Laivybos era Lietuvoje: kaip mėsą po Europą plukdę lietuviai tapo savo energetikos kalviais

Ūkanotas rudeniškas rytas pajūryje. Smalsuolių minia, užgulusi krantinę, liudija istorinį įvykį. Klaipėdos uosto vartus, lydimas keturių jūrinių vilkikų, praveria suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“. 294 m ilgio gigantas atvyksta pasiruošęs 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę tiekti gamtines dujas į Lietuvos dujų sistemą.

Septyneri metai – lygiai tiek prabėgo nuo Lietuvos energetinės nepriklausomybės ledlaužio prisišvartavimo prie specialiai jam pastatytos krantinės Kiaulės nugaros salos pašonėje.

„Jeigu „Independence“ reikėtų pristatyti apie jį niekada negirdėjusiam žmogui, įvardinčiau taip: milžiniškas termosas, į kurį atvežamos skystos gamtinės dujos iš viso pasaulio. Mes tas dujas priimame, laikome, pagal poreikį Lietuvai ar gretimom valstybėm išdujinę išleidžiame dujų pavidalu į vamzdyną“, – iliustruoja tanklaivį Lietuvai nuomojančios Norvegijos kapitalo įmonės „Hoegh LNG“ padalinio Klaipėdoje vadovas Mindaugas Petrauskas.

„Independence“ talpina iki 170 000 kub. metrų SGD, arba apie 97 000 000 kub. metrų gamtinių dujų.

Kad būtų kiek paprasčiau apdoroti tokius skaičius, M.Petrauskas siūlo įsivaizduoti aštuonaukštį daugiabutį su išgriautomis vidinėmis sienomis.

Panašiai atrodytų viena iš talpyklų, kurių „Independence“ turi net keturias.

„Man pačiam teko būti tuščios talpyklos viduje. Įspūdingo dydžio struktūra. Talpykla padengta nerūdijančio plieno plokštėmis. Tokioje erdvėje bet koks šviesos sklidimas ar garso aidas yra nepakartojamas“, – 15min pasakoja M.Petrauskas.

Šiauriausias pasaulyje SGD saugotojas ir išdujintojas

Panašaus tipo kaip „Independence“ laivų pasaulyje priskaičiuojama arti pusšimčio. Vis dėlto tarp tokių plaukiojančių saugojimo ir išdujinimo įrenginių (FSRU) Klaipėdos uosto pažiba išsiskiria keliais aspektais.

Pasak M.Petrausko, industrijoje „Independence“ žinomas kaip preciziškai laiku įgyvendintas projektas, turintis gerą reputaciją ir veikiantis be sustojimo. Tai – viena.

Antra, šiuo metu „Independence“ yra šiauriausioje pasaulio vietoje veikiantis išdujinimo laivas. SGD virimo temperatūra yra –161°C. Tokio šaltumo medžiaga standartinį dujų vamzdį be vargo pažeistų. Kai Kuršių marių vanduo pakankamai šiltas, „Independence“ juo pašildo propaną, šis cirkuliuodamas uždaru ratu šildo SGD dujas, o pastarosios iš skystos virsta į dujinę fazę.

Kuršių marių vandens temperatūrai kritus, į procesą įtraukiamas ir tanklaivyje esantis katilas, šildantis vandenį išdujinimo procesui.

Laivas, neplaukiantis tarp uostų

Dujovežiai su suskystintomis dujomis į Klaipėdos uostą dažniausiai kursuoja iš Norvegijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Trinidado ir Tobago, terminalo Rusijoje.

Gamtines dujas taip pat laivai yra importavę iš Nigerijos. Atstumai – anokia naujiena ar juolab problema dujovežiams.

Per pusę pasaulio iki Klaipėdos uosto akvatorijos keliavo ir pats „Independence“ po to, kai buvo pagamintas Pietų Korėjoje, didžiausioje pasaulyje laivų statykloje „Hyundai“, kurioje kasdien dirba apie 15 000 žmonių. Nuo uostamiesčio krantinės, tiesa, tanklaivis beveik niekada neatsišvartuoja.

„Independence“ yra keletą kartų plaukiojęs Klaipėdoje technologiniais sumetimais. Būna, kad laivas patraukiamas, jeigu, tarkime, prireikia gilinti vietą, išvalyti ją nuo susikaupusio dumblo. Reisai, aišku, simboliški ir gana trumpi, tuo pačiu išbandant sistemas.

Mūsų kompanija turi dujovežių laivų, kuriais eksportuoja dujas po visą pasaulį. Jie atplaukia ir į Klaipėdą. Sakykime taip: „Independence“ panašus į tokį laivą, tik turi daug papildomos įrangos, galinčios dar ir išdujinti.

Kaip ir kiekvienas laivas, taip ir šis pasiruošęs bet kuriuo metu išplaukti, pavyzdžiui, esant didelei audrai, kokios, laimei, per septynerius metus dar nebuvo. Na, arba pasikeitus geopolitinei situacijai – jeigu nebereikėtų importuoti dujų, laivas puikiai galėtų dirbti ir kurti vertę kituose kraštuose“, – dėsto M.Petrauskas.

Trisdešimties jūrininkų įguloje – ir vienas lietuvis

Ištisus metus be sustojimo veikiantis tanklaivis – ir darbo, ir gyvenimo vieta tarptautinei trisdešimties jūrininkų įgulai.

Norvegai, amerikiečiai, kroatai ir latviai su „Independence“ su komanda praleidžia nuo kelių savaičių iki pusmečio.

Kalėdiniu laikotarpiu kolektyvas puošia kalėdinę eglutę ir rengia šventinę vakarienę. Tarp kitko, komandoje yra ir vienas lietuvis, einantis antrojo mechaniko pareigas.

„Įgula pasikeisdama dirba pamainomis, nes procesas vyksta visą parą. Bet kada gali reikėti padidinti ar sumažinti išdujinimą, priimti dujovežį dienos ar nakties metu, atlikti jo prišvartavimo, prijungimo, atjungimo ir atšvartavimo darbus, – pasakoja UAB „Hoegh LNG Klaipėda“ vadovas. – Na o realybė dėl lietuvių tokia, kad jie neateina pas mus ieškoti darbo – šiais laikais ieškoti reikia jų.

Lietuva turi aukštąją jūrininkystės mokyklą, ruošiančią labai gerus specialistus, tačiau jie paruošiami tik pirmam karjeros laipteliui. Tada ruošimas persikelia į praktiką – darbą laivuose. Nors nemažai Lietuvos jūrininkų, kurie, beje, labai vertinami, dirba norvegų laivyne, iki galo iš Lietuvos pusės nėrai išspręstos mokestinės sąlygos, nėra pasirašyta kai kurių susitarimų su Norvegija.“

Prabėgus 90 metų, istorija rimuojasi?

2024 m. Lietuvos prekės ženklu tapusio „Independence“ nuomos sutartis pasibaigs, bet galutinis tanklaivio likimas kol kas nėra žinomas.

„Ne paslaptis, kad mūsų partneriai – „Klaipėdos nafta“ – turi galimybę pasibaigus nuomos sutarčiai laivą įsigyti. Sprendžiant pagal informaciją viešumoje, jie šią galimybę svarsto labai rimtai ir tikėtina, kad tai gali įvykti, – pabrėžia M.Petrauskas. – „Independence“ reikšmė Lietuvai vienareikšmiškai labai didelė: valstybei suteikiama galimybė atsivežti dujų iš bet kur pasaulyje ir būti laisvos rinkos dalimi. Galime pirkti dujas rinkos kaina, o ne vieno šaltinio kaina.“

Užsiminęs apie vieną iš galimų „Independence“ likimo scenarijų, prieš penkerius metus Norvegijos Karalystės garbės konsulu Klaipėdoje tapęs M.Petrauskas įžvelgia paralelę, kurią skiria beveik 90 metų:

„Prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuva labai glaudžiai bendravo su Norvegija. Pradžioje Lietuva iš norvegų nuomojosi „refridžeratorinius“ laivus „Barfrost“ ir „Rimfrost“, o vėliau juos nusipirko. Jeigu taip nutiks ir su „Independence“, išties galėsime vesti paralelę.“

Norvegų laivai – Lietuvos prekybinio laivyno kregždės

Šiuo metu Klaipėdą su Oslu jungiančios krovininės linijos linijos – ne vienintelis šių uostamiesčių sąlyčio taškas.

