Jadvyga Monstvilaitė – biologė, habilituota mokslų daktarė, profesorė. Mokslinė veikla – reljefo įtaka piktžolių rūšinei sudėčiai, piktžolių botaninė sudėtis ir jų naikinimas agrotechnikos bei cheminėmis priemonėmis.
Gimė 1919 m. rugsėjo 22 d. Plungėje, mokėsi Plungės gimnazijoje. Baigusi Šiaulių valstybinę mokytojų seminariją, mokytojavo Plungės valsčiaus Alksnėnų ir Narvaišių pradinėse mokyklose. 1947 m. baigė Valstybinio pedagoginio instituto Gamtos mokslų fakultetą Vilniuje. Studijas tęsė Vilniaus universiteto aspirantūroje ir Timiriazevo žemės ūkio akademijoje Maskvoje. 1953 m. grįžusi į Lietuvą, dirbo Lietuvos Žemdirbystės ir dirvožemio institute. 1958 m. įkūrė Herbicidų laboratoriją ir jai vadovavo iki 1991 m. Per penkis veiklos dešimtmečius paskelbė per 300 mokslinių darbų, iš jų 17 knygų ir brošiūrų, daug populiarių straipsnių.
Lietuvos MA Mokslininkų rūmų ir Lietuvos mokslininkų sąjungos narė.
Už nuopelnus žemės ūkiui ir mokslui Jadvygai Monstvilaitei buvo suteikti Nusipelniusios žemės ūkio (1969) ir Nusipelniusios mokslo veikėjos (1991) garbės vardai.
Mirė 2004 m. birželio 6 d. Vilniuje. Palaidota Plungės senosiose kapinėse.
Jadvygos Monstvilaitės įvaizdį taikliai nusakė Juozas Baltušis, ano šimtmečio vidury sutiktas Vilniaus Lenino prospekte: „Jūsų Mama – tai Lietuvos simbolis! Aukšta, liauna, vėjų nugairintu veidu, su kvepiančiais žolynais glėby!..“ – giedote išgiedojo klasikas. Tokia ji atrodė visiems – graži, ori, ypatinga. Tokia pasirodė ir man, dešimtmetei mergaitei, kai pagaliau ją, grįžusią iš aspirantūros Maskvoje, sutikau visam laikui. Mano vaikystė prabėgo pas senelius gimtojoje Plungėje be jos, o apsigyvenus Vilniuje, mano Mama iškart man tapo svarbi, nes buvo žymi ir daug nuveikusi. Gal vienintelė, – juk sunku būtų rasti kitą, į ją panašią. Taip atsilieps ir jos kolegos – tiek vyrai, tiek moterys, jos aspirantai mokiniai ir visi, kam teko ją susitikti, bendradarbiauti, visi išėjusieji ir tebesantys, kurie ją pažinojo ir tebemėgina įspėti Monstvilaitės fenomeną.
...Snarskis, Jucys, Stancevičius, Danta, Grigalauskas, Adomavičiūtė, Skališiūtė, Kišenytė, Kemešytė, Mejeris, Meklenburgas, Bėčius, Zalys ir Zalienė, Ladiga, Astrauskas, Laurinavičius, Natkevičaitė-Ivanauskienė, Šimkūnaitė, Pajarskaitė, Savickas, Savickaitė, Tarvydas, Tindžiulis, Kadžiulis, Vasinauskas, Tonkūnas, Būdvytis, Lazauskas, Jasaitytė, Vasiliauskas, Vasiliauskienė, Budrikis, Stonkus, Čiuberkis, Jagminas, Marcinkevičius, Jarumbauskas, Kviklys, Mikaliūnienė, Sruoga...
Tai toli gražu ne visos atsitiktine tvarka čia sukritusios mokslininkų pavardės, minėtos mūsų namuose ne kartą, ne du ir ne tris.
Mama buvo santūri ir taktiška, jai pusiausvyros galėjai tik pavydėti. Kartu tai buvo emocionali ir ambicinga asmenybė. Tad nenuostabu, kad vienas kitas profesinis ryšis gyvenimo tėkmėje yra keitęsis. Štai garsus botanikas profesorius Povilas Snarskis, kurio pavardę dar vaikas būdama išgirdau ir įsidėmėjau Mamai esant svarbią, toks pat svarbus išliko iki paskutiniųjų jos gyvenimo dienų. O pažinties griūtį su kitu, ne mažiau svarbiu profesoriumi Mama skaudžiai išgyveno: dalykinis bendravimas, prasidėjęs didžiausiu pripažinimu, pagarba ir abipusiu žavėjimusi, ilgainiui negrįžtamai virto giliausiu antagonizmu.
„Abi Irenos ir Šalna“ – Irena Kavoliūnaitė, Irena Puzinaitė ir Antanas Šalna – buvo minimi vos ne kasdien po kelis kartus. Tai ilgamečiai bendradarbiai vokiškiai – jos mokiniai, tapę artimi ir mylimi, tarytum jos šeima ir laimė – kitos nebuvo skirta.
Gal nesuklysiu tvirtindama, kad dauguma pažinojusių Jadvygą Monstvilaitę, apsipratę su nekintamu mokslininkės, profesorės, daktarės, vedėjos, vadovės, knygų autorės ir pranešėjos įvaizdžiu, nė nesusimąstė – kaipgi čia nutiko, kad tokia išvaizdi ir talentinga moteris su gražia kasų karūna aplink galvą liko viena? Nejau jos niekas nemylėjo, nejau išties jai rūpėjo tik piktžolės ir herbicidai?..
Buvo įsimylėjus ir pati, ir ją buvo įsimylėję. Ir ne kartą.
Pirmąsyk Mama pamilo Vilniuje ir buvo labai mylima, kai man buvo ketveri. Monstvilaitei likimas dovanojo išrankaus ir rafinuoto, impulsyvaus, įspūdingo ir žymaus žmogaus meilę. Išvydęs ją Švietimo ministerijoje, besileidžiančią laiptais žemyn, jis lyg teatre priklaupė ant vieno kelio ir artistišku gestu sustabdė, kreipdamasis: „Karaliene...“ Netrukus visai galvą pametė dėl jos, užvertė mažą jos kambarėlį gladijolių glėbiais, prirašė aistringų laiškų, vadindamas ją negirdėtais meilybiniais vardais ir vardeliais. Kas žino, kaip būtų tęsęsis šis gaivališkas ryšis, jei ne toji nelaukta skubi telegrama, kurią ji gavo pas tėvus į Plungę atvažiavusi: „Skubiai parvažiuok N mirė“. Jau mokėjau skaityti. Ašarodama ji išskubėjo pakalne į Vilniaus traukinį.
Buvau dvylikos, kai po Mamos maskviškės aspirantūros mudviem apsigyvenus Mokslininkų namuose, dar kokius penkerius metus mūsų pašto dėžutę bombardavo laiškai iš svetur, pasirašomi NN. Išliko jo telegramos ir anų laikų naujovė – fototelegramos. Galėjau įgyti mylintį įtėvį ir du labai draugiškus įbrolius su jaukia jų senele, mirusios jų mamytės mama. Tik būtų tekę visam laikui išvykti iš Lietuvos – tasai mano Mamą mylėjęs žmogus buvo Tarybų Sąjungos ambasados pareigūnas vienoje Rytų šalyje. Mama išlaikė jo dovanotą žalsvą, rausvomis roželėmis margintą vėduoklę, kvepėjusią sandalo medžio aromatu ir rytietišką jaunos moters skulptūrėlę iš gelsvo akmens. Aš vis tebesirengiu perskaityti NN man dovanotą Servanteso „Don Kichotą“...
