Vytaras Radzevičius sostinę Vilnių į sodybą netoli Merkinės iškeitė jau prieš dešimt metų. Nuo tada, kai atsikraustė gyventi į provinciją, sako, nė karto šio sprendimo nepasigailėjęs.  Merkinė ir jos aplinkiniai miškai – ypatinga vieta būti.  

„Kokį buvau susidaręs įspūdį apie Merkinę, tokia ji ir yra. Kadaise buvęs labai svarbus miestas išnyko, tačiau jo aura tikrai išlikusi, ją galima justi kiekviename žingsnyje. Kad ir kiek Merkinė degusi, kad ir nuo žemės paviršiaus nušluota, ji visą laiką atgyja.  

Ji prisikelia, klesti ir skleidžia užburiančią aurą, kurią atvykę žmonės visada pajunta. Man patinka įsivaizduoti, koks tai buvo miestas, o kartu fantazuoti – koks bus“, – šypsosi Vytaras. Šiandien jis kartu su šeima ir bendraminčiais surėmė pečius, kad įpūstų miestui naujo gyvenimo. 

Romas Sadauskas305_n
Romo Sadausko nuotr.

Tiesa, ne tokio ir naujo – „Merkinės fabriko“ projektas skaičiuoja ketvirtuosius metus, o populiariausi renginiai ir veiklos jau spėjo suburti mėgėjų ratą. Taigi gyvenimas Merkinėje įsisiūbuoja. Vietiniai mėgaujasi miestelio atgimimu, tačiau tikrąjį bruzdesį čia kuria užeiviai. Paklaustas, nuo ko prasidėjo vienas didžiausių, o širdžiai – tikrai  mieliausių jo gyvenimo projektų, Vytaras nusijuokia. Dvarvietę, kurioje šiandien sukasi „Merkinės fabriko“ veiksmas, žinomas keliautojas ir kulinaras atrado visai netikėtai: „Kai pamačiau šį reginį, man atvipo lūpa.“ 

Žmoną, vaikus ir pusbrolį su šeima bei bičiulius į bendrą Merkinės prikėlimo planą Vytaras įtraukė prieš penkmetį. Šiandien jau nepamena, kiek buvo džiaugsmo, kai laimėjo Merkinės dvarvietės patalpų nuomos konkursą, tačiau atsakomybės jausmas išlikęs: „Iš vakaro užmigome be įsipareigojimų, o atsikėlėme – su didžiuliais.“ 

Nors viskas atrodė labai romantiška – rodos, svajonė išsipildė, vizija, ką Radzevičiai norėtų Merkinės dvarvietėje veikti, susidėliojo, tačiau stojo ir iššūkių eilė. „Atrodė, viskas susistygavo, galime pradėti veiklą, bet tada pasaulis susidūrė su kovidu, atėjo pandemija, viskas sustojo, sustojo ir mūsų projektas“.  

0898Mika-Photo
Mikos Savičiūtės nuotr.

„Merkinės fabriko“ veiklos pradžią Vytaras atsimena kaip visišką avantiūrą. „Po pandemijos buvo nutrūkusios visos gyvybinės grandinės, su pusbroliu Tomu tiesiog šienavome dvarvietės pievą. Kai prisėdome atsipūsti, man šmėstelėjo mintis, o kodėl nepradėjus visko tiesiog dabar, štai čia – pievoje. Galvojau – ko laukti? Atsidarykime vietą, kur žmonės galės atvykti, pasigrožėti, išgerti vieną kitą puodelį kavos, o mes jiems pagaminsime vieną ar kitą patiekalą iš pasaulio virtuvės“, – spontanišką idėją, apie plyname lauke atsiradusį „Pasaulio puodų“ vasaros restoraną prisiminė Vytaras. 

