Lietuvoje verslaujantys norvegai: „Ką Norvegija padarė per 100, Lietuva nuveikė per 30 nepriklausomybės metų“

Atšiauri beveidė valstybė. Tuščiomis gatvėmis, praktiškai be automobilių, o ir ta nedidelė jų koncentracija – tuščiais kuro bakais prie daugiabučių be šildymo ir karšto vandens. Knibždantys banditai ir klestinti korupcija. Tokią Lietuvą norvegas verslininkas Magne Reme (70) atrado gilių 1990-ųjų pradžioje.

„Vienok, Lietuva atrodė ambicinga ir trokštanti pokyčių. Sutikau ne vieną lietuvį, užtikrintai deklaruojantį, kad jų valstybė jau po 10 metų galės lygiuotis į Skandinaviją. Tekdavo nuvilti užtikrinant, kad tokie pokyčiai užtrunka mažiausiai vieną kartą, galimai prireikiant ir antros“, – prisimena norvegas.

Po „lietuviškąjį Teksasą“ besižvalgantis skautas

Lietuvos ekonominę situaciją ir jos vystymosi raidą M.Reme veikiausiai išmano geriau už statistinį lietuvį. Vilnių norvegas pirmąsyk išvydo 1992 m. rudenį.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, ieškojo investicijų galimybių Rytų Europoje. Didžiausios tuometinės Norvegijos investicijų kompanijos skautas potencialiausias nišas pastebėjo besikuriančioje Lietuvoje.

„Lietuviai sunkiai įsivaizduoja, kokia galybė Norvegijos kompanijų veikia Lietuvoje, kiek pridėtinės vertės ir darbo vietų kuria. Dar mažiau žino apie pradžią, nes veikėme tyliai“, – pasakoja užsienietis.

Ne kiek dėl šiaurietiško kuklumo pirmieji investuotojai sunkius savo žingsnius dėliojo tyliai, o todėl, kad, M.Reme teigimu, Lietuva tuo metu priminė „vakarų Teksasą“:

„Tokių terminų, kaip „laisva rinka“ ar „palanki investuotojams aplinka“, Lietuvoje praktiškai niekas nežinojo. Valstybė dvelkė vakarų Teksasu: pradedant laukinėmis verslo taisyklėmis, baigiant keistomis ginkluotomis grupuotėmis, dalyvaujančiomis kasdieniame verslo gyvenime. Įstatymų kūrimas procese, taisyklės kompanijoms neaiškios, nekilnojamąjį turtą pirkti neramu. Bet kas galėjo nutikti.“

Atidarė pirmąją Rytų Europoje degalinę „Shell“

Jau netrukus M.Reme skautingo procedūros davė vaisių. Pirmoji jo iniciatyva pradėta pildyti niša – degalinių tinklo verslas.

„Pasirašėme sutartį su tarptautine naftos kompanija „Shell“, įkūrėme įmonę. Mūsų tikslas buvo surasti geriausias vietas Lietuvoje degalinėms statyti“, – prisimena M.Reme. 

Pirmoji Rytų Europos „Shell“ degalinė 1994 m. iškilo Panevėžyje. Antroje dešimtmečio pusėje Lietuvoje jau veikė 30 šio prekės ženklo degalinių, kurias vėliau perpirko tuometinis degalinių tinklas „Statoil“.

Norvegas prisidėjo prie tinkamos verslo aplinkos kūrimo į Lietuvą žengiančioms „Alcatel“, „Renault“, „Volvo“ kompanijoms bei galimybių sudarymo užsieniečiams įsigyti akcijas „Švyturio“, „Snaigės“ ir kitose lietuviškose įmonėse.

„Investavimo aplinka buvo pagrįsta didelėmis rizikomis, natūralu, kad sėkmingus etapus lydėjo nuopuoliai. Padarėme daug klaidų, bet dar daugiau priėmėme teisingų sprendimų. Patirtis buvo įdomi ir nenuspėjama, daugiau adrenalino negu verslaujant Norvegijoje“, – neabejoja M.Reme.

