Keramikei A.Jonuškaitei-Šaltenienei – 80: „Viskas sunyksta – augalai, žmonės ir virsta žeme, moliu“

Su keramike Aldona susitikome saulėtą vasaros dieną. Menininkė gyvena vos už kelių šimtų metrų nuo Katedros aikštės. Pro nedidukę arką įžengėme į jaukų, uždarą kiemelį ir Aldona pradėjo pasakoti apie pastaraisiais metais stipriai pakitusią kaimynystę. Aplink apsigyveno daug užsieniečių: vieni vakarėlius kelia, kiti maisto išvežiojimu verčiasi. Jau daug metų Vilniaus centre gyvenanti menininkė stebi ir patiria laiko tėkmę ir pokyčius. Spalį kūrėjai sukaks 80 metų, per juos netrūko skausmingų patirčių, atradimų, kelionių, kūrybinio pripažinimo ir paskutiniu metu noro atsitraukti. Kalbėjomės studijoje, autorės kūrinių ir išpuoselėtų augalų apsuptyje.

– Kaip vasarojate? Kai derinome interviu laiką, pasirodė, kad esate gana užsiėmusi?

– Mes turime nusipirkę sodybėlę prie Utenos. Važiuojame ten vasarą atitrūkti nuo miesto – miške, pušyne, visiškai laukinėje gamtoje. Ten daug visokių darbų. Dar va kaip tik sausra buvo.

– Pati ir esate kilusi iš Utenos krašto, o dabar gyvenate pačioje Vilniaus širdyje, netoli Katedros. Ar lengvai prisijaukinote sostinę?

– Augau vienkiemy pas senelius Utenos rajone. Į Vilnių atsikrausčiau 1961 metais, kai įstojau į Dailės institutą. Pradžioje gyvenau bendrabutyje prastomis sąlygomis – būdavo ir badavimo momentų... Į Uteną retai nuvažiuodavau, nes tais laikais autobusai retai kursuodavo. Per šventes, Kalėdas, Velykas dar ir specialiai darydavo atsiskaitymus. Atsimenu, kaip su drauge vietoje Kūčių čiuožėm čiuožykloje.

Visgi Vilnius lengvai prilipo. Susiradau daug įdomių draugų. Daug bendravau su muzikantais iš konservatorijos. Buvo įdomu. Susipažinau su opera, baletu, nes tie draugai sekmadieniais mane įsivesdavo pažiūrėti renginių. Man vis pasisekdavo atsisėsti prie Kipro Petrausko. Per žmones ir pripratau prie Vilniaus.

– Kaip ir kodėl pasukote į menus? Ar šeima palaikė? O gal atkalbinėjo?

– Šeimoje trukdžių nebuvo. Tėvas buvo iš Žemaitijos, domėjosi menais, Lietuvos istorija. Grojo kanklėmis nepriklausomybės laikotarpiu ir labai gražiai dainavo. Buvo patriotas, išėjo savanoriu kariaut už nepriklausomybę. Jis pažinojo Sruogas, Ladygas. Aš tokioje aplinkoje formavausi. Tėvai nesikišo, ką man mokytis, nors aplinkoj girdėjosi visokių nuomonių, kad turėčiau būti aktore, šokėja ar dar kuo nors. O aš nesijaučiau kokia gražuole, kad aktore būčiau. Pamenu, mokykloje buvo toks mokytojas Vytautas Petronis, jis labai drąsindavo mokinius, mokėdavo paskatinti – esi geniali, talentinga! Mane, paauglę, tai paveikė, patikėjau ir nusprendžiau stoti į Vilniaus dailės institutą. Neturėjau specialaus pasirengimo, o teko varžytis su jau apmokytais jaunuoliais iš visokių technikumų, būrelių. Aš norėjau stoti į grafiką arba skulptūrą, bet man iškart pasakė, kad jokių šansų, ir pasiūlė tekstilę arba keramiką, nes ten buvo mažesnis konkursas. Tekstilei tai jau tikrai kantrybės neturėjau, tad pasirinkau keramiką.

– Pernai birželį dalyvavote parodoje „Lutum magnum“. Išvertus iš lotynų kalbos, lutum magnum reiškia „puikusis molis“ arba „didelis purvas“. Koks jūsų santykis su moliu?

