Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Trečioji – apie su rinkimais susijusius KT nutarimus.
2007–2015 m. KT priėmė ne vieną nutarimą, įtvirtinantį laisvų ir lygių rinkimų principą.
Vienas svarbiausių nutarimų – KT užtikrino, kad kandidatuojant į savivaldybių tarybas galėtų dalyvauti ir politinėms partijoms nepriklausantys asmenys.
KT taip pat išaiškino, kad piliečiai turi teisę nebūti jokios politinės partijos nariu, teisę iš jos išstoti, dėl to neprarasdami teisės kelti savo kandidatūrą rinkimuose.
Taip pat KT patvirtino reikalavimą kandidatams į savivaldybių tarybų narius pateikti informaciją apie jų teistumą.
O po KT nutarimo, kad rinkėjų balsai negali būti nelygiaverčiai, buvo perbraižytos vienmandačių rinkimų apygardų ribos.
Konstitucinis Teismas (toliau – KT) per 25-erius savo veiklos metus ne kartą sprendė su rinkimų teisės principų užtikrinimu ir įgyvendinimu susijusias bylas ir svariai prisidėjo prie to, kad Lietuvos valstybėje teisė rinkti savo atstovus į politines institucijas ir teisė kelti savo kandidatūrą rinkimuose atitiktų demokratinių valstybių rinkimų teisės principus.
Kelias į savivaldybę – ne tik partijų nariams
2007 m. vasario 9 d. nutarime nuspręsta, kad teisę kandidatuoti rinkimuose į savivaldybių tarybas turi ne tik politinės partijos, bet ir asmenys, nepriklausantys jokiai politinei partijai. Tokia teisė į politines partijas nenorintiems stoti asmenims buvo suteikta daugiau nei po 10 metų nuo įstatymo, reguliuojančio savivaldybių tarybų rinkimus, priėmimo.
Kontekstas. Kodėl prireikė įsikišti KT?
1994 m. priimtame Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad kandidatus į tarybos narius, be politinių partijų ir politinių organizacijų, turi teisę kelti ir visuomeninės organizacijos, galiojo tik šiek tiek daugiau nei mėnesį.
Tuomet nuostata buvo pakeista ir iki pat minėto KT nutarimo į savivaldybių tarybas galėjo būti renkami tik politinių partijų iškelti ir į jų sąrašus įtraukti asmenys. Vėliau tokios teisės neteko ir politinės organizacijos.
Savivaldybių tarybos yra renkamos tik pagal proporcinę rinkimų sistemą, t. y. savivaldybių tarybų nariai renkami tik iš rinkimams pateiktų kandidatų sąrašų, kuriuos galėjo pateikti tik politinės partijos. Rinkėjų pasirinkimas buvo apribotas, nes jie negalėjo rinkti ne partijų iškeltų kandidatų. Kita vertus, ir galimybės kelti kandidatūrą savivaldybių tarybų rinkimuose piliečiams buvo apribotos.
Abejonių dėl lygios rinkimų teisės pažeidimo kilo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kai į jį kreipėsi su Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu neregistruoti jo kandidatu į savivaldybių tarybų rinkimus nesutikęs asmuo. Tokios teisės pageidavo ir keletas asociacijų, sudarytų iš politinėms partijoms nepriklausančių narių.
Sprendimas. Ką nusprendė KT?
KT 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostata „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ prieštaravo Konstitucijai (119 str. 2 d.).
KT teigimu, pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nebuvo numatyta teisė asmenims būti renkamiems į savivaldybių tarybas nebūnant politinių partijų sąrašuose. Kitaip tariant, KT išaiškino, kad Konstitucijai prieštaravo nuostata, apribojanti piliečių pasyviąją rinkimų teisę.
KT taip pat pabrėžė, kad pati vietos savivaldos samprata reikalauja, jog būtų sudaryta kuo daugiau galimybių visiems konkrečios teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendimus dėl tos vietos reikalų tvarkymo. Taigi – ir kuo daugiau galimybių visiems tos vietos nuolatiniams gyventojams (ne tik politinių partijų iškeltiems ir į jų sąrašus įtrauktiems) varžytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje.
Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais yra konstituciškai nepateisinama, nes pažeidžiamas lygių rinkimų principas, o politinių partijų iškelti ir į jų sąrašus įtraukti asmenys įgyja privilegiją būti renkamais savivaldos rinkimuose.
Tokį savo sprendimą KT argumentavo dar ir tuo, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į politines partijas reiškia ir teisę nebūti politinių partijų nariu, teisę išstoti iš jų. Taigi asmuo, norintis iškelti savo kandidatūrą į savivaldybių tarybų narius, negali būti priverstas siekti narystės kurioje nors politinėje partijoje.
Tai reiškia, kad pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, teritorinių bendruomenių nariai – nuolatiniai Lietuvos gyventojai privalo turėti galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir neremiami jokios politinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius.
Tam, kad teisė kandidatuoti į savivaldybės tarybą būtų užtikrinta iš tiesų tinkamai ir nuolatiniai savivaldybių gyventojai ja naudotis galėtų be kliūčių, KT prireikė įsikišti dar kartą.
Taip atsitiko, nes Seimas, po aukščiau minėto KT nutarimo taisydamas Savivaldybių tarybų įstatymą, jame nustatė, kad nepartiniai asmenys savo kandidatūras savivaldybių tarybų rinkimuose gali kelti šalia politinių partijų sąrašų, dalyvaujančių rinkimuose. Taigi, galima sakyti, kad Lietuvoje buvo išrastas pasaulyje nematytas rinkimų naujadaras – pavieniai asmenys varžėsi su partijų kandidatų sąrašais.
KT 2011 m. gegužės 11 d. nutarime pripažino, kad toks teisinis reguliavimas taip pat neatitinka Konstitucijos, nes taip iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.
Teisti kandidatai privalo prisipažinti apie teistumą
KT taip pat yra sprendęs bylą dėl to, kokia informacija turi būti skelbiama apie kandidatą, siekiantį būti išrinktu į savivaldybės tarybą. Tokia byla ant Konstitucinio Teismo stalo atsidūrė, kai iš rinkimų sąrašų 2011 m. vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose buvo išbrauktas verslininkas Kęstutis Pūkas.
Teisė dalyvauti rinkimuose į Kauno miesto savivaldybės tarybą jam buvo nesuteikta dėl to, kad jis kandidato anketoje nenurodė fakto, jog yra buvęs teistas už sovietų okupacijos metais sunkiu nusikaltimu laikytą spekuliaciją.
K.Pūkas teigė, kad sprendimas tuo pagrindu neleisti jam kandidatuoti į savivaldybės tarybą yra neteisingas, nes atkūrus Nepriklausomybę spekuliacija kaip nusikaltimas buvo dekriminalizuota.
KT 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime nusprendė, jog tai, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, net jei ji vėliau buvo pripažinta nepavojinga, neprieštarauja Konstitucijai.
Tačiau KT nurodė, kad tokiu atveju, kai nusikalstama veika dekriminalizuota, informacija apie teistumą neturi būti skelbiama savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės. Taigi tam tikra prasme šiuo nutarimu KT apgynė K. Pūko teises. Beje, beveik po dešimtmečio KT apkaltos byloje pripažino, kad K. Pūkas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.
KT pabrėžė, kad:
Visuomenė turi teisę žinoti visą informaciją apie svarbius kandidatų į savivaldybės tarybą gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės apsisprendžiant, ar toks asmuo yra tinkamas atstovauti jų interesams;
Detali informacija turi būti nurodyta kandidato anketoje, pažymint, kada, už kokį nusikaltimą ir kokios valstybės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu;
Tačiau jei kandidatas buvo nuteistas už vėliau dekriminalizuotą nusikalstamą veiką arba už tokį užsienio valstybėje padarytą nusikaltimą, už kurį Lietuvoje nebaudžiama, to neprivaloma nurodyti kandidato plakate, kad rinkėjai nebūtų klaidinami ir nepagrįstai nesusidarytų neigiamos nuomonės apie kandidatą.
Po KT nutarimo Vilniuje padaugėjo rinkimų apygardų
Svarbu paminėti dar vieną KT bylą, lėmusią pokyčius rengiant rinkimus. Šioje byloje spręsta dėl vienmandačių rinkimų apygardų ribų. Seimo narių grupei kilo abejonių, ar tokiose vienmandatėse rinkimų apygardose, kokios buvo nustatytos tuo metu, buvę rinkėjų skaičiaus skirtumai nėra per dideli, ir ar dėl to nėra iškreipiama rinkėjų valia renkant savo atstovus į Seimą. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą rinkėjų skaičius vienmandatėse rinkimų apygardose galėjo skirtis net 40 proc.
KT 2015 m. spalio 20 d. nutarime nusprendė, kad įstatyme nustatytas rinkėjų skaičiaus nuokrypis, t.y. rinkėjų skaičiaus skirtumas konkrečioje rinkimų apygardoje lyginant su vidurkiu, kuris vienmandatėse rinkimų apygardose galėjo siekti iki 20 proc., yra akivaizdžiai per didelis, todėl įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.
KT išaiškino, kad dėl tokių didelių skirtumų mažose rinkimų apygardose rinkėjo balsas yra reikšmingesnis nei didžiosiose. Dėl šios priežasties rinkėjų balsai tampa nelygiaverčiai, neatspindima daugumos rinkėjų valia, neužtikrinamas sąžiningas ir skaidrus Seimo narių rinkimų procesas. Tokie rinkimai neatitinka konstitucinių lygių rinkimų teisės principų.
Vadovaudamasis tarptautiniais gerosios rinkimų praktikos standartais, KT nurodė, kad toks nuokrypis turėtų būti ne daugiau nei 10 proc. Nutarime pažymėta, kad Lietuvoje nėra tokių aplinkybių, dėl kurių kokias nors asmenų grupes būtų galima laikyti ypatingomis, kad dėl to būtų būtina taikyti didesnį nei 10 proc. nuokrypį.
Po šio KT nutarimo vienmandačių rinkimų apygardų ribos buvo perbraižytos. Vilniuje rinkimų apygardų padaugėjo nuo 10 iki 12 (tai reiškia, kad Vilniaus miesto gyventojai renka 2 Seimo nariais daugiau), o Kaune ir Šiauliuose jų skaičius buvo sumažintas; kitose vietovėse pakito rinkimų apygardų ribos.
2016 m. vykę Seimo rinkimai buvo organizuojami jau naujose, pagal KT nutarimą pakeistose vienmandatėse rinkimų apygardose. Jei gyventojų skaičius tam tikrose Lietuvos vietovėse smarkiai pasikeistų, vienmandačių rinkimų apygardų ribos vėl turėtų būti peržiūrimos ir tai turi būti daroma prieš kiekvienus Seimo rinkimus.