Ant Mamos rašomojo stalo nuolat stovėjo nedidelė rusva šlifuotos uolienos nuolauža su grakščia varine driežo figūrėle. O knygų spintoje tebėra šimtus kartų skaityta, nepabostanti sakmių knyga su linkėjimais man pabuvoti tuose tolimuose kraštuose, apie kuriuos taip vaizdžiai rašo knygos autorius. Aprašomų kraštų kalnuose gyvenanti gražuolė, pasiverčianti nepagaunamu driežu... Bet tai jau kito Mamos gerbėjo NNN atminimas.
Vėliau pažinau dar ne vieną dėl Monstvilaitės galvą pametusį.
Kai Mamai sukako 43-eri, ji iš tikrųjų rimtai nusprendė tekėti. Būčiau įgijus išvaizdų garbios profesijos įtėvį su dviem įseserėm ir mažamečiu įbroliu (jų mamytė buvo mirusi). Jau nuspręsta buvo, kur Vilniuje gyvensim, kaip paskirstysime kambarius, kaip sutalpinsime baldus. Tačiau paskutinę minutę ir jam Mama atsakė, sukeldama daug kalbų, užsitraukdama pretendento pyktį.
Kažin ar ją pabaidė tik griežtas religingo tėvo laiškas iš Plungės, draudžiąs tekėti, juk Kazys Kaukas, mano tėtė, tebebuvo gyvas. Taigi, ji, nors oficialiai išsiskyrusi, bet kaip gyvanašlė pagal bažnyčios kanonus neturėjo teisės kurti kitos šeimos. Vėliau Mama lyg ir teisinosi, kad netekėjo neva mano labui, suabejojusi, ar būsimasis vyras rūpinsis ir manimi tiek pat, kiek savo tikraisiais vaikais. Neįtikinamai skambėjo ir žaismingas jos aiškinimas, kad sprendimą dėl vedybų ji patikėjo... automobilio vairui: „Vairavau iš parduotuvės veždamasi naują pietų servizą ir tariau sau – kur vairas pats pasuks, ten servizą ir vešiu.“ Ir nutikę taip, kad vairas tvirtai pasukęs į jos pačios namus. Taip mudvi įgijome iškilmingų pietų servizą, beje... taip ir likusį neišpakuotą.
Tikroji iširusių vedybų priežastis, man regis, – be galo stiprus Mamos troškimas būti nepriklausoma. Nors ji aiškiai pavyduliavo ištekėjusiai bičiulei Anicetai – ją suerzindavo dviejų pagyvenusių žmonių meilūs kreipimaisi viens į kitą „pupulėli“, rankų pasiglostymai ir bučkiai į pavytusį skruostą, tačiau Monstvilaitę, besirūpinančią maistu, skalbiniais ir vyru su trimis vaikais, sunku įsivaizduoti. Ji – tribūnoje, prezidiumuose, komandiruotėse, seminaruose, konferencijose, posėdžiuose, disertacijų gynime, televizijoje, žodžiu, viešumoje, štai jos įvaizdis.
Viskas turėjo vykti „pagal planą“ ir „pagal tvarką“, taip ji sakydavo. O derintis prie kitų tvarkos ir planų kažin ar bebūtų norėjus.
...Esama gilesnių tokios nuostatos priežasčių. Pačioj gyvenimo pradžioj, žydinčioj jaunystėj likimas jai švystelėjo stulbinamą dviejų vyriškių kontrastą: ramų, dorą, tačiau, pasak jos pačios, „be polėkių“ mano kariškį tėvą ir tą kitą – išskirtinai talentingą, ryškų, nenuspėjamą, gaivališką, vieną ryškiausių Lietuvos asmenybių apskritai, gebėjusį vienu akimirksniu mano gražuolę Mamą panardinti į audringiausių jausmų sūkurius. Tarytum ji lyg Pelenė būtų atsidūrusi stebuklinėj pasakoj, iš savojo pastogės kambarėlio patekdama į žėrinčius aistrų rūmus.
Toji nelemta skubioji telegrama žaibu nuvėrė mano Mamą visam likusiam laikui, paliko ją apstulbusią, nustėrusią. Gal dar tikėjosi ko nors, gal ieškojo, laukė, dairėsi, tačiau tokių stebuklingų rūmų jau niekad neberado. Netrukus ims ryškėti jos nuostata – tik darbas vienintelė patikima satisfakcija.
Būdama charizmatiška, Mama aukštus reikalavimus kėlė ir kitiems. Nelengva buvo ją sudominti. Sunku patikėti, kad Mama pastebėtų bibliotekininką, buhalterį ar paštininką. „Nerimtas reikalas, neįdomu“, sakytų. O štai – gydytojas, chirurgas, režisierius, dirigentas ar aukšto rango kariškis, pasak jos, tai – tikro vyro vertos profesijos. Bėda, kad net ir tie „tikrieji“ prieš Mamą pasijusdavo kaip „pamokų neišmokę“ ir „egzamino neišlaikę“. Anas stebuklingųjų rūmų švytėjimas lyg burtas bus likęs nesulyginamas su niekuo, o burtažodis, deja, ano žaibo telegramos nutrenktas.
Mėgstamiausia Mamos knyga – apie Petrą I. Skaitė ją daugybę kartų, mėgo pasakoti to valdovo viešojo ir asmeninio gyvenimo epizodus, citavo jo žodžius. Ji aiškiai žavėjosi tuo personažu. Gal toks ir buvo jos įsivaizduojamas herojus?
Atsigręžus į ankstesniuosius metus matyti, jog trumpai tetrukęs Mamos vedybinis gyvenimas karo metais, be sumaišties, nelaimių, ligų ir dvasinių traumų, ne ką daugiau tepasiūlė.
Karo išvakarėse už kapitono Kazio Kauko ištekėjusi mano aštuoniolikmetė Mama netrukus išgyveno du nelaimingus gimdymus. Būčiau turėjusi du broliukus, deja, pirmojo nė pakrikštyti nesuspėjo, o antrasis, Kaziukas, išgyveno vos vieną dieną. Mama nušalo kojas, susirgo reumatu ir sunkiu kojų venų uždegimu. Karo ligoninėje Kaune išgulėjo paslika pusiau paralyžiuota, neaplankyta – juk karo metas, namiškiams iš Plungės toli, o mano karininkas tėtė jau slapstėsi, nes nuginkluotas ir priverstinai įtrauktas į Raudonąją armiją, iš jos dezertyravo. Kai po trijų ilgų mėnesių vieną šeštadienį Mamos kairioji ranka nežymiai krustelėjo ir per sekmadienį išsimiklino iki kilstelėjimo, į darbą pirmadienį atėjęs gydytojas nesidrovėdamas apsiverkė iš džiaugsmo – jau buvo susitaikęs su mintimi, kad Mama nepasveiks. Gydytojas gailėjosi jaunutės mano Mamos, pats kasdien plovė jos kojose atsivėrusias žaizdas ir liūdnai prognozavo, kad kraujagyslių liga jau liks visam gyvenimui.