– Kažkada perskaičiau persų poeto eilėraštyje, kad molis yra mūsų protėvių gyvenimo palikimas. Viskas sunyksta – augalai, žmonės ir virsta žeme, moliu. Jis ir savotiškai gydo, kaip skulptorius Sakalauskas sako, yra kaip terapija. Aišku, sakyčiau, kad tai sunkus amatas ir fiziškai sunki medžiaga. Dabar dar pagalvoju, iš kur aš tada turėjau tiek jėgų tą molį susiminkyti. Turėjau dirbtuvę Tilto gatvėje, kur dabar „Senatoriai“. Ten turėjau pečius, dariau „Puotą“ užsidariusi – reikėjo didelius gabalus pakelti, pati degdavau. Žodžiu, darbo labai daug. Aš pavargau nuo monumentalių darbų, nors ir daug užsakymų gaudavau, pradėjau kurti daugiau parodoms.

– Keramika yra ne tik profesija, bet ir savigydos būdas?

– Keramika mane ištraukė iš duobės, kai teko išgyventi labai didelę nelaimę – mirė mano sūnelis. Aš ir psichiatrinėje gydžiausi, pakliuvau pas labai gerą daktarą, ligoninės Naujojoje Vilnioje vedėją. Jis manimi labai rūpinosi, globojo, nes aš jau buvau susiruošusi palikti šį gyvenimą. Kai kolegos sužinojo apie tokią situaciją, jau išėjusią iš ligoninės išsiuntė į Latviją, į „Dzintarą“. Ten tarybiniais laikais veikė kūrybos namai ir suvažiuodavo dailininkai iš visos Sovietų Sąjungos. Ten dirbom, kūrėm apie kelis mėnesius, pakeičiau aplinką, pabuvau su kitais žmonėmis. „Dzintaryje“ susipažinau ir su garsiu latvių keramiku Martinsonu, vėliau jis mane suvedė su amerikiečiais. Jo dėka mane dažnai kviesdavo į JAV.

– Dėl savo profesijos išties esate daug keliavusi, dirbusi užsienio rezidencijose. Kokie ryškesni įspūdžiai, atradimai?

– Pirmą sykį, kai buvau JAV, svečiavomės Filadelfijoje kartu su kolege garsia keramike Karkaite. Ten buvo surengta didžiulė Rytų Europos menininkų paroda. Daug kūrėjų suvažiavo. Man ir pavertėjauti reikėjo, sunkoka buvo, bet įdomu. Vis tiek atsiduri visai kitam pasauly. Pradžioje puldavom pirkt, valgyt vaisius, kaip iš bado šalies atvažiavę. Visgi po kelių savaičių užeidavo nostalgija – taip norėdavosi grįžti namo. Vis tiek kita kalba, ten lietuvių nebuvo, visai kitoks gyvenimas. Mano darbai turėjo pasisekimą – jie dvejus metus keliavo po visą Ameriką. Tada mane nusižiūrėjo ir po kelerių metų pakvietė į Baltimorę, į rezidenciją. Baltimorėje man labai patiko dirbti. Buvo nuostabūs studentai, daug mandagesni nei Lietuvoje. Jei pagirdavau, tai kitą dieną dar laukdavo prie durų norėdami padėkoti. Labai susidraugavome.

2016-aisiais ir Kanzas Sityje atsidūriau – buvau pakviesta dalyvauti pasaulinėje 50 moterų keramikių parodoje, vienintelė iš Rytų Europos. Tada ir kolegų nemalonę užsitraukiau. Aš visada prisimenu kardinolo Bačkio interviu, kai jis apie lietuvius sakė, kad yra labai pavydūs ir pikti. Tai man įstrigo. Teko to ir pačiai patirti, nes kolegos susitikę net pradėjo nesisveikinti. Ir gavus Nacionalinę premiją panašiai buvo reaguojama.

– Ne paslaptis, kad jūsų sutuoktinis yra žymus tapytojas Arvydas Šaltenis. Galbūt ir pati paimate teptuką į rankas?

– Kai buvau moksleivė, tapydavau, dar turiu darbų iš studijų laikų. Tais laikais visgi buvo ribotas suvokimas apie meną, dominavo tapyba. Kai pradėjau mokytis institute, mane labiau traukė grafika ir ypač skulptūra. Labai daug piešdavau. Tapyti neblogai tapiau. Vis dėlto dabar Šalteniui sakau, kad nebekenčiu tapybos, nes tik ji klesti, kolekcionieriai perka, muziejai. O keramikos jau nebeperka. Ir, kas skaudžiausia, visus keramikos muziejus uždarė. Kaune buvo rotušėj, uždarė. Arsenale seniau būdavo nuolatinė paroda, o dabar sandėliuose. Ir netgi Panevėžyje pastovi ekspozicija atsidūrė rūsiuose, o sales nuomoja parodoms. Jei atvažiuoja koks užsienietis, net nėra, kur nuvesti. Nebent į kieno nors dirbtuvę. Man kažkas yra pasakęs – taigi vyksta Kaziuko mugės! Taip, vyksta, bet... Kai einu Pilies gatve ir matau tą visą kičą, man bloga pasidaro.

