Migracijos procesai Vilniuje: kaip ir kodėl per sovietmetį keitėsi Vilniaus gyventojų sudėtis

Prasidedant sovietmečiui, neseniai Lietuvai perduotas Vilnius buvo toli gražu ne lietuviškas. Miesto gyventojų daugumą sudarė lenkai, o lietuvių buvo tik mažuma. Tačiau per keliasdešimt metų situacija visiškai pasikeitė. Dabar Vilniaus gyventojų dauguma jau yra lietuviai.

Kaip keitėsi Vilniaus gyventojų sudėtis per XX a.? Kodėl mieste iškart po Antrojo pasaulinio karo beveik nebeliko lenkų, o lietuviai irgi neskubėjo kraustytis į sostinę? Kodėl penktadalį miesto gyventojų sudaro rusai, kurių prieš karą buvo palyginti nedaug?

Apie visai tai portalo 15min žurnalistui pasakojo humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Vitalija Stravinskienė, nagrinėjanti migracijos procesus Vilniuje ir Vilniaus krašte. Ji 2020 m. pabaigoje pristatė monografiją „Migracija: Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944-1989 metais”.

Situacija Vilniuje prieš pat karą ir 1944 m.

Oficialiais Vilniaus miesto magistrato statistikos skyriaus duomenimis, 1939 m., tai yra tais metais, kai Vilnius buvo perduotas Lietuvai, lietuviai nesudarė nė procento Vilniaus gyventojų.

Tais metais, minėtais duomenimis, mieste gyveno apie 194,6 tūkst. gyventojų. Apie 128,4 tūkst. gyventojų (66 proc.) buvo lenkų tautybės. 53,5 tūkst. (27,4 proc.) buvo žydų tautybės, 7,2 tūkst. (3,7 proc.) – rusų tautybės, 1,5 tūkst. (0,7 proc.) – baltarusių tautybės, 1,4 tūkst. (0,7 proc.) – lietuvių tautybės.

Šie duomenys yra tik apytiksliai. Neabejotina, kad dalis lietuvių, mokėjusių lenkų kalbą, buvo gyventojų surašymuose surašyti ir į statistiką pateko kaip lenkai. Įvertinus kitus šaltinius ir Vilniaus lietuvių atsiminimus realiausia, kad lietuvių mieste tarpukariu gyveno šiek tiek daugiau – apie 6 tūkst. Tačiau bet kokiu atveju lietuviai gyventojai mieste sudarė mažumą ir jų skaičius tarpukariu mažėjo.

Per Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus gyventojų skaičius reikšmingai sumažėjo. Per Holokaustą pražuvo kone visa miesto žydų bendruomenė. 1944 m. pabaigoje Vilniaus miestas turėjo apie 110 tūkst. gyventojų.

Tarp jų kiekybiškai vis dar dominavo lenkai, jų buvo maždaug 90 tūkst. Lietuvių mieste šiek tiek padaugėjo, tačiau nežymiai – jų buvo apie 8 tūkst., arba maždaug 7,5 proc. miesto gyventojų.

Kalbant apie visą Vilniaus kraštą, lietuvių dalis jame buvo didesnė, bet lietuviai vis tiek nesudarė daugumos. 1944 m. pabaigoje Vilniuje, Zarasų, Švenčionių, Vilniaus, Trakų apskrityse gyveno apie 500 tūkst. gyventojų, iš jų 270 tūkst. lenkų, 180 tūkst. lietuvių, apie 30 tūkst. rusų, 3-4 tūkst. baltarusių.

Lenkų iškeldinimas

Pirmuoju reikšmingai Vilniaus miesto demografinę situaciją keitusiu migracijos procesu tapo Vilniaus lenkų iškeldinimas į Lenkiją.

1945-1946 m. iš miesto išvyko apie 100 tūkst. gyventojų, panašiai tiek pat ir atvyko. Išvykėlių daugumą sudarė lenkai, daugelis kurių išvyko ne visai savo noru, o juos pakeitė atvykėliai iš kitų Lietuvos vietų ir kitų SSRS respublikų.

Vilniaus lenkų perkėlimo akcija vyko aukščiausios SSRS valdžios iniciatyva. Tokia idėja pasirodė jau 1943 m. Teherano konferencijos metu, diskutuojant dėl būsimų Sovietų Sąjungos rytinių sienų.

„Buvo nuspręsta, kad iš buvusių lenkiškų teritorijų, atitekusių SSRS, lenkų tautybės asmenys turės būti perkelti į naujoje geografinėje erdvėje atsikursiančią Lenkiją. Taigi iš Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos turėjo persikelti šimtai tūkstančių asmenų“, – pasakojo V.Stravinskienė.

Šis planas pradėtas realizuoti 1944 m. rudenį, jo pikas buvo 1945–1946 m. pirmoji pusė. Minėto proceso sudėtinė dalis buvo Vilniaus lenkų perkėlimas iš sovietinės Lietuvos į komunistinę Lenkiją akcija.

„Nors pagal oficialius susitarimus ši akcija turėjo vykti laisvanoriško apsisprendimo principu, realiai vyko didesnės ar mažesnės prievartos sąlygomis“, – teigė V.Stravinskienė.