Mama ne kartą pasakojo tą liūdną istoriją. Daug kartų mėgino nupasakoti ir savo būseną, kai žaizdoms apgijus, ji pagaliau pakilo iš patalo ir lėtai nuėjo link geležinkelio stoties. „Ėjau kaip nesava, žvalgiausi tarsi kitom akim, kažkas pasikeitė giliausiose mano esybės gelmėse... Tarytum kas užbraukė buvusį nerūpestingą gyvenimą ir juodu brūkšniu jį nuo manęs atskyrė...Tarytum žaizdos būtų atsivėrusios ne tik kojose, bet ir širdyje. Jaučiausi visiškai viena visam visam pasauly...“ – sakydavo. Po metų gimsiu aš, o karui pasibaigus tėtė bus įskųstas, suimtas, tardytas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio. O mano Mama trauksis iš nebejaukių gimtų vietų, išvažiuos į Vilnių mokslų siekti...
Atsigręžus į dar ankstesnius laikus, į jos paauglystę, atsiveria pirmoji skaudi netektis – ankstyva motinos Barboros Monstvilienės mirtis. Dievobaimingasis tėvas Juozapas Monstvilas buvo griežtas, švelnumo stokojęs, labiau rūpinęsis ūkiu, namo statyba ir bažnyčios reikalais. Tad penkiolikmetė Monstvilaitė jau bus pažinusi nesaugumą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai jau nebedirbo, turbūt nebuvo nė dienos, kad savo mamos Barboros neprisimintų – kokia graži ji buvusi, kokie gražūs jos plaukai ir balsas, kaip plungiškiai ją mylėję, kaip ilgai skambėjo varpai, jai mirus, kaip ji didžiavosi, kad turi savų malkų iš paveldėto miško, o užrašydama nuosavybės popierius vyrui, tepadėjusi tris kryželius, nes rašyti nemokėjo... Malkų ryšelį pardavusi, įduodavo centų dukrai Jadvygai ir sūnui Liudviui. Tėvas buvęs ne tik griežtas, bet ir labai šykštus...
Laimingiausios vaikystės minutės – sekmadienį per sumą. Visi bažnyčioje, o Jadzelė, jau atbuvusi mokinių mišias, namie viena. Tuomet galėjo praverti kampinę lentyną ir iš puodynės atsargiai pasikabinti šaukštelį medaus...
Mudvi esam ilgai tyrinėjusios vieną Barboros nuotrauką, nesuprasdamos, kas per apavas kyšo iš po jos ilgo žiemiško sijono. Vailokai? Vilnonės kojinės? Ir Mama ašarojo prisiminusi, kad iš tiesų – tik kojinės. Su klumpėm fotografuotis nenorėjo, o batų neturėjo
Sunku pasverti, kiek prigimtis užprogramavo, o kiek patirtieji gyvenimo smūgiai vertė mano Mamą nepaprastai valingai siekti profesijos aukštumų. Dievas tik žino. Ji tvirtai ėjo pasirinktuoju keliu, viskas vyko „pagal planą“ ir „pagal tvarką“. Tai reikštų, jog pasitikėjo tik savo pačios jėgomis ir gebėjimais, nieko iš niekur neprašė, užsidirbo viską savo rankomis, užsitarnavo savo pastangomis. Buvo nepaprastai ištverminga ir kantri, niekam nesiguodė ir nesiskundė. „Kai sunku, sukandu dantis ir atlaikau“, – sakydavo.
Jadvyga Monstvilaitė – savo meto mokslo visuomenės elito pažiba, privalėjo ir mokėjo būti pasitempusi. Rengėsi klasikiniu stiliumi, mėgo griežtus angliškus kostiumėlius ir šilkines bliuzeles. Siuvosi pas geriausius Vilniaus siuvėjus: Opulskienė, Levitanienė, Kacas, Segalis – siuvėjai, pas kuriuos lankytis buvo prestižo klausimas. Jei reikėdavo „gauti“ geresnį audinį ar kailiuką drabužio papuošimui, ją globojo „Ramunės“ fabriko direktorė Pabedonoscevienė, kažkodėl vadinama Regina Ivanovna.
Mama kasmet stengdavosi įsigyti ką nors nauja. Madų nesivaikė, pasitikėjo siuvėjų skoniu ir patarimais. Chruščiovo laikais, kai jau galėjo laiškais susirašyti su Kanadoje po karo atsidūrusiu broliu Liudviu ir siuntinių iš jo gauti, Mama siūdinosi iš atsiųstųjų mandresnių audinių, tiesa, vis tiek rinkdavosi santūrias, ramias spalvas, neįmantrias faktūras. Papuošalų turėjo nemažai, bet retai jais puošdavosi. Vis nebuvo kaip: „taigi į Sachaliną važiuosiu“ (taip vadinta atokesnė bandymų vieta), su žiedais kvailai atrodysiu, ką mano darbininkės Dusia ir Marusia pasakys“, arba: „prezidiume būsiu, sėdėsiu šalia Sniečkaus. Su karoliais?.. Na jau, nei šis, nei tas“, arba: „tribūnoj su auskarais? Eik, eik, pas mus nepriimta“ ir pan. Daugiausia, ką sau leisdavo – segę, broškute vadinamą, įsisegti. Ir kosmetikos nenaudojo, tik keletą paprastų kremų – „Gintarinį“ arba „Nivea“. Matyt, teisingai jautė savąjį įvaizdį, kurį taip tiksliai įvardijo rašytojas Juozas Baltušis: „Jūsų mama – tai Lietuvos simbolis! Aukšta, liauna, vėjų nugairintu veidu, su kvepiančiais laukų žolynais glėby!“ – garsiai išgiedojo klasikas, sutiktas prospekte netoli „Svajonės“ parduotuvės, net aukštaūgis milicininkas iš kryžkelės atsigręžė. Kvepalus mėgo, vis turėjo įvairių, rinkosi gėlių aromatus. Atsidusdavo, prisiminusi aukštakulnius batelius. Ir skrybėlaičių pagal skonį nieks nebepagamindavo – tarpukario meistrų jau nebebuvo, o naujieji „atbulom rankom dirba, formų neturi ir jų filcai grubijoniški, tik vailokams tinka“, – taip įvertindavo buitinių kombinatų modeliuotojų galimybes.
Kiekvieną rudenį važiuodavo į Krymą arba Kaukazą atostogų. Sakydavo, kad tenykščiai mineraliniai šaltiniai naudingi jos venoms. Manau, kad Pietų kurortų pomėgis bus pabudęs dar studijuojant Maskvoje, nusižiūrėjus į tenykščių mokslininkų ir profesorių pomėgius. Iš jų bus girdėjusi apie vadinamąjį „barchatinį“ rudens sezoną, bus tylom prognozavusi – „kai galėsiu sau leisti, ir aš į Pietų kurortus važiuosiu“. Galbūt ir maskviškių profesorių kabinetų griežtasis dizainas bus mano Mamai įspūdį padaręs – savąjį kambarį Mokslininkų namuose ji būtent taip ir apstatė: prie lango rašomasis stalas, greta knygų spinta su specialios literatūros tomais, prie kitos sienos sofa, žurnalinis staliukas bei du foteliai ir kilimas po jais. Tame kambaryje jauteisi ne į namus, o kaip pas viršininką patekęs.
Mamai į kurortą išvykus, likdavau pas jos bičiulę Anicetą arba pas kaimynę Rutkauskienę, arba su Zose, arba Genute, arba su Anele, o dar vėliau – su Pole, arba kita Zose, žiūrint, kuri padėjėja tuo metu tvarkė mūsų ūkį – virė valgį, eidavo į parduotuvę, skalbė. Tarnaitėmis jų Mama nevadino, tik vardais. Mokėjo joms atlyginimus sudarydama sutartis, kad vadinamasis stažas kauptųsi, ir visoms kuo nors padėjo – priregistruodavo Vilniuje, ir visas išleido į siuvėjų kursus.
