Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.
Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Ketvirtoji – apie žiniasklaidos laisvę. KT 2000 m. spalio 23 d. paskelbė nutarimą, kad žiniasklaida gali be viešojo asmens sutikimo informuoti visuomenę apie jo privatų gyvenimą, o žurnalistą įpareigoti atskleisti informacijos šaltinį gali tik teismas.
KT nutarime konstatavo, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai.
Nutarime pabrėžta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.
Remiantis šiuo KT nutarimu, žurnalistas gali saugoti savo informacijos šaltinį visada, išskyrus išimtinius atvejus, kai turi būti ginamas kitas, svarbesnis, Konstitucijos saugomas interesas. Tačiau spręsti dėl žurnalisto pareigos atskleisti informacijos šaltinį gali tik teismas.
Nutarime pabrėžta, kad žiniasklaida gali be viešojo asmens sutikimo informuoti visuomenę apie jo privatų gyvenimą, jei tai gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Taip užkirstas kelias viešiesiems asmenims dangstytis nuo žiniasklaidos, užtikrinta laisvė kritikuoti jų veiklą.
Šios bylos nagrinėjimą inicijavo Seimo narių grupė. Pareiškėja prašė ištirti dviejų Visuomenės informavimo įstatymo straipsnių atitiktį Konstitucijai.
Pirmasis šių straipsnių teigė: „Viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio.“
Antrasis šių straipsnių teigė: „Informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.“
Dėl jų KT pasisakė nutarime, kurį pristatome žemiau.
Žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio: ką nusprendė KT?
KT pažymėjo, kad konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, ji yra svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida.
Tačiau KT taip pat pabrėžė, kad visgi ši laisvė nėra absoliuti, Konstitucijoje yra apibrėžtos jos ribos. Ji nesuderinama su:
nusikalstamais veiksmais;
tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu;
šmeižtu bei dezinformacija.
KT pabrėžė, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Taip elgtis galima, kuomet tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
KT pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą. Todėl negalima, įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, sudaryti prielaidas pažeisti kitas konstitucines vertybes.
Spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas
KT pažymėjo, kad iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kartu kyla ir žiniasklaidos laisvė, kurios garantijas privalo įstatymu nustatyti įstatymų leidėjas, kitaip tariant – Seimas.
Atskleidžiant šios įstatymų leidėjo pareigos turinį, išaiškinta, kad įstatymai turi įtvirtinti žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio.
KT pažymėjo, kad ši žurnalisto teisė nėra absoliuti. Tačiau ji gali būti ribojama tik vienu išimtiniu atveju – kai atskleisti informacijos šaltinį yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų to siekiant konstituciškai pateisinamu tikslu – siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas.
Jokiais kitais atvejais šios teisės riboti negalima.
Visa tai įvertinęs KT konstatavo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kurios nustatė absoliutų draudimą atskleisti informacijos šaltinį, prieštarauja Konstitucijai, nes nebuvo numatytas minėtas išimtinis atvejis.
Taigi žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio apskritai buvo apginta.
Atskleisdamas žiniasklaidos laisvės garantijas, kurios turi būti įtvirtintos įstatymu, KT taip pat konstatavo, kad įstatymu įtvirtinus žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, kilus klausimui, ar ši paslaptis turi būti atskleista, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar informacijos šaltinio neatskleidimas nepažeis Konstitucijos saugomų vertybių.
KT pažymėjo, kad Įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas. Tokių atvejų praktikoje buvo tik keletas.
Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso.
Nutarime pažymėta ir tai, kad tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paskleidimo į viešumą apribojimo.
Atskleisdamas iš Konstitucijos nuostatų kylančios žiniasklaidos laisvės turinį, KT rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.
Viešojo asmens privataus gyvenimo apsauga: ką nusprendė KT?
Pasisakydamas antruoju klausimu, dėl kurio kreipėsi Seimo nariai, KT pažymėjo, kad tarp Konstitucijos 22 straipsnyje, įtvirtinančiame privataus gyvenimo neliečiamumą, ir 25 straipsnyje, įtvirtinančiame teisę į informaciją, įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas visuomenės informavimo santykius, privalo jos paisyti.
KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžiama persekioti už kritiką, Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė.
Teismas pažymėjo, kad visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys bei kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Todėl visuomenės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas.
KT teigimu, šis interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju skelbiant visuomeninę reikšmę turinčią informaciją apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas.
Vadinasi, pažymėjo KT, žiniasklaida gali be asmens sutikimo informuoti visuomenę apie tokio asmens privatų gyvenimą tokiu mastu, kokiu to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę.
Atsižvelgdamas į tai, KT pripažino, kad Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, kurios sudaro galimybę tam tikrais atvejais informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą skelbti be jo sutikimo, atitinka Konstituciją.
Liepė apibrėžti, kas yra viešasis asmuo
Kartu KT pabrėžė, kad visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo negali nesitikėti didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis.
Viešiesiems asmenims, pasak KT, pirmiausia priskirtini asmenys, kurie dėl einamų pareigų ar savo darbo pobūdžio dalyvauja viešajame gyvenime. Tai – politikai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, visuomeninių organizacijų vadovai. Viešaisiais asmenimis gali būti laikomi ir kiti asmenys, jeigu jų veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.
KT konstatavo, kad Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra. Atitinkamai, pareiškė KT, įstatymų leidėjas, įstatymuose įtvirtindamas viešojo asmens institutą, turi apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti viešiesiems asmenims.
Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti informuotam apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką viešiesiems reikalams, pusiausvyros.
Nutarime pažymėta, kad asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nėra laikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims.
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui, gauti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko G. Songailos bei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros doc. dr. E. Šileikio rašytiniai paaiškinimai.
Seimas koregavo įstatymus
Seimas atsižvelgė į KT nutarimą. Pagal KT šiame nutarime suformuluotą oficialiąją doktriną įstatymų leidėjas atitinkamai pakoregavo Visuomenės informavimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą įtvirtindamas, kad viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus nurodytus atvejus.
Pagal įstatymą, įpareigoti atskleisti informacijos šaltinį arba taikyti įstatymuose nustatytas prievartos priemones, kuriomis siekiama atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas motyvuotu sprendimu, kai yra šios sąlygos:
išimtiniu atveju, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, to siekiant konstituciškai pateisinamu tikslu – užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, taip pat kai atskleidimas – paskutinė priemonė šiam tikslui pasiekti, kai kitomis priemonėmis atskleisti informacijos šaltinį nėra galimybės arba jos jau yra išnaudotos.
Minėtame įstatyme taip pat buvo apibrėžta viešojo asmens sąvoka. Tai – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.