Partneriai ir bendražygiai, skandinavo verslininko teigimu, didžiąja dalimi lėmė tai, kad, nepaisant pasivažinėjimų amerikietiškais verslo kūrimo kalneliais, nuo 1992 m. jis tai daro būtent Lietuvoje:

„Buvo pavojingas laikmetis, todėl bendravau su daug gerų žmonių, kurie šiandien užima aukštas pozicijas Lietuvos kompanijose ir institucijose. Pamenu, tuometinėje Lietuvoje mėnesio darbo užmokestis buvo apie 25–30, daugiausia – 40 dolerių. Vienam bičiuliui pasiūliau pas save įsidarbinti už 100 dolerių. Sutiko, žinoma, įspūdingi atrodė pinigai“, – skaičiuoja norvegas.

Nuo galvijų ūkio – iki prestižinio universiteto

1998 m. dienos šviesą išvydo dar vienas M.Reme projektas – bendrovė „Inova Baltic“. Sostinėje įsteigta įmonė koncentruojasi į privataus kapitalo ir nekilnojamojo turto investicijų konsultacijas ir jų valdymą.

Tarp įspūdingiausių kompanijos vystytų projektų – Norvegijos vadybos institutui „BI“ žengus į Baltijos valstybes, finansuotas ir pastatytas ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas Kaune bei 2 000 ha ploto pieno ūkis „Noragra“ su bemaž 1 000 galvijų Šakių rajone.

„Investuotojams nereikia pastatų sienų. Jie nori ryšių, šalies, kurioje yra, visuomenės supratimo, darbo jėgos“, – dėsto bendrovės „Inova Baltic“ šeimininkas.

Dvi Lietuvos – kaip diena ir naktis

Nuo pirmosios M.Reme pažinties su Lietuva praėjo beveik 30 metų. Nors keičiasi tik pirmoji karta, anot norvego, Lietuva tuomet ir dabar – dvi kardinaliai skirtingos valstybės:

„Lietuvos pažangą pavadinčiau visiška revoliucija. Esminius pokyčius, mano manymu, paspartino didėjanti išsilavinusi visuomenės dalis ir mentaliteto pasikeitimas. Lietuviai išaugo į tikslų siekiančius, konkurencingus žmones su neeiline motyvacija dirbti. Šios savybės lemia ir tai, kad lietuviai yra itin geidžiami darbuotojai Norvegijoje.“

Atvykęs 2 metams – nebeišvažiavo

Tais pačiais 1998 m., kai M.Reme kūrė „Inova Baltic“, į Vilnių atvyko Kjetilas Tetlie Hanssenas (56). Sostinėje „Moller Auto“ po ta pačia vėliava vykdė dvi veiklas: prekiavo automobiliais ir vystė nekilnojamąjį turtą. Pastarajai sričiai stiprinti į Lietuvą ir buvo deleguotas K.T.Hanssenas.

Neilgai trukus automobilių verslas ir nekilnojamasis turtas buvo padalinti į skirtingas rankas.

Dveji metai – per šį terminą norvegas turėjo atidaryti bendrovę, pasamdyti darbuotojus ir pradėti keleto stambių objektų vystymą. Sėkmingų projektų maratoną pradėjo Savičiaus gatvėje stovinčio gyvenamojo namo renovacija ir 30 butų išnuomavimas užsieniečiams.

Karuselė įsisuko: vienas sėkmingas projektas vijosi kitą, įmonė augo, bet K.T.Hanssenas į Norvegiją grįždavo nebent atostogoms. Kapsint dvidešimt ketvirtiems gyvenimo Vilniuje metams, bendrovės „Schage Real Estate“ generalinis direktorius interviu sklandžia lietuvių kalba duoda naujausiame ir masyviausiame įmonės projekte – 70 000 kv. metrų ploto, 3 pastatų biurų komplekse „Quadrum“.

„Metus laiko iki man atvykstant direktoriumi dirbęs žmogus nupirko tris pastatus, tačiau papuolė į aferistų pinkles. Likom ir be pinigų, ir be pastatų. Pradžia buvo nekokia. Tačiau sakyčiau, kad jis iki galo nepadarė savo darbo bei pernelyg pasitikėjo tais žmonėmis.

Nuo tada kaskart, kai ketinam kažką įsigyti, tikrinu duomenis – kas savininkas, ar nėra kokių apribojimų objektui ir t. t. – Registrų centre, kuris visada veikė puikiausiai“, – pasakoja K.T.Hanssenas.

Norvegijoje – sandoris, Lietuvoje – sandėris

Savo istorijos Lietuvoje pradžią 15min pašnekovas apibūdina kaip itin įdomią. Nenustebina: juk iš Norvegijos, kurioje procesai vyko tvarkingai ir pažangiai, atvyko į tik besikuriančią Lietuvą.

„Nuo nulio besivystančioje Lietuvoje tvyrojo ypatinga energija ir dinamika. Valstybė ir jos ekonomika buvo alkanos. Man patiko ta energija. Procesai vyko labai greitai, bet savotiškomis „laukinių rytų“ taisyklėmis, – prisimena K.T.Hanssenas. – Sakyčiau, kad tai, ką Norvegija stabiliai padarė per šimtmetį, Lietuva nuveikė per tris dešimtmečius.

Aišku, kad dar liko tų laiptelių – nors Lietuva eina į priekį dideliu greičiu, vietoje nestovi ir Norvegija. Skirtumai išliko, bet labai sumažėjo. Gal ir gerai – labiau norisi pasitempti.“

Nors Pietų Amerikoje pagyvenęs norvegas buvo pratęs prie skirtingų kultūrų ir elgesio modelių, tam tikros lietuviškos devintojo dešimtmečio verslo kultūros sampratos jį šokiruodavo.

„Jeigu su norvegu sutarei paspausdamas ranką, vadinasi, sandoris įvyko. Nebeisi pas kitą ir nebeklausi, ar jis kartais negalėtų tau mokėti daugiau pinigų. Lietuvoje net raštiška sutartis nebūtinai galiojo, žodinė – tuo labiau. Prireikė laiko, kad prisitaikyčiau prie to, kad netgi pasirašius sutartį kamuoja nežinia – projektas bus ar nebus, susitarimo laikysis ar ne – iki tol, kol atsirasdavo įrašas registrų centre“, – prisimena K.T.Hanssenas.

Amerikietiškos svajonės iliuzija

Netikėti norvegui verslininkui buvo ir į dienos šviesą pradėję lįsti atvejai, kai įmonės darbuotojai, jauni vyrai lietuviai, įmonės viduje užsiėmė netoleruotinais dalykais:

„Teko atsisveikinti ne su vienu žmogumi, kurio interesas buvo ne mūsų įmonė, bet jų geidžiamas asmeninis verslas. Kažkaip jaunuoliai įsivaizdavo, kad tuoj taps verslininkai, o itin greitai – turtingi verslininkai. Tuo metu energingasis Lietuvos jaunimas neteisingai įsivaizdavo amerikietišką svajonę: ims per metus ir uždirbs krūvą pinigų, įsigis didžiausią automobilį, dar santaupų prikaups visam likusiam gyvenimui.“

Lietuvių bendravimo įgūdžiai kurį laiką „Schage“ įmonių grupės narei Lietuvoje vadovaujančiam K.T.Hanssenui taip pat kėlė nuostabą.

„Valdymas per baimę“ – tokį vadovo ir pavaldinio bendravimo modelį, pasak užsieniečio, jis atrado atvykęs į Lietuvą.

„Baimė, gąsdinimai. Turėjom kolegas vadybininkus, vadovavusius savo pardavimų departamento darbuotojams. Jie sau leisdavo imti ir apšaukti visus arba vieną žmogų kitų akivaizdoje, taip dar ir pažemindami. Man buvo labai keista, kaip žmonės sau gali leisti tokias nesąmones. Norvegiško verslo kultūroje pagarba visais laikais buvo ir yra bendravimo pamatas“, – pabrėžia K.T.Hanssenas, kuriam teko susipažinti ir su povandeninėmis lietuviško verslo srovėmis.

Pavyzdžiui, įmonei planuojant žemės sklype statyti objektą, jame staigiai už 2 tūkst. litų nuperkamas garažas, o tiesiogiai susisiekęs savininkas jį siūlo parduoti už 100 tūkst.

„Norvegijoje tokie triukai niekada nebūtų nutikę, džiugu, kad ir Lietuvoje nebe. Žinoma, yra įvairių žaidimų abiejose šalyse ir šiandien, bet jie kitokie: konkurencija tarp didelių vystytojų, jų interesų susikirtimai, kuomet penkios kompanijos nori vystyti tą patį projektą arba vysto šalimais vienas kito“, – teigia skandinavas.