Gražius, ilgus savo plaukus Mama nusikirpo tik gerokai po penkiasdešimtmečo, po savo tėvo mirties, kai jis jau nebegalėjo žemaitiškai pabarti: „Jedvyga, tik nekėrpk plaukum, vo būsi lygu vuožka be ragum.“ Vaikystėj ir paauglystėj ji pindavo dvi kasytes – sklastymas visada per vidurį. Kasytėms augant, jas suko aplink ausis, vėliau dėliojo skersai žemiau pakaušio. Vėliau jau pynė dvi ilgas kasas ir suko jas aplink galvą, susmaigstydama įvairiaspalviais kauliniais smeigtukais. Grįžusi iš Maskvos, pindavo vieną kasą ir vėl dailiai susukdavo aplink galvą, sutvirtindama tą „karūną“ metaliniais smeigtukais. Mėgo palei smilkinius plaukus sudrėkinti ir suspaudyti retro bangelėmis. Pastebėjusi ties sklastymu vieną kitą pražilusį plauką, tuojau tokį išpešdavo lauk. Vėliau pražilusius plaukus prašydavo išpešioti Zosę arba Genutę, ar kurią kitą tvarkytoją, kartais tą procedūrą leisdavo atlikti ir man. Stengėsi plaukus prižiūrėti, prašydavo įtrinti svogūnų tyre ir ricinos aliejumi, vėliau kvapniu biokrinu. Ilgainiui plaukai nebebuvo pinami, o tik sukami į puošnų kuodą žemiau pakaušio, mat bičiulė Aniceta, kaip „moderniškesnė“, pakomentavo, kad kasos nebemadingos.
Jadvyga Monstvilaitė turėjo daug talentų – galėjo būti ne vien mokslininkė. Galėjo būti puiki pedagogė, gera psichologė. Ji puikiai rašė – eilutės tiesiog liete liejosi. „Reikia tik pirmąjį sakinį sugalvoti, paskui eina kaip iš pypkės“, sakydavo. Rašė sklandžiai, išsamiai ir logiškai. „Kad tik nebūtų skystai“, juokaudavo. Rašė straipsnius, atsiliepimus, pranešimus, knygas.
Rašė ilgus laiškus ir sau pačiai, „kai nesimiega, kai norisi ilgai žiūrėti į tamsų dangų ir kalbinti mėnulį“. Tie laiškai – be kreipinių, be pasisveikinimų ir atsisveikinimų, be pradžių ir be pabaigų, parašyti vienu ypu, mintyse jie tikriausiai buvo kam nors skiriami, tačiau kažkodėl liko neišsiųsti. Kai kurie ilgi įrašai užrašų knygutėse ir bloknotuose labiau panašūs į pokalbius su savimi, nei kad į komandiruotės įspūdžius. Mama mėgo ir mokėjo būti viena.
Monstvilaitė buvo artistiška natūra. Ji pasakodavo nepaprastai išraiškingai ir įtaigiai, virtuoziškai žaisdama pauzėmis, sakinio melodikos moduliacijomis, net tembrais. Ištardavo personažo vardą ar pavardę taip vaizdžiai, kad aiškus buvo ne tik pasakotojos požiūris, bet kaip ant delno ir veikėjo charakteris, jo išvaizda, kalbos ypatumai, net eisena ir balso tipas. Artistiškumas, be abejonės, buvo didelis jos privalumas ir rimtoje tribūnoje. Turėdama gerą iškalbą, tiksliai nujausdama auditorijos atmosferą, Monstvilaitė žaibiškai užmegzdavo kontaktą su klausytojais. Kai grįžusi namo pranešdavo „pa-vy – ko“, jos akys žibėte žibėjo. Būdavo laiminga. „Tau visuomet pavyksta“, provokuodavau. O ji: „Nesakyk, kiekvienąkart viskas kitaip.“ Ir aplodismentai jai rūpėjo. Visuomet pabrėždavo, kada „labai plojo“, o kada „taip sau tiktai“.
Mama pastebimai žemaičiavo, buvo išlaikiusi žemaičių mąstymo būdą. Jos kalba mirgėjo nelauktais palyginimais, netikėtais minties posūkiais, perkeltinėmis prasmėmis ir metaforomis, originaliomis asociacijomis. Nevengė aštresnio tarmiško žodelio. Tatai drąsiai ir pikantiškai kontrastavo gana konservatyviam jos būdui. Prieštaraudama ji dažnai ištardavo tuo pačiu ritmu tą patį neiginių junginį: „Ne, ne! Nenenenene! Ir dar kartą – ne!“. Su dukromis Monika ir Ūla tučtuojau prie neniavimo prisijungdavome ir po tokio terceto gardžiai visos kvatodavome.
Mama mėgo sugalvoti ir krėsti „štukas“. Buvau penkiolikos, kai ji, neapsiklausydama mano prašymų pirkti pianiną ir leisti mane į muzikos mokyklą, nupirko man akordeoną „Akkord“. Nuvažiavusios į Plungę, prie senelių trobos pagal Mamos režisūrą atėjome aplinkiniu taku nuo daržinės pusės. Turėjau už kampo plėšti akordeonu, kad seneliai atbėgtų ir stebėtųsi. Mama liepė „grajyti“ vis garsiau, o pati per tvoros tarpą žiūrėjo, kol pagaliau sulaukėme ne tik senelių, bet ir kaimynų: „vo jezusmaryje, bene bus ubagai užpuolę“. Mamai tuomet buvo 40. O įžengusi į septintąją dešimtį, Sapieginės miške žiemą ji drauge su anūkėmis Monika ir Ūla važinėjosi nuo kalno. Mergaitės – sėdom ant mokyklinių kuprinių, o jų Babytė – ant savosios nelabai didelės rankinės. Nuslydusi nuo „transporto“, čiuožė kvatodama sėdom toliau, kol įvairavo į pusnį, kad net kepurė nuskrido.
Nors augo greta bažnyčios, zakristijono Monstvilo šeimoj, religinga nebuvo. Gyvenimas šalia kunigų kaip tik bus paveikęs atvirkščiai. Pasakodavo, kaip tėvo liepiama, padėjo kraustytis vienam kunigui, pernešdama knygas į kitą kambarį. Benešant knygų glėbį, viena jų iškrito ir iš jos ant grindų pažiro daugybė įvairių garsios to meto artistės nuotraukų. Tas pats kunigas ir jai sakė: „Jadzele, auk greičiau... na, kodėl tu dar nepilnametė...“
Taigi, pamaldi nebuvo, tradicijų prisilaikė nesigilindama į jų prasmes. Per bažnytines šventes smagu buvo pasisvečiuoti pas Anicetą, ir tiek. Į Dievo sąvoką gilintis vengė. Ne kartą virpančiu balsu su didžiausiu grauduliu sakė: „Nėra Dievo. O jei yra, tai jis labai piktas ir neteisingas. Kaip jis galėjo leisti mano mamai numirti...“
Į bažnyčią nėjo, laikėsi bendražmogiškų padorumo taisyklių, niekieno patarimo neklausdama. Buvo mėgstama ir gerbiama. Pas Monstvilaitę daug kas ateidavo tartis ir guostis. Ne tik moterys, bet ir vyrai patikėdavo jai asmenines paslaptis. Mama mokėjo išklausyti, nedarydama „tragedijų“, mokėjo paprastai „be didelių filosofijų“ paguosti ir palaikyti, arba, kaip pati sakydavo, „supurtyti“. Ji gaudavo ilgų laiškų su kreipiniu „Vadove“, tačiau tuose laiškuose dažnai buvo rašoma ne apie piktžoles ar herbicidus. Atsidususi sėsdavo prie stalo ir kaip išmanydama rašė atsakymus į tuos klausimus „ne apie herbicidus“. Niekuo nesistebėjo ir nesipiktino, niekuomet neapkalbinėjo: „Visko būna“, sakydavo.
O pačiai sau patarti sunkiau buvo. Ir guosti save sunkiau. Įžengusi į antrąją gyvenimo pusę, pasiekusi profesijos zenitą ir ilgai jame švytėjusi, turėdama daugybę garbės vardų ir apdovanojimų, Mama vis dar dirbo. „Be Vokės – ne gyvenimas“, sakė. Kai ją, sulaukusią 75-erių, Vokės filialo direktorius mandagiai, bet nedviprasmiškai paragins trauktis „užtarnauto poilsio“, ji neregėtai sutriks, įsižeis ir nustebs jau du dešimtmečius išdirbusi viršaus. Išėjusi to poilsio, ji vis vien važinės į Vokę, dirbs savo noru, prie „savo“ rašomojo stalo. Į klausimą „kada kėleisi?“, išgirsdavau vis tą patį: „Po šešių penkiolika“ – „Taip anksti?“ – „Ką tu, juk pusę aštuonių jau Vokės autobusiuke turiu sėdėt.“ Taip ir kėlėsi pusę šimto metų į savo numylėtą Vokę vis „po šešių penkiolika“... Grįžimas po darbo – visuomet tas pats – pusę septynių. Įprasta buvo, kad Mama maždaug be penkiolikos septynios paskambins į duris Vaižganto gatvėj, užeis, mes gersim arbatą su jos atsineštais skanėstais, anūkės Monika ir Ūla bus išklausinėtos, kaip joms einasi. Atsipūtusi ji keliaudavo „į Tverečiaus gatvę“, ir niekad nesakydavo „važiuoju namo“.
Mama nemėgo svečiuotis ir pati pobūvių neruošė. Nuvažiuodavo tik į Lazdynus, pas viso gyvenimo bičiulę Anicetą. Ir tai ne per dažniausiai, tik kuria nors proga kviečiama. Namie vis rasdavo, ką veikti. Į klausimą „ką veiki?“ telefonu dažniausiai atsakydavo „sėdžiu prie rašomojo stalo“. Tai būdavo dalykiškasis atsakymas. Pakilusis atsakymas – „mezgu“. Jaunystėj Mama įvairiausiais būdais siuvinėjo staltieses ir staltiesėles, takelius, pagalvėles. Rankdarbių išmoko dar mokykloje. „Darbeliai“ buvo jos mylima pamoka, mokytojos buvo nuolat giriama. Vėliau pamėgo nerti vąšeliu. Žiūrinėdamas tą gausybę įvairiausių mezginių, supranti, kad Monstvilaitei tai buvo tvarkos, harmonijos, stabilumo, simetrijos ir pusiausvyros simbolika. Ji puikiai jautė formą – iš anksto apskaičiuoti sudėtingiausi raštai ir ornamentai stebėtinai kantriai ir be klaidų buvo įveikiami ir užbaigiami iki galo. Ji džiaugėsi savo rankdarbiais kaip tikra menininkė, kūrėja ir atlikėja: „Čia juk tokia matematika!“, sakydavo didžiuodamasi.
Mėgo gražius indus, servizus, visokias vazeles ir žvakides bei kitokius dailius niekučius. Mėgo džiovinti gėles, pati komponuodavo puokšteles, dekoruodama namų kampelius. Tai suteikdavo jaukumo jos tyliame bute, vienumoj leidžiant vakarus ir savaitgalius, jei nevažiuodavo į Šilą. Sodas su nameliu metams bėgant darėsi vis svarbesnis, vis mielesnis. Rimstant profesijos azartui, ji traukdavo į Šilą, ir vis dažniau nuvažiuodavo į Plungę, rūpinosi atgauta tėvų žeme ir mišku.
Profesijos azartas rimo ne tik savaime. Sąjūdis, įsiūbavęs patriotiškus jausmus, atnešęs Nepriklausomybę, įsiūbavo ir nenumarintą atsakomybę už žemę, už švarius vandenis ir ne tik gausią ir skalsią, bet ir švarią duoną. Rankomis apkabinę Baltiją, paskelbėme pasauliui, kad Ignalinos atominė tokia pat nesaugi, kaip ir Černobylis, kad pesticidai – nuodai, o kolūkiai ir melioracija – labai blogai. Tik nesugalvojome, kaip tas blogybes galėtume ištaisyti per vieną dieną. Žemės reforma ilgam užsitęsė. Tiesa, neariamų ir nesėjamų laukų ilgainiui mažėjo ir galingųjų usnių pakelėse vis rečiau kur begalėjai išvysti. O juk pradžioj atrodė, kad visas kraštas užeis kone žmogaus ūgio usnimis. Žvelgdama į piktžolėtus javus ar apleistus dirvonus, Mama giliai dūsavo, jos veidas niaukėsi, ilgam likdavo be ūpo. Žodis „herbicidai“ tuomet suskambo kaip kaltinimas, kone prakeiksmas. Nebegalėjo ji pagrįstai didžiuotis įkūrusi Herbicidų laboratoriją ir daugiau nei tris dešimtmečius jai vadovavusi, tyrusi laukų piktžolėtumą ir vykdžiusi mokslinius herbicidų normų bandymus. Tą pokytį giliai išgyveno kaip atstūmimą, kaip asmeninę traumą. Gal atklysdavo galvon abejonių dėl pasirinktos profesijos prasmės, o kartu ir dėl viso gyvenimo prasmės. Iš Herbicidų laboratorijos 40-mečio minėjimo Vokėje grįžo sutrikusi, liūdna. Ir nuotraukose matyti, kad šventės nejuto. Iš tikrųjų „jos“ laboratorija palaipsniui nyko, išlaikymui ėmė trūkti lėšų, darbuotojai skirstėsi – kas pensijon, kas į kitus darbus. Rūmus perleidus Bajorų sąjungai, visas Vokės filialas persikėlė į kuklų pastatą sodybos pakraštyje ir netrukus Herbicidų laboratorija galutinai iširo. Mama kentėjo ir tylėjo dantis sukandusi.
Prieš dešimtmetį prasidėjusi laidotuvių virtinė tęsėsi toliau. Kaune mirė mano tėtė Kazys Kaukas. Į laidotuves, ilgai dvejojusi, ji visgi atvažiavo, tos pačios ištikimosios bičiulės Anicetos įkalbėta ir jos lydima. Kanadoje mirė brolis Liudvikas, o neilgai trukus ir brolienė. Vienas po kito išmirė pusbroliai ir pusseserės iš abiejų tėvų pusės. Palydėtas į kapus tapo ne vienas bendraamžis, o ir jaunesnis kolega. Retkarčiais nuvažiuodavo į Vokę, tačiau ten tik po parką bepasivaikščiodavo – laboratorijos pastatas išdaužytais ir lentomis užkaltais langais, spyna užrakintomis durimis jau priminė kapą. Ėmė belstis ligos. Gydytojos paklausta, ar išgyveno stresą, liūdnai palingavo galva: „Ir dar kokį... Nežinau, ar kada baigsis...“
Mano Mama nebuvo iš tų, kurios susikrauna ant pečių visus vaikų ir anūkų rūpesčius ir mėgina nugyventi jų gyvenimus. Mano šeimos džiaugsmais džiaugėsi, dėl nesėkmių užjautė ir palaikė, lankė koncertus ir spektaklius, ateidavo mano studenčių egzaminų pasiklausyti, žinojo jų vardus, domėjosi, kaip katrai sekasi, lydėjo mane į keliones, laukė sugrįžtančios, mokėjo išklausyti, suprasdavo, patardavo, žinau, kad ir didžiuodavosi. Anūkes labai mylėjo, žentą vertino, tačiau laikėsi orios taisyklės – nieko nereguliavo, nesikišo, kalbėjo tik klausiama. Buvo ypač taktiška uošvė. Žentas Arūnas Žebriūnas pajuokaudavo: „Mano uošvė – pati nuodingiausia Lietuvoj“, turėdamas galvoj herbicidus. Mama vertino humorą ir niekad už tokį „komplimentą“ nepyko.
Gyvenimas pralėkė zovada. Atlaikiusi ketvirtą venų operaciją ir atsisakiusi būti prilaikoma už parankės, kai po jos žengė pirmuosius žingsnius (griežtai ištarusi „aš pati“), ji ir toliau stengėsi išlikti savarankiška. Tik palaidojusi vienintelę ilgo gyvenimo draugę Anicetą, mano Mama tarsi pajuto laikinumą. Jau pasijusdavo ne tik viena, bet ir vieniša. Raminosi rankdarbiais. Mėgo rašyti laiškus, daug jų ir gaudavo. Kasdienis pašto dėžutės lankymas, kelionė į paštą – tebebuvo simboliški ritualai. Viešnagės Plungėje ir gimtuosiuose Prūsaliuose irgi tapo šventu ritualu. Tėviškėje užsimiršdavo ir žemaitiškai pasišnekėjusi, atgydavo. Su neįtikėtina ištverme apeidavo pėsčia visus laukus ir pievas, apžiūrėdavo aukštus Babrungo skardžius, prisimindama visus senuosius takus ir takelius. „Tu tik pažiūrėk, kokie ąžuolai, juk tikrai dar nuo pagonių laikų! Čia viskas mano mamos Barboros, tai jos pasoga. Jei kunigas tėvui nebūtų pasakęs „ženykis, Jūzap, juk čia tikra Šveicarija“, tai gal nebūtų nė žiūrėjęs į mano mamą“. Ir vėl gal šimtąjį kartą pasakojo apie ją. Dairydavomės sustojusios numelioruotame lauke, buvusios sodybos vietoje, mėgindamos atkurti, kaip čia išsidėstę kadaise buvo pastatai – kur troba, kur šulinys, kur klėtis, kur varteliai, kur jauja, kur kryžius ir kur prūdai... Siauru taku išėjusi į laukymę ant aukšto skardžio ties Liepupės ir Babrungo santaka, ji su giliu jauduliu ir meile žvelgė į upės vingius, į savo pastangomis užsodintą ir sparčiai augantį jaunuolyną kitame krante. Tiesiog fiziškai juto atgijusį giluminį ryšį su gimtine. Paskutinįjį kartą Prūsaliuose besilankant, toje laukymėje jai išsprūdo: „Kokia vieta! Kaip gražu čia būtų...“ – „Kas čia gražu būtų?“ – „Namelį pastatyti...“, užbaigė drovėdamasi, tyliai susivokusi, kad ši svajonė jau paliks neįgyvendinta.
Mamos gyvenime namų paieška labai ryški. Po tėvo mirties paveldėtą namą ji atnaujino, antrajame aukšte įrengė gyvenamas „salkas“, liepė praplatinti langus, tikėdamasi dažniau ten buvoti. Ir sodo namelį Šile prie Vilniaus su meile puošė, įrengė pastogę, tvarkė aplinką. Vienu metu namelyje galėjai suskaičiuoti net devynis stalus ir staliukus – tai vis svajonių pasisėdėjimams ir pokalbiams su galimais svečiais, kurių nelabai kas ir teužsukdavo. Ir pati sode nakvodavo tik tuomet, kai mano šeima suvažiuodavo. Atrodė, kad Mama vejasi kažkokią neįgyvendintą iliuziją – turėti namus. Paklausta, kur jos tikrieji namai – kuris nors butas Vilniuje ar gal anie du kambariukai Plungės špitolėj, kur ji mokinukė būdama „vogdavo“ medų, – sutriko, ir pagalvojusi atsakė, kad namai – Prūsaliuose, kur gimė ir praleido ankstyviausiąją vaikystę, kur po ketvirčio amžiaus jau mokytoja būdama ir mane lankė, auklės Petrusės auginamą.
80-ties metų jubiliejų Mama atšventė oriai ir pakiliai. Atrodė pavydėtinai gražiai. Šventę suplanavo trijų dalių: Trakų Vokėje, Verkiuose ir Plungėje. Nuoširdžiai džiaugėsi priimdama gausius sveikinimus, juostas ir gėles, buvo laiminga, galėdama susitikti ir pasišnekėti su daugybe iš visos Lietuvos suplaukusių kolegų, buvusių mokinių ir aspirantų, „vaikais“ vadinamų. Matė, kad tebėra bendraminčių gerbiama ir vertinama.
Netrukus po jubiliejaus Valstybinis archyvas paprašė Mamą surinkti savąją biografinę ir mokslo medžiagą. Buvau liudininkė, kaip ji ramiai ir kantriai dirbo namie lygiai pusę metų. Ne tik surinko, bet ir susistemino viso gyvenimo triūsą. Jau nesikėlė „po šešių penkiolika“, tačiau vidinis darbo ritmas tiksėjo įprasta tvarka: nuo devintos ryto iki penkių vakaro su mažomis pertraukomis kavai ir pietums. Perrinkdama knygas, raštus, laiškus, sveikinimus ir nuotraukas, Mama tarytum dar kartą nuėjo ilgą gyvenimo kelią. Tarpais ilgam susimąstydavo, tarpais prisimindavo buvusius įvykius ir kartodavo jau girdėtus pasakojimus. Prisiminusi, iš naujo viską išgyveno, kartais linksmai kvatojo, o kartais jaudinosi ir graudinosi. Tapo žymiai atviresnė ir mes labai suartėjome. Buvau jau ne tik suaugusi ir subrendusi, bet ir atsisveikinimą su scena surengusi. Tiesa, darbavausi Muzikos akademijoje, bet laiko abi turėjome daugiau. Mamai jau reikėjo pagalbos, pagaliau ji leidosi padedama, prašydavo galvą ištrinkti. Dar nebuvau pamiršus, kaip trinkdavau galveles mažoms Monikai ir Ūlai. Mama juokdavosi, kai muiluodama galvą, kutendama išplaudavau jai ausis, o šluostydama rankšluosčiu, nušnypšdavau nosį. Sakė, kad ir jos mama Barbora taip darydavo. Vėliau pasitikėjo mano pakerpama, nes kirpyklon keliauti jau bodėjosi. Žaisdavom „į kirpyklą“ namie. Labai laukdavo laiškų nuo Monikutės, po filologijos magistrantūros mokslų jau dešimtmetį gyvenusios Amerikoje ir ten šeimą sukūrusios. Jaunesnioji Ūla buvo arčiau, studijavo Šveicarijoje, ir nors jau kelintą kartą keliavo aplink pasaulį su tarptautiniu orkestru, galėdavo apsilankyti ir paskambinti dažniau.