Italijoje teko daug sykių būti, kadangi mano darbą „Puota“ keliuose miestuose eksponavo ir aš pati vis vykdavau instaliuoti. Man padarė įspūdį, kiek daug ten galerijų, muziejų, kur eksponuoja keramiką. Ir festivaliai būna kasmetiniai.

Apie Kiniją išvis net nėra, ką kalbėti – keramika yra pirmoje vietoje. Aš ten buvau 2010-aisiais ir likau apstulbusi.

– Du kūrėjai vienuose namuose – ar kaip nors dalyvaujate vienas kito kūrybiniuose procesuose?

– Ne, visiškai ne. Seniau būdavo, kad vienas kito darbus kritikuodavom. Kai pradėjau daryti savo žvėržmogius, jis man sakydavo, kad reikia šventą meną daryti. Šiaip aš dirbu atsiskyrusi. Simpoziumuose mokėdavau izoliuotis, nes ten daug šurmulio. Aš esu atsiskyrėlė.

– Kuriate vienumoje, bet visgi daugiau nei 20 metų dėstėte VDA. Tai labai socialus darbas.

– Dėstymas man labai patiko. Studentai labai gailėjo, kai manęs buvo nuspręsta atsikratyti dėl dažnų kelionių. Turėjau tokią metodiką – pradžioje pagirdavau darbą, ką darydavo, o po to jau sukritikuodavau. Atvirkščiai padarius būtų nekas. Duodavau idėjų, kai matydavau, kad studentas sutrikęs. Įvedžiau instaliacijų kūrybą keramikoje, mane ir tituluoja pradininke. Sakydavau, kad instaliacija – tai maži spektakliai, kur turi suvaldyti erdvę ir būti vienas. Sovietiniais laikais mane labai erzindavo bendros parodos, kai tavo darbą įkišdavo tarp kitų, kur visai nederėdavo. Turėjau svajonę sukurti darbą, kuris būtų buvęs atskiroje erdvėje nuo visų. Studentai labai noriai darydavo tas instaliacijas,  jiems patikdavo. Kai buvo atvažiavusi karalienė Elžbieta, akademijos kiemas buvo pilnas eksponuotų mano studentų instaliacijų.

– Studentams daug davėte, o ką Jums tas darbas davė?

– Mano buvo įdomu. Svarbu nesustingti, akstinas pačiai dirbti. Jeigu pats nedarai, negali ir kitų mokyt – toks mano įsitikinimas.

– Kas Jums dabar svarbu gyvenime?

– Net sunku pasakyti. Dabar toks liūdnas periodas po artimųjų mirčių, apima neviltis, nenoras gyvent, turbūt ir amžius veikia. Po dukterėčios savižudybės pradėjau nebebijoti mirties. Galvoju – gal čia nieko baisaus?

– Ar dar lipdote? Galbūt kūryba vėl galėtų pagelbėti?

– Jau kelerius metus išgyvenu tylos momentą, nustojau po savo „Vikingų“ serijos. Kai juos lipdžiau, buvo pandemija, jokių renginių, niekur neišlįsi, tai eidavau į dirbtuvę. Net pati stebiuosi, dariau juos be eskizų, tiesiai. O tokia tema atsirado todėl, kad mano senelis buvo jūrininkas, 7 metus dar caro laikais saugojo Rusijos ir Turkijos sieną. Aš labai daug apie jūrą prisiklausiusi.

Dabar darau pauzę. Sugalvoju kokią nors idėją, jau stovi mintyse, bet po kiek laiko nebenoriu daryti. Tada kita idėja ateina, bet lipdyti nėra entuziazmo. Gal ir dėl keramikų padėties – aš tiek turiu tų darbų dabar, o kai numirsiu, kur jie dings, duženos. Galvoju, gal jau atidirbau, užtenka. Nors kolega Daunora skatina ką nors daryti, siūlė miniatiūras lipdyti.