Neužtikrintumo jausmą pakeitė lygiavertiškumas

Vis dėlto šiandienė lietuviška verslo aplinka, 15min pašnekovo teigimu, priartėjusi prie norvegiškosios.

Jauni specialistai pradeda suprasti, kad pinigai uždirbami kantriai, būnant savo srities profesionalu ir dirbant ten, kur patinka, besimėgaujant augimo procesu.

Kardinaliai sušvelnėjo lietuvių darbdavių tonas jų darbuotojų atžvilgiu. O lietuviai norvegų akyse tapo lygiaverčiais verslo partneriais.

„Nors kartais stiprios Europos valstybės į Lietuvą žvelgia kaip į mažąjį brolį, su kuriuo iki galo viskas nėra aišku, mano akimis, tuometinė ir dabartinė Lietuva – nesulyginamos. Didele dalimi prie to, kokia šiandien yra Lietuva, išties prisidėjo iš užsienio tuo laiku atvykę investuotojai su savo pinigais, patirtimi, vakarietišku požiūriu.

Daug tų užsieniečių Lietuvoje pačių nebėra šiandien, jų verslų vadžias perėmė lietuviai, darantys tą patį darbą arba dar geresnį už pirmtakus. Užaugo naujo požiūrio vadovų karta, o prie to, neabejoju, prisidėjo Baltijos vadybos institutas ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas“, – akcentuoja K.T.Hanssenas.

Lėktuvus su emigrantais norėtų nukreipti į Lietuvą

Šįmet Norvegijos ir Lietuvos diplomatiniams dvišaliams santykiams sukanka 100-metis. Natūralu, kad Lietuvos vystymuisi joje investuojanti aljanso partnerė, remianti švietimo įstaigas, socialines iniciatyvas ir kitas problemines sritis, yra gyvybiškai svarbi. Tačiau iš partnerystės su Lietuva naudos turi ir Norvegija.

„Teiginys, kad Norvegijai padeda 50 tūkstančių – neoficialiai, ko gero, kur kas daugiau – joje gyvenančių lietuvių, būtų pernelyg lėkštas. Mes sakome, kad 1+1=3. Vadinasi, jeigu tu turi vieną sumą pinigų, o tavo partneris – kitą sumą, kartu jau galite nuveikti daugiau negu atskirai.

Kalbu ne vien apie pinigus, bet ir patirtis, kontaktus, darbuotojus. Dvi bendradarbiaujančios kompanijos nuveikti gali daugiau negu dvi atskirai veikiančios. Manau, kad šis požiūris iliustruoja situaciją“, – dėsto 15min pašnekovas.

Didžiausia problema ir grėsmė, kurią Lietuvoje įžvelgia verslininkas – darbo jėgos stygius. Nors jo vadovaujama įmonė jo nejaučia, situacija rinkoje neramina:

„Labai trūksta į užsienį išvykusių lietuvių. Ir svarbiausia, kad, gerai apskaičiavus ilgas darbo valandas ir kaštus, klausimas, ar ta gyvenimo kokybė tikrai geresnė kur nors Anglijoje ar Vokietijoje. Būtų faina, jeigu pavyktų tą srautą susigrąžinti.“

Lietuvoje – 370 norvegiško kapitalo įmonių

Norvegiją ir Lietuvą saistantys ekonominiai ryšiai plečiasi kasmet. Lietuvos eksporto į Norvegiją mastai yra 5 kartus didesni negu buvo prieš dešimtmetį, o Norvegijos eksporto mastai į Lietuvą per tą patį laikotarpį patrigubėjo.

Aktyviai Lietuvoje veikia 370 norvegiško kapitalo įmonių su 13 206 darbuotojais. Didžiausia jų koncentracija – Vilnius, tačiau norvegiško kapitalo įmonės veikia visoje Lietuvoje.

Su norvegiško kapitalo įmonėmis Lietuvoje susipažinti galite naudodamiesi unikaliu skaitmeniniu interaktyviu „Norvegiško verslo žemėlapio“ įrankiu.