Fotografijos alchemikas Mindaugas Meškauskas, kuriam nuotraukas dovanoja fėjos
Fotografija domiuosi nuo paauglystės – anuomet, kaip ir daugelis gyvenusių sovietmečiu, fotografavau visokiom „Smenom“, „Liubiteliais“ bei „Sokolais“. Nors tai netapo mano profesija, tačiau niekados neapleidau šio pomėgio: fotografavau ir skaitmena, nuolatos sekiau fotografines naujienas, domėjausi įvairių autorių darbais. Fotografija buvo hobis, suteikęs gyvenimui džiaugsmo ir šviesos.
Savo profesinę veiklą susiejęs su televizija, čia įsisukau į vis naujų projektų, televizinių laidų bei realybės šou kūrimą. Ilgainiui pajutau, kad televizijoje kuriu labai efemeriškus dalykus – viskas, kas čia padaroma, yra pamirštama jau po mėnesio, mat žiūrovas gauna vis naują porciją niekados nesibaigiančio informacijos srauto. Galiausiai, po keliolikos darbo metų, viduje pajutau tam tikrą stygių ir ėmiau ieškoti kažko daugiau. Gal tai galima įvardyti prasmės ilgesiu?
Prieš dešimtmetį kolega Jonas Banys pasiūlė pažiūrėti filmuką apie tuo metu dar ne itin plačiai žinoma šlapio kolodijaus technika dirbantį fotografą. Jį peržiūrėjęs iškart puoliau ieškoti visos įmanomos informacijos apie šį procesą, kuris mane tiesiog apkerėjo. Netrukus internetiniuose archyvuose atradau gausybę skaitmenizuotos literatūros iš XIX–XX amžiaus, tarp jos – ir per du šimtus įvairiausio turinio leidinių apie šlapio kolodijaus procesą. Aš godžiau skaičiau viską, kur tik buvo paminėtas šis žodžių junginys. Atvirai sakant, ilgą laiką net nesupratau, apie ką skaitau, bet man buvo taip įdomu, kad nesilioviau to daręs. Tik po pusmečio išdrįsau tai, ką perskaitęs knygose, išbandyti praktikoje. Įdomiausia tai, kad man pavyko iš pirmo karto. Ir aš įnikau į šią fotografiją visa galva.
XIX amžiaus antrosios pusės, vadinamosios Viktorijos epochos, žmonės buvo nepaprastai kūrybingi ir imlūs naujiems dalykams: jie kūrė išradimus, eksperimentavo, buvo įsitraukę į įvairius ieškojimus ir jautėsi tiktais mokslininkais ir tyrėjais. Būtent tai labai tiksliai atspindi tuomet išrastas šlapio kolodijaus procesas. Fotografas čia tampa savotišku alchemiku, kurio darbe susijungia mokslas ir kūryba. Tai be galo įdomus procesas, o rezultatas – visada nenuspėjamas ir net šiek tiek mistiškas.
Šitokiu būdu sukurta fotografija man tapo savotiška alternatyva televizijos projektų kūrimui ir begaliniam skaitmeninių atvaizdų srautui. Šlapio kolodijaus procesas sulėtina ne tik kūrybą, bet ir patį gyvenimą. Juk vien tam, kad sukurtum vos vieną atvaizdą, turi susikaupti ir skirti maždaug valandą laiko, kurio metu pasiruošiama plokštelė, sudėliojamas kadras, eksponuojama, išryškinama, pasidžiaugiama tuo, kas pavyko, galiausiai nuplaunama ir nulakuojama plokštelė paties pasigamintu laku. Ši fotografija yra tiesiog kitokia ir daroma visiškai kitais nei dabar įprasta principais. Ji gimsta iš paties buvimo ir būtent tame slypi didelė dalis jos žavesio ir net stebuklo.
Šiandien yra įprasta, kad fotosesijos metu fotografai automatiškai padaro šimtus nuotraukų ir tik tada ieško pavykusios akimirkos atsirinkdami iš to, ką atranda užfiksuoti. Šia prasme skaitmeninė technika leidžia fotografui – koks netikėtumas ir paradoksas – nematyti ir negalvoti. Tuo tarpu savo fotosesijos metu aš įprastai padarau vos vieną kadrą. Ir būtent tai suteikia galimybę visiškai kitaip pažvelgti ne tik į konkretų žmogų, bet ir pačią fotografiją.
Neatsitiktinai ši fotografija vadinama lėtąja: priešais objektyvą žmogus ramiai turi išbūti maždaug 10 sekundžių. Tiesa, kai pradėjau fotografuoti ir dar neišmaniau šviesos, fotoaparato bei pačios technologijos ypatybių, žmonės fotosesijoje nejudėdami turėjo išbūti net ir pusę minutės – tai buvo rimtas jų kantrybės ir valios išbandymas. O žinote, kiek per tas 10 sekundžių skaitmeninis aparatas gali padaryti kadrų – 2 tūkstančius. Tad ši ilgoji ekspozicija tartum sutraukia žmogaus gyvenimą ir tampa savotišku jo portreto koncentratu, leidžiančiu pamatyti kur kas daugiau nei tik plokščią atvaizdą. Tai jau nebėra vien akimirka, ištrauka iš gyvenimo, bet savotiškas portreto bendravardiklis.
Tiek televizijos projektuose, tiek ir fotografijoje, visų pirma, aš tyrinėju žmones. Tai, žinoma, labai skirtingi pažinimo būdai: televizijoje mezgasi ir veriasi žmonių santykiai ir jų peripetijos, tuo tarpu fotografijoje gali atrasti žmogaus gelmę. Štai kodėl fotografuodamas kuriu specifinę atmosferą ir tokiu būdu stebiu žmogų – kaip jis ar ji elgiasi, ką kalba, ar jaudinasi, o savo jaudulį slepia po žodžiais, ar linkę bendradarbiauti. Šitaip bandau pažinti žmogų ir galvoje nusipiešti jo portretą ir tik tada sodinu priešais kamerą ir fotografuoju.
Kai kada tenka išgirsti pastabų ar net kritikos, kad fotografuoju vien įžymius žmones iš televizijos ir visiškai nesidomiu žmonėmis iš kasdienybės – kaimo diedukais ar degalinės pardavėjomis. Mano atsakymas paprastas – fotografuoju žmones, kurie supa mane kasdien, nes mus suveda bendri darbai. Taip tiesiog yra paprasčiau: aš juos pažįstu, mes dažnai matomės, tad fotografavimas tampa natūralia kūrybos dalimi. Būtent mano paties darbo specifika ir nulėmė, kad daugelis šių personažų yra gerai atpažįstami žmonės: aktoriai, muzikantai, dainininkai, fotografai ar žmonės iš televizoriaus.
Nuo senų laikų egzistuoja kolodijaus fėjos legenda. Sakoma, kad fotografuojant šiuo būdu visą procesą stebi kolodijaus fėjos. Ir jei tą dieną jos yra nusiteikusios gerai, jei fotografas jų neįžeidė, o jo darbas atrodo joms vertas, fėjos dovanoja paveiksliuką. Ir priešingai – jei fėjos dėl kažko rūstinasi ant fotografo, tuomet paveiksliuko nebus. Ši pasaka man labai patinka ir ji visada padaro įspūdį žmonėms, kurie atvyksta fotografuotis.
Fotografijos Mindaugas Meškauskas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė