės Konstitucijos pataisos sumanytojų pateiktą projektą.

Kaip vieną pagrindinių teisinių motyvų, kodėl Konstitucijos 125 straipsnio pataisa buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, KT nurodė tai, kad pagal Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalį sumanymo keisti Konstituciją subjektai yra tik ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.

KT pabrėžė, kad teisė pateikti Seimui Konstitucijos pataisos sumanymą yra išimtinė, t. y. tik šie subjektai turi teisę pateikti Seimui konkretų Konstitucijos pataisos – Konstitucijos keitimo įstatymo projektą. Taigi pagal Konstituciją tik ne mažesnės kaip ¼ visų Seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų pateikti Konstitucijos keitimo įstatymų projektai gali būti svarstomi ir dėl jų balsuojama Seime. Seimas negali svarstyti ir balsuoti dėl tokio sumanymo keisti ar papildyti Konstituciją, kurį pasiūlytų kitas nei nurodytasis Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje subjektas.

Tačiau svarstant šią Konstitucijos pataisą Seime balsavimui buvo pateiktas šio įstatymo projektas, kuris iš esmės skyrėsi nuo didesnės kaip ¼ Seimo narių grupės pateikto įstatymo projekto. Tokį iš esmės pakeistą projektą Seimui pateikė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas šiam komitetui pritarus.

Atsižvelgęs į tai, KT pripažino, kad priimant minėtą Konstitucijos pakeitimo įstatymą buvo pažeista Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis.

Atitinkamai prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Seimo statuto nuostatos, kuriomis nebuvo įtvirtintas draudimas minėtam komitetui iš esmės keisti Konstitucijoje nustatytų sumanymo keisti Konstituciją subjektų pateiktą Konstitucijos keitimo įstatymo projektą, taip pat nenustatytas draudimas pateikti pirmajam balsavimui iš esmės pakeistą Konstitucijos keitimo įstatymo projekto tekstą.

2014 m. liepos 11 d. nutarimas: detalesni paaiškinimai

Antroji šiame tekste aptariama konstitucinės justicijos byla, kurioje priimtas KT 2014 m. liepos 11 d. nutarimas, pradėta pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) ir Lietuvos Respublikos Seimo prašymus. Abi institucijos į KT kreipėsi dėl skirtingų, bet panašių priežasčių.

Kodėl kreipėsi LVAT? LVAT nagrinėjo administracinę bylą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo atsisakyti registruoti iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui dėl Konstitucijos 125 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Viešojoje erdvėje šis referendumas dažnai buvo įvardinamas kaip „referendumas dėl euro įvedimo patvirtinimo“.

Referendumui buvo teikiamas Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo iš esmės buvo siekiama, kad Lietuvoje nebūtų įvestas euras, o nacionaline valiuta liktų litas. Atsisakymą registruoti iniciatyvinę grupę VRK argumentavo tuo, kad teiktas įstatymo projektas neatitiko Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo. 

VRK tvirtino kad siūlomas Konstitucijos pakeitimas paneigia ar apriboja ES institucijų kompetenciją, galimai griauna Konstitucijos normų vidinę darną, todėl toks pakeitimas negali būti daromas prieš tai nepakeitus pačios narystės ES pagrindų,

LVAT vertinimu, Referendumo įstatymo nuostatos neatitiko Konstitucijos, nes jomis nebuvo įtvirtinti VRK įgaliojimai vertinti siūlomo referendumu priimti įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir, nustačius neatitikimą, atsisakyti įregistruoti piliečių iniciatyvinę grupę bei išduoti piliečių parašų rinkimo lapus.

Kodėl į KT kreipėsi Seimas? Tuo tarpu Seimas į KT kreipėsi abejodamas Referendumo įstatymo nuostatomis, pagal kurias jis visais atvejais, net gavęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, jog reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, privalo skelbti referendumą ir negali užkirsti kelio priimti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ar kitą teisės aktą.

Šis kreipimasis KT buvo pateiktas Seimui paskelbus privalomąjį referendumą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo“ (viešojoje erdvėje šis referendumas dažnai buvo įvardinamas kaip „referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams“).

KT savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai argumentavo iš esmės tuo, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma tik laikantis Konstitucijos.

Tai, pagal KT, galioja ir referendumų rengimui. Referendumu keičiant Konstituciją turi būti laikomasi iš pačios Konstitucijos kylančių jos materialiųjų ir procesinių keitimo apribojimų, o įgaliotoms institucijoms, organizuojančioms ir skelbiančioms referendumą, turi būti suteikti įgaliojimai atitinkamai užtikrinti nustatytų reikalavimų laikymąsi arba neskelbti referendumo, jei jų nėra laikomasi.