Vakarais ir savaitgaliais mudvi ilgai šnekėdavomės, kartais iki išnaktų, kol imdavo švisti – jau ne „pagal tvarką“ ir ne „pagal planą“. Jau galėjau klausti visko, galėjau ir pati daug ką pasakyti ir išsiguosti – kaip ilgai man jos trūko, kaip ilgai jaučiaus palikta, kaip mylimiems bendradarbiams jos pavyduliavau. Mama kone atsiduso: „Toks gyvenimas buvo, Giedrele, taip jau susiklostė...“ Ir jau nebesakė „užaugsi – sužinosi“. Klausiama, kodėl nei į namus, nei širdin nebepriėmė mano tėtės, savo vyro Kazio Kauko, kai jis po Stalino mirties amnestuotas grįžo iš lagerio Intoje, atsakė lakoniškai: „Negalėjau.“ Ir žemaitiškai pridūrė: „Ne tuo medė švėlpis ons bova“. (Ne to medžio švilpukas jis buvo), ir aiškiau nepasakysi. Galėjau ramiai išsipasakoti, kaip labai išgyvenau, kad, sulaukusi tikro tėvo, jo taip ir neįgijau, ką tuomet jaučiau, ir kaip ją, savo Mamą, kaltinau, kai springdama ašaromis šaukiau „kodėl? kodėl?“. Anuomet man, keturiolikmetei, ji atsakė „užaugsi – sužinosi“. Nejau tuomet dar nebūčiau supratus, kad mano jaunutė aštuoniolikmetė Mamytė, kaimo pradinės mokyklos mokytoja, ištekėjo už gerokai vyresnio, žilstelėjusio Lietuvos kariuomenės kapitono, pati nežinodama kodėl? Gal tik dėl to, kad Kazys Kaukas įspūdingai atrodė raitas, kad laimėdavo jojimo su kliūtimis varžybas, kad gaudavo prizus, gal dėl to, kad nusivežė ją į Kauną, nupirko ilgą balinę suknelę ir nusivedė į vakarėlį Karininkų ramovėje... Gal jai tuomet rūpėjo tik išsiveržti iš provincijos, sutikti inteligentiškų žmonių, avėti aukštakulnius, dėvėti plonas odines pirštinaites ir skrybėlaites su vualiu, kurios jai taip tiko... Kas galėjo žinoti, kad jau po metų prasidės karas, kad ji liks viena su dukra, nes besislapstantį jos vyrą piktas liežuvis įskųs, teismas nuteis, o ji pati mažą Giedrę seneliams palikusi bėgs iš tėviškės į Vilnių, ten mokysis ir dirbs, gyvens nuolatinėj baimėj džiovintos duonos maišelį pasiruošusi, nes kiekvieną naktį galėjo ir ją ateiti išvežti, o ant stalo pasidėtas Švietimo ministerijos viršininko laiškas su kreipiniu „Uvažajemyje tovarišči, zaveriaju, cto graždanka Jadviga Kaukiene lojaljna sovetskoj vlasti...“ nebūtinai pagelbėtų... Ir kad norėdama išvengti nuteistojo vyro pavardės, ji su mano tėte išsiskirs, atgaudama mergautinę pavardę, ir kad iš tikrųjų įsimylės tik vėliau... Ir kad daugeliui anos kartos žmonių giliai, tartum kirviu įkaltas taps įprotis slėpti ir slėptis, nieko nesakyti, nepasakoti, nutylėti, išsisukti, išsiginti, neišsiduoti ... Tik šitaip tikintis išlikti.
Svarbiausias ir brangiausias viso mudviejų gyvenimo momentas buvo spontaniškas, kone mistiškas apsikabinimas, kai jau pas ją gyvendama, vieną rytą pravėriau duris iš savojo kambario. Mama dar gulėjo, mudvi pažvelgėme viena į kitą, kažkokia neapsakoma jėga truktelėjo mane link jos ir nė nesuspėjus pasisveikinti, tą pačią sekundę žaibiškai suvokiau, kad Mama šoks iš guolio ir puls man į glėbį. Taip ir buvo – sinchroniškai puolėme į viena kitos glėbį, apsikabinome ir taip pat sinchroniškai ir stipriai pabučiavome viena kitos skruostus! Kurį laiką dar stovėjome apsikabinusios, nustėrusios, negalėdamos suvokti, nė paaiškinti, kas gi čia nutiko. Ir nesiaiškinome. Atsitraukusios, susidrovėjusios, tarsi neįtikėtinai brangią dovaną gavusios, mudvi lyg dvi mažos mergaitės nutipenome virtuvėn „kavos“, paskui – „bučkių“ gėlę laistyti – taip Mama buvo praminusi naujovišką gėlę portulaką, mano jai parneštą, ilgai žydėjusią skaisčiai oranžiniais žiedeliais, vakare užsiskleidžiančiais, ryte atsiskleidžiančiais. Toji portulaka galėjo būti vietoj laikrodžio – nepaisant, ar saulėta, ar apsiniaukę, oranžiniai „bučkiai“ pradėdavo „migti“ lygiai šeštą valandą vakaro, o rytą „atsibusdavo“ saulei tekant – atsikėlusi, juos rasdavau seniai pabudusius.
Medžiaga archyvui suruošta ir, vos tilpusi į mikroautobusiuką, išvežta. Pagarbiai, lyg mišiolus pati savo rankomis iki mašinos nunešusi savo disertacijas, Mama jau būtų galėjusi ir pailsėti. Tačiau negandos ėmė sekti viena kitą, eidamos negailestingų lenktynių. Nesuspėjome nė dairytis. Slogus sapnas apie didelį juodą paukštį, įskridusį pro langą ir ją miegančią puolusį, išpranašavo infarktą. Sugrįžusi po reabilitacijos, džiaugėsi, kad pasveiko, vėl rasdavo ką veikti prie rašomojo stalo, pakiliai keliavo į visus netolimus veiklos punktus – pašto dėžutė, paštas, parduotuvė, poliklinika. Nors vaistų pavadinimų gerokai padaugėjo, infarkto niekada nepaminėjo, tarsi jo nebūtų buvę. Retkarčiais juokais mane egzaminuodavo, klausdama, kokius piktžolių pavadinimus lotyniškai prisimenu. Pakartodavau kelis man gražiausiai skambančius: Raphanus raphanistrum, Centaurea cyanus, Trifolium arvense, Populus cumulus, Belladonnae ... Mama nebuvo pamiršus, kad lotynų kalbos žinios jai labai pravertė aspirantūroje Maskvoje, kol nemokėjo rusiškai – piktžolių pavadinimus didžiuodamasi berdavo lotyniškai, ir vyresnieji profesoriai egzaminus užskaitydavę.... Dabar rytais susišukavusi, savo atvaizdą veidrodyje teatrališkai „pasmerkdavo“ taip: „Sic tranzit gloria mundi!“ (Taip praeina pasaulio garbė) ir kaskart pasižadėdavo daugiau nebežiūrėti.
