Legendinio „Nykštuko“ dailininkė Birutė Žilytė: „Mano atsitiktinumai buvo laimingi – ir gyvenimas tokiu tapo“

„Nuo vaikystės bijojau mirties, bet ilgainiui ją prisijaukinau stebėdama gyvenimą“, – šypsodamasi sako dailininkė Birutė Žilytė, neseniai atšventusi 93-iąjį savo gimtadienį.

Su jos iliustracijomis žurnale „Genys“, ryškiaspalviais piešiniais knygose, jaukiausios Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ bei įspūdingomis Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ freskomis užaugo bent kelios vaikų kartos.

Į pastelinį sovietmečio meno pasaulį B.Žilytė įnešė ne tik kontrastingų spalvų paletę, tačiau ir siurrealistinius stebuklinių pasakų siužetus, o jos kuriamas pasaulis neretai būdavo kupinas įtampos ir nejaukumo.

Tiesa, šitokie paveikslai dažniau gąsdino suaugusiuosius, o ne vaikus. Pati dailininkė teigia tokiu būdu siekusi vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra – prieštaringą, o ne vien jaukų ar gražų.

2015 metais už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams menininkė apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija.

– Gyvenate nepaprastai gražioje vietoje – vienu metu ir mieste, ir miške, tartum atokiau, o kartu ir visai šalia kitų menininkų. O pati jūs – labiau kompanijos, ar vienumos žmogus?

– Šiuose dar prieš karą statytuose namuose apsigyvenome 1957 metais „laikinai“, bet tas „laikinai“ tęsiasi jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Anksčiau tai buvo vieno lenko vasarnamis. Karui prasidėjus jis pasitraukė į Vakarus ir nebegrįžo. Tuomet namas atiteko Dailininkų sąjungai: vasaromis čia gyvendavo ir kurdavo įvairūs dailininkai.

Susituokę su Algiuku (dailininku Algirdu Steponavičium, – red. past.) neturėjome kur gyventi, tad Dailininkų sąjunga pasiūlė mums kuriam laikui apsistoti čia. Pamenu, kai pirmą kartą lipome į šį Pašvaistės kalnelį, dar nemačiau namo, bet pasakiau – „čia mes gyvensime iki mirties“. Tai tikrai nuostabi vieta. Vėliau drauge apsigyveno ir mano mama, tėtė bei sesuo. Dabar čia likome tik mudvi su dukra (grafikė Daina Steponavičiūtė, – red. past).

Anuomet ši vieta buvo labai atoki, žmonių nedaug, o miestas – toli. Iki Verkių Nerimi galima būdavo atplaukti garlaiviu. Mūsų namuose pamėgo lankytis artimi bičiuliai, daugiausia bendraamžiai menininkai, gydytojai. Neretai jie atvykdavo ištisai dienai, praleisti ją gamtos apsuptyje ir ramybėje. Tai buvo nuostabus metas.

Pati aš labiau mėgstu vienumą. Gal tai nulėmė prigimtis ir dailininko profesija. Su Algiuku, būdavo, dirbame viename kambaryje ar dirbtuvėse, bet daugiausia tyloje, kiekvienas savy. Todėl ir didelių kompanijų niekada nemėgau – svečiuodavosi tik savi, artimiausi. Bet ir tarp jų dažniausiai tylėdavau, klausydavausi, ką šneka kiti. Nuo vaikystės man įdomiausia yra stebėti.

Kiek vėliau kaimynystėje apsigyveno Vladas ir Marija Vildžiūnai. Tuomet aplink juos, buvusio vaikų darželio sodo teritorijoje, ėmė kurtis jaunieji skulptoriai, kurie čia statėsi dirbtuves. Taip ilgainiui čia ir susiformavo savotiška menininkų kolonija. Bet mes laikėmės atokiau, palaikėme ryšį tik su artimiausiais.

– Tad susikūrėte savotišką oazę?

– Taip. Su bičiuliais labai atvirai kalbėdavomės apie meną, poeziją, istoriją, filosofiją. Buvome kažkuo panašūs – visi Nepriklausomos Lietuvos vaikai – tad turėjome apie ką kalbėtis, diskutuoti, kuo dalintis. Mes juos mylėjome, o jie mylėjo mus. Tačiau tai tikrai nebuvo vieša bendruomenė. Štai Vildžiūnų ratas – labai platus, o mes – vien tik su savais, panašių pažiūrų, individualistais. Labai gražiai sugyvenome.

Mūsų pažiūrų neribojo tarybinės taisyklės. Nei Algirdas, nei aš niekada nebuvome nei komjaunuoliai, nei į partiją stojome. Laikėmės atokiau nuo viešumos, dirbome tyliai, per daug nelįsdami niekam į akis.

Vėliau palaikėme ryšius su laisvų pažiūrų maskviečiais menininkais, ne kartą lankėmės ir pas tėvą Stanislovą Paberžėje. Čia taip pat galėjome nesivaržydami sakyti tai, ką galvojome.

Labai anksti atkreipėme dėmesį į senųjų liaudies meistrų kūrybą – tas medines skulptūrėles, kryžius, kurie tuoj po karo buvo masiškai griaunami ir naikinami. Pamenu netoli gimtųjų Miežiškių stovėjusį didžiulį kryžių, visą aplipdytą šventųjų skulptūrėlėmis. Kai jį nupjovė, susirinkome tuos dievukus ir saugojome kaip didžiausią brangenybę.

Tai man buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių – žiūrėjau, kaip tobulai tos skulptūrėlės išdrožtos, su kokiu talentu ir subtiliais bruožais. Net savo Eglę žalčių karalienę esu nupiešusi kaip Marijos skulptūrėlę. O „Pušelės“ sanatorijoje ant Vytauto Didžiojo skydo – Gediminaičių stulpus. Žinote ką sakydavo? Jei tai būtų nupiešęs vyras, jam būtų blogai pasibaigę, o kai moteris – tai ji juk nesupranta ką daro... (juokiasi)

– Visi tie pasakiški siužetai, stebuklingi vaizdiniai, liaudies meno motyvai, kurių sklidina jūsų kūryba – ar tai ateina iš vaikystės?

– Tai iš prigimties. Nuo vaikystės vaizduotėje „piešdavau“ visokius vaizdus, galėdavau valdyti pasaulį, ištempti vaivorykštę ir „uždėti“ ją ant Nevėžio upės. Arba nuėjusi į Miežiškių bažnyčią, per pamaldas klajodavau akimis po erdvę ir matydavau savo regėjimus. Žiūrint į didžiajame altoriuje šalia Nukryžiuotojo klūpančią ir raudančią šv. Mariją Magdalietę, man jos labai pagaildavo, tad pastatydavau ją, o Jėzus, ištiesęs ranką, paglostydavo jai galvą. Tuomet aplink imdavo skraidyti angeliukai – be kūnų, vien galvos su sparneliais. Apsukę ratą aplink didįjį altorių, jie skrisdavo prie kito, o aš – kartu su jais.

Paskui ėmusi iliustruoti knygas, rinkdavausi tokias, kurios būdavo gyvenimiškos, o ne saldžios ar primityvios. Tarkime, Aldonos Liobytės „Pasaką apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ – joje galima matyti gyvenimo sudėtingumą, prieštaringumą, tvyrančią įtampą.

Panašiai ir „Eglė žalčių karalienė“ – tai pasaka, kurioje yra visko – ir meilės, ir kančios, gimimo ir mirties. Kaip tikrame gyvenime. Šitai supratau labai anksti. Nesvarbu, kad šalia manęs niekas nežūva, bet aš žinojau, kas vyksta. Nuo mažų dienų mėgau klausytis, apie ką kalba susirinkę vyrai. Moterys – tai tik apie buitį, maistą, daržus, vaikus. O vyrai – žymiai plačiau, įdomiau, apie tai, ko aš nežinojau, todėl ir buvo įdomu. Aišku, karas ir tie įvykiai apink mus taip pat čia suvaidino svarbų vaidmenį...