KT, be kita ko, pripažino, kad:

– pagal Konstituciją privalomi nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai yra įtvirtinti, nors ir netiesiogiai, Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose; šiuo aspektu Referendumo įstatymas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai;

– Konstitucijai prieštarauja Referendumo įstatymo nuostatos, kuriomis nustatyti reikalavimai referendumui siūlomo sprendimo (įstatymo, kito akto ar sprendimo) tekstui, tuo aspektu, kad jomis nenustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų;

Konstitucijai prieštarauja Referendumo įstatymo nuostatos, pagal kurias Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Pati Konstitucija lemia jos keitimo apribojimus

KT konstatavo, kad Konstitucijos samprata, prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialinius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus.

Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimaiyra joje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas. Jie kyla iš visuminio konstitucinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, ginti, šių vertybių ir Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka, nustatyta Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“. Kitaip tariant, Konstitucijos pataisos negali griauti pačios Konstitucijos, būti priimamos bet kokia tvarka.

Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai – kokie jie?

KT pabrėžė ir tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas: visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra  susijusios, vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį. Konstitucijos nuostatos sudaro vieną, darnią sistemą.

Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Todėl Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių.

Taigi, Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

KT išskyrė keturis toliau nurodytus iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus.

1) Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios jos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, jeigu Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma). Tačiau tai nereiškia, kad Konstitucijos 1 str. gali būti keičiamas atsisakant valstybės nepriklausomybės, demokratijos ar prigimtinių žmogaus teisių.

Išskirdama šį  apribojimą, KT 2014 m. liepos 11 d. nutarime suformulavo „amžinųjų nuostatų“ doktriną. Ja įtvirtintas absoliutus draudimas daryti tokias Konstitucijos pataisas, kurios paneigtų prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę.

Todėl, pvz., net referendumu nebūtų galima priimti tokių Konstitucijos pataisų, kurios, tarkim, įvestų mirties bausmę. Taip pat, pvz., net referendumu nebūtų galima panaikinti Respublikos Prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo tam pačiam asmeniui ar įtvirtinti vienos partijos valdymą.

2) Su šiomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Konstitucijos tekste geopolitinė orientacija išreikšta negatyviuoju ir pozityviuoju aspektais: atitinkamai Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ ir Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“; šie konstituciniai aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis.

Su šalies geopolitine orientacija akivaizdžiausiai susiję du materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai:

a) pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio Konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, t.y. ¾ visų piliečių balsų referendumu. Tokią taisyklę KT suformulavo atsižvelgdamas į tai, kad šis konstitucinis aktas buvo priimtas taip pat remiantis Tautos valia, išreikšta 1991 m. vasario 9 d. plebiscite sovietų agresijos sąlygomis.   Kitaip tariant, atsisakyti vakarietiškos geopolitinės orientacijos pagal Konstituciją praktiškai neįmanoma.  

b) pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus konstitucinių narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. Ši taisyklė suformuluota remiantis tuo, kad Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ priimtas vykdant referendume pareikštą Lietuvos Respublikos piliečių valią, visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas.Pavyzdžiui, tokie referendumai, kaip dėl žemės nepardavimo ES piliečiams arba euro neįvedimo būtų neįmanomi, kartu nekeliant esminio klausimo dėl narystės ES.

3) Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (tarp jų ir narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu konstitucinis pactasuntservanda(sutarčių reikia laikytis)principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis. Taigi šis apribojimas taip pat susijęs su geopolitine orientacija, nes, pagal jį, negalima priimti tokių Konstitucijos pataisų, kurios draustų šalyje dislokuoti NATO sąjungininkų ginkluotąsias pajėgtas, jeigu kartu nebūtų sprendžiamas esminis narystės NATO klausimas. Tačiau šis Konstitucijos kaitimo apribojimas yra ir platesnio pobūdžio, nes jis susijęs su konstituciniu pagarbos tarptautinei teisei principu, t. y. pactasuntservanda principu, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, interalia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Pavyzdžiui, nedenonsavus Europos žmogaus teisių konvencijos negali būti priimamos tokios Konstitucijos pataisos, kurios paneigtų žmogaus teises, įtvirtintas Konstitucijoje ir minėtoje konvencijoje.

4) Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ar XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis reguliavimas.

Pavyzdžiui, negalima keičiant kitų Konstitucijos skirsnių nuostatas (kurias gali keisti ir Seimas) įtvirtinti platų daugybinės pilietybės leidimą, atitinkamai referendumu nekeičiant Konstitucijos 12 str., esančio I skirsnyje, kuris daugybinę pilietybę leidžia tik kaip retą išimtį.

Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai – kokie jie?

Aptardamas procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją yra nustatyta skirtinga konstitucinės ir ordinarinės teisės keitimo tvarka. Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka negali būti tapatinama su įstatymų  leidyba.

Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos pataisų darymo tvarka apima šiuos specialius reikalavimus:

Draudžiama keisti Konstituciją nepaprastosios padėties ar karo padėties metu;

Tam tikras Konstitucijos nuostatas galima keisti tik referendumu;

Sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją pateikti gali tik tam tikri ypatingi subjektai – 300 000 piliečių arba ¼ Seimo narių;

Seime dėl Konstitucijos pataisų turi vykti du svarstymai ir balsavimai, su nemažiau, kaip 3 mėn. pertrauka;

Seime, norint priimti Konstitucijos pataisas, balsuojant abu kartus reikia ypatingos kvalifikuotos 2/3 visų Seimo narių balsų daugumos.

Referendumas turi nustatyti tikrąją Tautos valią

KT 2014 m. liepos 11 d. nutarime taip pat atskleidė konstitucinio referendumo instituto turinį. KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma.

Tai reiškia, kad pagal Konstituciją referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai. Juo negali būti sprendžiami, pavyzdžiui, tik tam tikroms savivaldybėms, teritorinėms ar kitokioms piliečių bendruomenėms aktualūs gyvenimo klausimai.

Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia. Tad pagal Konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję ar klaidinantys klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos.

Be to, piliečių pritarimas referendumo paskelbimui inicijuojant referendumą taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno referendumui teiktino klausimo atskirai. Tai reiškia, kad vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

Šių reikalavimų turi būti paisoma ir įstatymu reguliuojant referendumų skelbimą ir vykdymą. Pavyzdžiui, šiuo metu būtų negalimi tokie referendumai, kaip įvykęs 2014 m., kuriame Konstitucijos pataisos dėl žemės pardavimo užsieniečiams, referendumui inicijuoti reikalingo piliečių skaičiaus sumažinimo, kultūros vertybių apsaugos ir kitos buvo pateiktos kaip vienas klausimas.

KT pabrėžė, jog konstitucinis VRK statusas lemia atitinkamus jos įgaliojimus, kartu ir įgaliojimus prižiūrėti bei imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organizuojant ir vykdant referendumą, laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų.

Pabrėžta ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas turi įgaliojimus ne tik priimti nutarimą paskelbti referendumą, bet ir įgaliojimus priimti nutarimą įstatyme nustatytais pagrindais neskelbti referendumo.

Atsižvelgdamas į atskleistus konstitucinius reikalavimus referendumo organizavimui ir vykdymui, KT konstatavo, kad įstatyme turi būti nustatyti:

reikalavimas, kad referendumui siūlomas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus;

reikalavimai referendumui teikti tik aiškiai ir neklaidinančiai suformuluotus, kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų neapimančius klausimus;

– reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija;

– referendumą organizuojančios institucijos – VRK įgaliojimai užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą;

iš Konstitucijos kylantys pagrindai referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui neskelbti referendumo (Seimas turi pareigą neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų).

Konstitucija įpareigoja ir Tautą

KT pabrėžė ir tai, kad visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Ji riboja visus teisėkūros subjektus.

Tai reiškia, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią (ir referendumu), negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis.

Todėl reikalavimas laikytis Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti. Tad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu – referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.

Tai atitinkamai lemia VRKs pareigą neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo tokį Konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.

Taip pat įstatyme turi būti įtvirtintas pagrindas Seimui neskelbti referendumo, kai referendumui teikiamas priimti Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.

KT nutarimų teisinės pasekmės:

KT 2014 m. sausio 24 d. nutarimu pripažinus Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, neįsigaliojo iki tol galiojusi šio Konstitucijos straipsnio redakcija, įtvirtinusi, be kita ko, išimtinę Lietuvos banko pinigų emisijos teisę, t.y. euro įvedimo neatsisakyta ir prie lito negrįžta.

KT pabrėžė, jog įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos banko konstitucinio statuso, pagal kurį Lietuvos banko kompetencijos dalis yra patikėta Europos centriniam bankui ir Lietuvos bankas yra sudedamoji jo dalis. Taigi iš esmės buvo pripažinta iš Lietuvos Respublikos narystės ES kylanti pareiga įsivesti eurą, o Lietuvos banko statusas buvo apibūdintas kaip nacionalinis centrinis bankas, kartu esantis Europos centrinių bankų sistemos dalimi, turintis ribotą euro emisijos teisę. 

KT 2014 m. liepos 11 d. nutarimu prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinus Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 6, 14 straipsnius, jie turi būti atitinkamai pakeisti. Pirmajame jų turi būti įtvirtintas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymo nuostatų, antrajame – įtvirtinta Seimo galimybė neskelbti referendumo tuo atveju, kai jam siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Šis KT nutarimas nėra įgyvendintas – Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Referendumo įstatymo nuostatos nėra atitinkamai pakeistos.

Tačiau, kaip ten bebūtų, šiuo nutarimu iš esmės buvo užkirstas kelias inicijuoti populistinius referendumus, kuriais būtų siekiama, pavyzdžiui, paneigti žmogaus teises ar iš Lietuvos Respublikos narystės ES kylančius įsipareigojimus.