Visos kitos kalbos sukosi apie praeitį. Girdėjau vis naujus atsitikimus iš vis tolimesnės vaikystės, ir vis daugiausiai apie mamą Barborą. Jau žinojau, kad ji buvo labai gera, švelni. kad gražų balsą turėjo – bažnyčioj giedant jos balsas išsiskirdavęs iš kitų. Naujas pasakojimas – kad iš savojo miško malkų pliauskos Barbora mėginusi išdrožti... smuiką ir net stygas kažkokias mėginusi pritaisyti... Kad Plungės špitolėj Monstvilų šeima laikė geltoną kanarėlę, Cyruliu vadinamą, kad Barbora taip gražiai mokėjusi švilpauti, jog Cyrulis narvelyje tuoj imdavęs giedoti atsiliepdamas, galvelę purtydamas ir kuodą kratydamas...
Vieną rytą Mama pabudo prašviesėjusiu giedru veidu ir stebėdamasi papasakojo neįprastą sapną: „Miegu ir matau savo mamą , va čia prie lango ant kėdės pasilipusią ir man išplautas užuolaidas bekabinančią. Paskui ji pasilipo ant kitos kėdės ir užsuko stovėjusį sieninį laikrodį. Sakau, „mama, kaip tu čia atsiradai?“ – o ji ir prieina artyn, ir stovi ir ilgai ilgai į mane žiūri ir taip meiliai, taip švelniai šypsosi. Paskui palengva atsitraukė ir išėjo pro duris. Sušukau iš paskos – „mama, neišeik, pabūk dar“, – ir pati pabudau nuo savo balso. Eime pažiūrėti... o gal ji tebėra prieškambary?..“ Ne kartą man tą sapną dar minėjo ir vis pridurdavo „mano mama gera buvo“ ir vėl graudinosi.
Plungę ir Prūsalius dar aplankėme. Pėsčia bevaikščiojo tik po senąjį miškelį ir vieškeliu ties buvusia sodyba. Į kitas svarbias vietas – prie ąžuolų, Liepupės, prie raudonųjų klevų, prie jaunojo miško ir pas buvusius kaimynus savuoju visureigiu jau nuvežė ilgametis Mamos gerbėjas ir patarėjas, Plungės urėdas Romas Macijauskas. Senosiose kapinėse nelauktai stipriai spustelėjusi mano riešą, ji pasakė trumpai: „Prie mamos norėsiu.“
Pradžiuginau, padovanodama geltoną kanarėlę narvelyje. Pavadinome, žinoma, Cyruliu. Mama parnešdavo salotų lapų, įsprausdavo tarp grotelių obuolio skiltelę, žiūrėjo, ar netrūksta atsigerti. Mačiau, kad moka paukšteliu rūpintis, prisimena. Cyrulis mėgo maudytis plazdėdamas išplėstais sparneliais savo vonelėj, didumo sulig muilinyčia. Išsimaudęs imdavo giedoti, bet, pasak Mamos, nė iš tolo neprilygo plungiškiam Cyruliui, matyt, mudvi nemokam taip gražiai švilpauti, kaip Barbora. Juokavom, kad leisim Cyrulį į konservatoriją...
Neįtikėtina, bet Mama kartais nesivaržydama uždainuodavo! Jos balsą tebuvau girdėjus tik visai maža, kai atvažiavusi į Plungę, pasisodinusi mane ant kelių, ji man į ausį dainavo „Bijūnėlį žalią“ ir „Sėdžiu po langeliu“. Tas ne žemaitiškas dainas Mama bus išmokusi kuriame nors studentų chore Vilniuje. Balsas jos nebuvo kažin koks, bet klausą turėjo. O dabar, po pirmosios kavos virtuvėje, ji imdavo ir užtraukdavo visai garsiai:
„Šiaudiniai batai, šakalėlių padai, (2 k)
Aš negaliu šokinėti, man kojytes bado“. (2 k)
Parodė man ir kaip „ratelį eiti“ pagal tą dainelę.
O negandos tykojo ir slinko vis arčiau, džiaugtis nedavė. Po kelionės į mylimos bendradarbės Irenos Puzinaitės jubiliejų Aukštaitijoje – plaučių uždegimas. Vos pasveikus, insultas. Gydytoja buvo konkreti: „Nedidelis insultas, bet pasekmės liks.“ Paskutinės vasaros džiaugsmas – viešnagė pas Puzinaitę, bet nukeliauti medžiais apsodinta alėja „ten ir atgal“ Mamai jau reikėjo nemažai pastangų. Apsilankė dar vienas svečias nebuvėlis – miręs brolis Liudvis. Tik ne sapne, o regėjime. Mama taip tikroviškai nupasakojo, kad brolis tik ką buvo atėjęs su draugais, o dabar išėjo, bet netrukus grįš ir nakvos, kad jei nežinočiau, jog dėdės Liudvio nebėra gyvo kelinti metai, būčiau viskuo šventai patikėjus ir tuoj paklojus jam lovą.
Mamos vaistai jau tapo dvylikos pavadinimų. Vartojimai visų – skirtingi, tad susirašėme tvarkaraštį. Laikraščių nebeskaitė, mojo ranka – „tik rankas susitepi ir kaip apsinuodijęs lieki“. Vakarais pasėdėdavo prie televizoriaus, bet mačiau, kad žvilgsnis dažniau nukrypsta į lango stiklą. Temstant, tolumoj, virš Sapieginės pušų viršūnių kas vakarą įsižiebdavo du blausūs šviesuliai. Vienas mažesnis, kitas – didesnis. „Žiūrėk, žiūrėk, – kviesdavo Mama, – ir vėl tos pačios dvi švieselės... Žiūrėk, juda, kaip gyvos...“ Ir iš tikrųjų, pušims siūruojant, tiedu tolimi šviesuliai – vienas arčiau, kitas kiek toliau – tai išnirdavo, tai vėl paslaptingai dingdavo. Ilgiau bežiūrint atrodė, kad jie artėja, o paskui lyg ir vėl nutolsta... Užsimerkia... Atsimerkia... Mudvi tarsi užhipnotizuotos laukėme – bene švieselės priartės...
Susvaigus galvai, kritimas. Ir dar vienas, lemtingasis kritimas. Suspėjo pasidžiaugti sėkminga operacija ir kad ją operavęs chirurgas – labai gražus vyriškis. Chirurgas – iš tiesų išvaizdus, pažvelgusi net aiktelėjau – jis buvo stebėtinai panašus į mano tėvą Kazį Kauką, jauną...
Kitą dieną Mama buvo tyli ir išblyškusi. Gal dėl to jos pilkšvai žalsvos akys atrodė didelės ir neįprastai tamsios. Lėtai į mane atsigrįžusi, ji aiškiu balsu paklausė:
– Kada į Prūsalius važiuosi?
Sutrikau, išgirdusi vienaskaitą:
– Juk abi važiuosim, kai pasveiksi!
Neatsakė ir lėtai nusigrįžo.
– Mam... ar norėtum ko?
– Ramybės.
Ir tai buvo viskas. Ryte 6 val. 15 min. ji ramiai iškeliavo, tarsi įprastuoju laiku – „po šešių penkiolika“, lyg „pagal planą“ ir „pagal tvarką“.
Ištuštėjusiame bute Tverečiaus gatvėje sėdėjau viena svetainės prieblandoje greta tuščio Mamos krėslo ir laukiau vakaro. Sutemus ilgai žvelgiau į abu pažįstamus blausiuosius šviesulius, laukdama, bene jie ims su manim kalbėtis. Tačiau tą vakarą nebuvo vėjo, ir šviesuliai ramiai kabojo virš pušų viršūnių nejudėdami.