Šiandien buvusioje Merkinės dvarvietėje veiksmo gausu – nuo atvirame lauke sezono metu veikiančio restorano, kuris sukviečia svečius iš visos Lietuvos pasmaguriauti ypatingų skonių, pasigrožėti nepaprastu reginiu ir pajusti unikalią aurą, iki edukacijų, kino vakarų, kūrybinių dirbtuvių, verslumo ir gerosios patirties seminarų, amtininkų turgų, „Samanų“ festivalio, jau tradicija tapusio koncerto „Opera su džinsais“ iki neseniai duris atvėrusio ir visais metų laikais veikiančio Kepsnių cecho. Ir tai – toli gražu ne viskas, planų į priekį tiek, kad sunku ir įsivaizduoti. 

Ar būtent taip Vytaras „Merkinės fabriko“ veiklą ir įsivaizdavo anuomet, kai pirmąsyk išvydo dvarvietę? Ir kaip toli dar siekia  jo fantazijos? 

Paklaustas, kada Merkinės dvarvietė atrodys taip, kad jis galėtų ramiai sėdėti ir sakyti, kad vizija jau išpildyta arba iki jos priartėta maksimaliai arti, Vytaras perspėja, kad jiedu su pusbroliu Tomu – labai nekantrūs žmonės: „Mūsų vizijos nubėga toli į priekį, mums visko norisi kuo greičiau, tačiau atsakyti, kada – nėra lengva. 

Kažkas panašaus į galutinį variantą rasis tada, kai pavyks įveiklinti visus 5 čia esančius pastatus – du paskirti nakvynei, du maitinimui, vieną kultūrai ir visiškai sutvarkyti aplinką, nepažeidžiant archeologinio draustinio reikalavimų.“ 

Prezidentas_Merkineje_romo Sadausko16
Romo Sadausko nuotr.

Merkinė pasaulio žemėlapyje 

Paprašytas į Merkinę pažvelgti keliautojo akimis, šimtus gražiausių pasaulio vietų aplankęs Vytaras prisipažįsta niekada nesvarstęs, kuo gi Merkinė yra išskirtinė pasaulio fone. Tačiau tikrai - išskirtinė. 

„Pirmiausia turbūt kraštovaizdžiu, reljefu, kuris Lietuvai nėra būdingas, juk čia aukšta vieta. Kai įlipi į kurį nors mūsų piliakalnį ar net aukščiausią Lietuvos kalną – Aukštoją, atrodo, nedaug ir pakilai nuo žemės. O Merkinėje reginys visai kitas, kiek neįprastas akims, tuo ši vieta unikali Lietuvoje. 

Antras dalykas – miesto istorija. Juk mes esame Europa, o Merkinė – senas europinis miestas, turintis tikrai unikalią praeitį. Istorija čia lenda iš po žemių tiesiogine šio žodžio prasme – plytgaliai, monetos, keramika ir panašūs daiktai. 

O trečiasis dalykas – upių santaka. Merkinėje į Nemuną suteka trys upės, atsiveria nuostabi Nemuno ir Merkio santakos panorama. Aš nesu mistikas, bet šis reiškinys, atrodo, tikrai suneša labai gerą energiją“, – žvelgdamas į susijungiančias upes, kalbėjo „Merkinės fabriko“ įkūrėjas.  

017_DJI_0898

Vytaras šmaikštauja, kad Merkinę galima pavadinti paskutiniu didžiausiu ir ilgiausiu jo gyvenimo projektu, jau vien dėl prisiimtų įsipareigojimų – Merkinės dvarvietę jis išsinuomojo 40 metų. Gyvenimas ir veikla čia suteikia daug laimės ir pilnatvės, sujungia bendram tikslui šeimą, bet „Merkinės fabriko“ komandai tenka ir nuolatinių iššūkių bei sprendimų. Nors, aišku, šypsosi pašnekovas, visa tai verta pastangų, nes tikslas, o gal net savotiška misija  yra labai aiškūs – prikelti Merkinę ir grąžinti jai klestėjimą.