Iš dalies tai, koks Lietuvos prekybinis laivynas šiandien, lėmė ankstyvoje vystymosi stadijoje į priekį jį truktelėjusi Norvegija.

Lietuvai atgavus Klaipėdą su uostu, atsirado galimybė plėtoti prekybą su šia Skandinavijos valstybe tiesiogiai be tarpininkų, todėl buvo pasirašyta Prekybos ir laivininkystės sutartis.

Šalies prekybos laivynas kūrėsi, mažėjantis eksportas į Angliją sudarė sąlygas Lietuvai frachtuoti prekybos laivus Norvegijoje.

Lietuvos generalinis garbės konsulas Gustavas Adolfas Ringas patarė tuo metu oficialiam Lietuvos atstovui Norvegijoje Jurgiui Savickiui pagalvoti apie galimybę frachtuojamus laivus įsigyti, taip sumažinant transportavimo išlaidas.

Žinia per J.Savickį pasiekė akcinę bendrovę „Maistas“, kuri, rimtai pagalvojusi apie Lietuvos laivyno kūrimą, nusprendė 1935 m. iš Norvegijos išsinuomoti, neilgai trukus – ir nupirkti du garlaivius-šaldytuvus „Rimfrost“ ir „Barfrost“.

„Laivai šaldytuvai padėjo pralaužti Vokietijos, dėl Noimano ir Zaso bylos, vykdytą tranzito sabotažą. Vokietija trukdė tranzitą geležinkeliu, todėl Lietuva negalėjo įvykdyti jau pasirašytų sutarčių su kitomis šalimis. Reikėjo apeiti Vokietiją, o tą galima buvo padaryti turint prekybos laivyną. Aplenkdama Vokietiją laivais, Lietuva galėjo pristatyti prekes į Belgiją ar kitur Europoje, o toliau iš uosto – geležinkeliu į reikiamą vietą“, – 15min pasakoja dr. Sandra Grigaravičiūtė.

Laivai-šaldytuvai buvo pirkti mėsos eksportui – dėl ekonominės krizės reikėjo rinkų mėsos eksportui ieškoti naujomis kryptimis. „Rimfrost“ ir „Barfrost“ linijos daugiausia driekėsi tarp Lietuvos, Belgijos ir Olandijos.

„Po ekonominės krizės prasidėjo kliringo sutartys – kiek perki, už tiek parduodi, Lietuva prarado dalį rinkos Anglijoje. Norint parduoti mėsą kitur, reikėjo laivų šaldytuvų. Jais galėjo vežti į biržą užsienyje ir ten parduoti. Be to, anksčiau Lietuva frachtavo anglų laivus, laukdavo eilės, kada galės gabenti mėsą, o turėdama savo laivus, galėjo gabenti tada, kada tik buvo poreikis – nereikėjo laukti.

Visada sakiau ir sakysiu, kad laivai šaldytuvai padarė perversmą ar netgi revoliuciją Lietuvos užsienio prekyboje, ypač – mėsos. Buvo galima mažiau kreipti dėmesį į dvi didžiausias prekybos partneres – Vokietiją ir Angliją, t. y. būti mažiau nuo jų priklausomiems“, – priduria istorikė S.Grigaravičiūtė.

Santykiai su Norvegija – sėkmės istorija

2021 m. Lietuvos ir Norvegijos dvišaliams diplomatiniams santykiams sukanta 100-metis. Norvegijos Karalystės garbės konsulas Klaipėdoje M.Petrauskas akcentuoja didelę ryšių su šia Skandinavijos valstybe svarbą.

„Nedidelei Lietuvai labai svarbūs tarptautiniai partneriai. O santykius su Norvegija apskritai pavadinčiau sėkmės istorija: nuo pirmųjų užuomazgų – iki santykių atkūrimo Nepriklausomybės metais. Tuo labiau, kad savo laiku Norvegija Lietuvai labai padėjo, na o šiandien mes – lygiaverčiai partneriai“, – pabrėžia garbės konsulas.