Beje, ir pati nuo vaikystės mėgau kurti pasakas, nors ir baisiai bijodavau. Rudenį ar žiemą anksti sutemdavo ir gryčioje tapdavo tamsu. Tuomet sėdėdama ant suolo kojas po savimi sukeldavau – baisus man būdavo pats baimės įsivaizdavimas – ir imdavau pasakoti vaikams visokias baisybes, kokios tik į galvą ateidavo. Pradėdavau kaip kunigas: „Anuo metu...“ ir tada jau fantazuodavau... O vaikai klausydavo ausis ištempę. Ir tik kai gryčioje būdavo uždegta šviesa, tuomet kojas galėdavau nuleisti žemėn.

– Savo piešiniuose nevengėte nei baisumų, nei keistumų: čia galima matyti ir nukirstą kiaulės galvą ir raganas, mėlynus žirgus ir raudonas upes. Nors spalvingas, bet kartu ir nejaukus, įtampos kupinas tas pasaulis... Ar nesulaukdavote priekaištų, jog savo piešiniais vaikams baimę varote?

– Visko būdavo. Tiesa, dažniausiai dėl to piktindavosi tėvai, kurie net rašydavo laiškus į leidyklą su priekaištais – „argi taip galima?..“ Kartą „Vaga“ suorganizavo tokį eksperimentą: pirmame leidyklos aukšte ant didžiulio stalo buvo sudėta įvairių vaikiškų knygų, o pro šalį einantys vaikai kviečiami išsirinkti vieną patinkančią sau dovanų. Tai jie pirmiausiai čiupdavo mano pieštąsias – už tai, kad raudonos, ryškios... Ir abiem rankom priglaudę prie krūtinės, tekinom lėkdavo iš leidyklos – kad niekas neatimtų... (juokiasi)

Mes su Algiuku buvome lėtadarbiai – kiti dailininkai iliustracijas knygoms nupiešdavo per kelis mėnesius, o mums ir metų neužtekdavo. Pamenu, Petro Cvirkos jubiliejui Algiui davė nupiešti knygą „Nemuno šalies pasakos“. Tai turėjo būti stora knyga su daugybe iliustracijų. Leidykla, kaip ir priklauso, užsakė prieš kelerius metus. Jis dirbo kruopščiai, lėtai. Tuomet atėjo jubiliejus ir praėjo, o Algiukas piešė toliau. Galiausiai knyga pasirodė tik po dvylikos metų – kitam rašytojo jubiliejui.

Žurnalo „Genio“, su kuriuo bendradarbiavome daugybę metų, meno redaktoriumi buvo tapytojas Stasys Jusionis. Kai terminas jau eidavo į pabaigą, jis atvažiuodavo tiesiai pas mus iliustracijų paimti. Pirmą kartą atvykęs pas mano tėvus, kur tuomet gyvenome, kantriai palaukė, kol baigsime piešti, tuomet paėmė darbus ir išvažiavo. Tačiau kitą kartą jau atvažiavo su etiudniku... Mano tėvelis buvo didelis pasakorius, tai vedėsi jį per gimines, kaimynus ir visi vaišino... Paskui Jusioniui jau būdavo gaila, kad per greitai nupiešėme... (juokiasi). Šitaip mes galėjome piešti ką norėjome, o jam jau tekdavo aiškintis prieš visokias komisijas. Tačiau ir toliau mums užsakymus duodavo.

– O kokias savo vaikystės patirtis įvardytumėte kaip svarbiausias, nulėmusias būtent šitokį gyvenimo ir kūrybos kelią.

– Piešti, o ir skaityti pamėgau dar ankstyvoje vaikystėje. Mano tėvelis buvo šaulys, prenumeruodavo įvairius žurnalus, tad man duodavo garsiai skaityti visai nevaikiškus tekstus iš „Trimito“ ar „Kario“.

Prieš karą Miežiškiuose tėvelis buvo atidaręs smulkių prekių parduotuvėlę, tai su sese jam padėdavo prekiauti. Dar neturėdama nė aštuonerių metų mokėjau suskaičiuoti pinigus ir net skolon užrašyti. Užtat neišmokau nei virti, nei kepti (juokiasi).

Bet svarbiausi buvo tie reginiai, kuriuos matydavau ir galėdavau valdyti. O ir paskui kūryboje naudojausi vaizduote, o ne gyvenimu. Štai ir dabar užsimerkusi matau judančius vaizdus – mano pasaulio suvokimas nėra toks statiškas, kaip įsitikinę žmonės, dėmesį labiau skiriantys gyvenimo buičiai.

Nuo vaikystės labai patiko vaivorykštė – tuomet ir supratau, kad mano darbai bus ryškių ir kontrastingų spalvų. Ypač mėgau piešti saulėlydžius, kai viskas nusidažydavo raudonai – net ir Nevėžis. Nuo to laiko raudona – mano mėgstamiausia spalva.

Vėliau kai tik reikėdavo ką nors nupiešti – papuošimus klasei, sveikinimą kapelionui ar mokyklos sienlaikraštį – visada įpareigodavo mane. Klasės draugėms taip pat piešdavau užduotis. Ir nors mokytojas atpažindavo, kad tai mano darbai, bet nieko nesakydavo – leisdavo žaisti.

O su meno istorija ir visokiomis srovėmis susipažinau tik studijuodama Dailės institute, Vilniuje. Pamenu, pirmuose kursuose reikėjo piešti aktą. Daugelis kurso draugų buvo baigę meno mokyklas, tik aš viena – ne. Tai neturėjau elementarių žinių ir supratimo. Pavyzdžiui, piešiant aktą, prieidavau kuo arčiau, kad geriau matyčiau pozuotoją ir niekas man netrukdytų. O visi kiti – iš tolo.

Tuomet nežinojau, kad norint piešti iš natūros, yra būtinas atstumas, padedantis pamatyti erdvę ir kompozicijos visumą. Užtat aš gilinausi į detales: piešdama kūną nespėdavau nupiešti kėdės, tai mano pozuotojai „sėdėdavo“ ore. Iš arti ir rakursai tapdavo tiesiog neįveikiami: nematydavau kai kurių kūno dalių, tarkime, šlaunų. Dėstytojams tai sukeldavo daug juoko. Bet jie matė, kad esu keistuolė, ne tokia kaip visi, tai ir mano piešiniai buvo keisti... (juokiasi)

– Esate žinoma knygų iliustratorė, grafikė, pedagogė, taip pat su savo vyru sukūrusi ir sienos tapybos darbų tuometinėje Vilniaus vaikų kavinėje „Nykštukas“ bei Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“. Kurią iš šių kūrybos veiklų jus pati labiausiai branginate šiandien?

– Viskas man buvo įdomu, tačiau labiausiai patiko didieji darbai. Todėl ir tos freskos paliko įspūdį visam gyvenimui. O juk tai nutiko visiškai atsitiktinai – nė vienas iš mūsų nebuvome studijavę sienų tapybos, tad aplinkiniai stebėjosi, kaip mes ėmėmės šitokio darbo.

„Nykštuką“ pasiūlė dailininkas Laimutis Ločeris. Jis buvo žinomas freskų kūrėjas ir vienu metu gavo du užsakymus – rimtą ir vaikams. Matydamas, kad pats vienas abiejų nespės, „Nykštuką“ pasiūlė mudviem su Algiuku.

Darbas turėjo būti atliktas skubiai – per vasarą. Siužetą sugalvojau aš, o Algiukas padarė pirminį eskizą. Taip mes ir pradėjome darbus. Iš pradžių anglimi ant sienos nupiešėme visas figūras, visą kūrinio apimtį, o tuomet palengva tapėme. Bet mes buvome iliustratoriai, pratę dirbti prie stalo ir piešti mažo formato darbus. Tai kol žiūri iš arti – viskas atrodo gerai. O atsitraukus nuo sienos ir pamačius visumą, supranti, reikia perdaryti. Taip vieną dieną nupaišydavome, o kitą – ant viršaus – viską iš naujo...

Tuomet mes jau gyvenome Jeruzalėje, bet negi kasdien važinėsi pirmyn-atgal – per toli. Tai dirbdavome iki nakties, o tada atsiguldavome į virtuvėje stovėjusią vonią, apsikabindavome ir miegodavome.

Bet svarbiausia patirtis buvo pats piešinys. „Nykštuke“ tai prasidėjo, o Valkininkuose suvokiau dar aiškiau: freska yra nuostabus dalykas. Piešdamas didesnį už save darbą, visas įeini į piešinio erdvę ir užmiršti visą aplinką, kuri tave supa. Gali būti nevalgęs, nepamiegojęs – niekas nebesvarbu. Nustembi, kai kažkas užkalbina ir išlendi lyg iš kito pasaulio. Kūryba yra tai, kas įtraukia. Tavęs jau nebelieka, yra tik tai, ką darai, ko sieki. O tas siekinys – nesibaigiantis. Gali tobulinti ir tobulinti – nebus tam galo... Todėl Valkininkuose ir dirbome net trejus metus...

– Kokia čia buvo jūsų patirtis?

– Turėjome visišką kūrybinę laisvę – su niekuo nereikėjo derinti. Visą laiką gyvenome vietoje, tad ši aplinka tapo mūsų namais.

Įdomiausia buvo stebėti vaikų reakcijas į šiuos piešinius. Praeidami jie vis sustodavo ir žiūrėdavo. Langeliai buvo atviri, tai mes girdėdavome, ką jie šneka. Mane labiausiai nustebino tai, kad kai kuriems vaikams mūsų piešiniai sukeldavo literatūrinį įkvėpimą – jie savo draugams imdavo sekti istorijas apie tai, kas čia pavaizduota. Kūryba juos tartum užvaldydavo ir jie imdavo fantazuoti. Tuo tarpu draugai jų klausydavo įsitikinę, kad pasakorius žino šią pasaką.

Pabaigus darbą, sanatorijos personalas mūsų paprašė užrašyti, ką čia nupiešėme. Tai Algiukas kiekvienam darbui sukūrė dvylika pasakojimų, o auklėtojos šias pasakas išmoko mintinai ir vesdamos ekskursijas vaikams jas atpasakodavo. Tačiau, laimei, visada atsirasdavo vaikų, kurie žinojo visai kitas istorijas ir sekdavo jas savo draugams tiesiog žiūrėdami į mūsų piešinius.

– Kaip susigyvenote su šių darbų likimu? Juk „Nykštuko“ nebeliko, o „Pušelės“ freskos ir toliau pamažu nyksta.

– Permainų laikotarpis yra nedėkingas meniniams kūriniams. Kiek geriausių žinomų dailininkų darbų – skulptūrų, vitražų, keraminių pano, bareljefų, freskų – šitaip buvo sunaikinta arba dingo nežinia kur. Tai baisu ir nedovanotina... Privatizacija, pinigai, interesai, savanaudiškumas – viskas čia susidėjo. Kas maišėsi ant kelio – buvo tiesiog nušluota be jokių skrupulų, be supratimo, be gailesčio... Išsaugoti tai patiems menininkams buvo nepaprastai sudėtinga – dažniausiai jie paskutiniai sužinodavo, kad jų kūrinių jau nebėra arba kažkur prapuolė.

Tiesa, iš „Nykštuko“ išliko dvi plokštės, kurias nutapėme, rodos, pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Mat dalis freskos buvo užlieta iš viršaus ir nieko ten negalima buvo išgelbėti. Tuomet ant dviejų medžio plokščių mes nupiešėme naują piešinį ir priglaudėme prie sienos: jei vanduo vėl būtų tekėjęs, piešinio jis nebepasiektų. Šios dvi plokštės ir yra viskas, kas liko iš „Nykštuko“. Tiesa, dar ir iškaba, kabėjusi lauke prie įėjimo – ją taip pat sugalvojo Algiukas. 1998 metais naujieji savininkai visa tai ketino išmesti į šiukšlyną, tad parsivežiau namo – niekam jų jau nebereikėjo.

Į Valkininkų freskas buvo atkreiptas dėmesys, planuota jas restauruoti, išsaugoti ir pritaikyti lankymui. Bet kai paaiškėjo, kad šiam darbui yra būtini 3 milijonai – reikalas iškart buvo pamirštas ir paliktas užmarščiai. Tiesa, ši freska yra įtraukta į Kultūros vertybių sąrašą, bet niekas su ja nedaroma.

Šios patirtys leido suprasti, kad jei neturi kūrinio savo namuose, niekada negali žinoti, koks likimas jį ištiks. Prieš piešdami freskas, su Algiuku ant kartono pasidarydavome spalvotą eskizą, pirminį variantą, kuris, žinoma, paskui kiek pasikeisdavo. Tokius turėjome ir „Nykštukui“, ir „Pušelei“. Vėliau kažkas rengė dailininkų plenerą ir šiuos darbus iš mūsų pasiskolino. Iki šiol jų taip ir neatgavau. Pasirodo, jie buvo panaudoti prakuroms...

Dailininkui kūrinys yra gyvas tuomet, kai jis su juo bendrauja tiesiogiai. Todėl ir man, kol esu gyva, svarbu turėti savo vaizdinę aplinką – savo kūrinius, knygas, kitus vizualius prisiminimus, bičiulių dailininkų dovanotus jų darbus. Ši aplinka turi dalį manęs, o jos dalis yra manyje. Tad šis kambarys, kuriame dabar sėdime ir kalbamės – tai dalis mano kūno. Šitaip per kūrybą dvasia susikuria sau palankią aplinką, išeinančią už fizinio kūno ribų. Tad net ir „šiukšlynu“ paverstas kambarys gali tapti jaukia teritorija žmogaus dvasiai.

– O ką šiandien galvojate apie gyvenimą ir mirtį?

– Gyvenimas yra trumpas, laikinas ir nulemtas atsitiktinumų. Jei tie atsitiktinumai yra laimingi, tai ir žmogus išlieka laimingas. O jei atsitiktinumai prieštaringi – ir gyvenimas tampa jų kupinas.

Įdomiausias laikas – vaikystė, kai žmogus pirmą kartą susitinka su pasauliu. Tuomet su daiktu, augalu ar gyvūnu jis bendrauji kaip lygus su lygiu ir tarp jų nėra didelio skirtumo. Vaikystės žvilgsnis įsminga į žmogų ir palieka jame įspaudą. Gaila, kad vėliau tokiam betarpiškam santykiui, pasaulio patyrimui daugelis tiesiog nebeturi laiko. O man tai išliko visą gyvenimą: savo žvilgsnį kreipiau į knygą, tapomą paveikslą bei giliausius kelionių potyrius.

Mano atsitiktinumai buvo laimingi – ir gyvenimas tokiu tapo. Džiaugiuosi, kad sulaukus tokio amžiaus manęs neapleido protas. Išliko ir atmintis – aišku, toli gražu ne visa. Bet negali norėti – atmintis ne begalinė – visko nesutalpins.

Tačiau kol galva veikia – visai gera gyventi. O nepriteklių, skausmų, sunkumų svarbu per daug nesureikšminti. Geriau nukreipti dėmesį į ką nors įdomaus. Piešdama išmokau siekti užsibrėžto tikslo, tad ir šiandien man tai labai padeda. Reikėdavo knygą iliustruoti – aš ir įklimpdavau į knygą, reikėdavo sieną išpiešti – aš į sieną „įeidavau“. Dabar sudarinėju savo dukros albumą: bus tokio pat dydžio ir storio kaip mano ir Algiuko albumai.

Na, o pabaigos būna įvairios. Žinau, kad anksčiau ar vėliau ir man teks tai išgyventi. Nuo vaikystės bijojau mirties, bet ilgainiui ją prisijaukinau stebėdama gyvenimą. Ji yra būtina viso to dalis – juk niekas išimčių man nepadarys, realybė dėl manęs nepasikeis. Tad priimu tai kaip neišvengiamą būtinumą. Tik norėčiau, kad mirtis ištiktų staiga. Kaip buvo Algiukui ir mano tėveliui. Tai buvo laimingos mirtys...