Pasak V.Stravinskienės, lenkai išvykti į Lenkiją iš Vilniaus registravosi masiškai. Tačiau tokią gausią registraciją dažniausiai lėmė ne noras realiai išvykti, o noras pademonstruoti miesto lenkiškumą bei puoselėta viltis, kad Vilnius, įvertinus, kokia yra reali miesto demografinė padėtis, bus perduotas Lenkijai.

Bet faktiškai kraustytis iš Vilniaus lenkai vengė, dauguma jų, nors iš užsiregistravo. persikėlimo akciją boikotavo. Iki 1945 m. birželio išvyko tik trečdalis užsiregistravusių.

Galiausiai, siekdama palaužti pasipriešinimą, sovietinė valdžia ėmėsi spaudimo ir prievartos.

Prasidėjo užsiregistravusių, bet neišvykusių asmenų areštai, butų tikrinimai ir t. t. Asmenims buvo įteikiamos pažymos apie privalomą išvykimą, nurodoma, kad jei asmuo neišvyks iš Vilniaus, jam gresia baudžiamoji atsakomybė.

Tai boikotą palaužė ir lenkai masiškai pajudėjo iš Vilniaus. Daug jų baiminosi, kad jei neišvyks į Lenkiją, bus ištremti į Rytus.

Pasak V.Stravinskienės, 1945–1946 m. iš miesto išvyko nuo 90 tūkst. (akciją vykdžiusių lietuvių pareigūnų duomenimis) iki 110 tūkst. (Lenkijos atstovų skaičiavimais) asmenų. Pirmiausia išvyko labiausiai antisovietiškai nusiteikę žmonės, t.y. lenkų inteligentija.

Iš visos tuometinės Lietuvos teritorijos 1945–1947 m. išvyko maždaug 175 tūkst. asmenų, iš kurių apie 170 tūkst. – lenkai.

Tai buvo pirmoji lenkų išvykimo iš Vilniaus banga. Antroji, mažesnė, vyko 1955-1959 m.

Po J.Stalino mirties prasidėjusi politinė liberalizacija lėmė, kad Lenkijos komunistams inicijavus buvo atnaujinta lenkų migracijos iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją akcija. Šia akcija galėjo pasinaudoti iki 1939 m. Lenkijos pilietybę turėję lenkai ir jų palikuonys, taip pat buvę Lenkijos piliečiai žydai su šeimomis.

Akciją pirmiausia inicijuota dėl SSRS lageriuose kalėjusių lenkų grąžinimo, bet 1957 m. jos veikimo ribos išplėstos kad apimtų Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje gyvenusius lenkus.

Šios akcijos metu iš Vilniaus išvyko 10–12 tūkst. lenkų. Iš visos Lietuvos 1955–1959 m. išvažiavo per 50 tūkst. asmenų.

Lietuviai neskuba į Vilnių

Išvykusius lenkus kažkas turėjo pakeisti. Dar tik prasidėjus lenkų perkėlimo iš Vilniaus į Lenkiją akcijai, LSSR partinė administracinė valdžia susirūpino naujos darbo jėgos paieškos klausimu.

1945 m. vasarį buvo priimtas specialus nutarimas dėl Vilniaus aprūpinimo darbo jėga. Iš pradžių vuvo planuota, kad reikiamus kadrus pavyks surinkti kitose Lietuvos apskrityse. Likusiose Lietuvos apskrityse mobilizuoti planuota 30 tūkst. asmenų.

Prasidėjo lietuvių perkėlimo į Vilnių kampanija. Aukščiausi sovietinės valdžios pareigūnai ragino lietuvius iš kitų miestų ir kaimų keltis į Vilnių. Spaudoje platinta daug raginimų keltis sostinėn, žadėta naujakurius aprūpinti gyvenamuoju plotu, į laikraščius įdėtos „naujųjų vilniečių“ nuotraukos su motyvuojančiais pasisakymais.

Tačiau, pažymi V.Stravinskienė, šio plano nesisekė realizuoti. Gyventojai iš lietuviškų kaimų į karo apgriautą, alkaną, svetimtaučių dominuojamą Vilniaus miestą nesiveržė.

„Prastos socialinės sąlygos mieste, tokios kaip gyvenimas nešvariuose bendrabučiuose, pagal maisto korteles, vėluojant atlyginimams, dominuojant rusų ir lenkų kalboms, buvo nelabai viliojanti perspektyva ir mažino naujųjų vilniečių gretas. Taigi pirminis planas pritraukti lietuvius į Vilnių žlugo“, - sakė V.Stravinskienė.

Maskvai sankcionavus 1945 m. balandį buvo priimtas pakoreguotas planas, pagal kurį į miestą turėjo būti sutelkta apie 12 tūkst. darbuotojų. Tačiau ir jo realizuoti nepavyko. Tuo metu į miestą atvyko tik keletas tūkstančių lietuvių.

Taip realybė pakoregavo dalies LSSR partinės administracinės valdžios atstovų siekį išspręsti nacionalinės lietuvių ir lenkų priešpriešos klausimą ir Vilniuje greitai sutelkti kuo daugiau lietuvių.

„Rinkdamiesi tarp alternatyvų paklusti sovietinei valdžiai ir vykti dirbti į Vilnių ar gyventi patogiau savo ūkiuose lietuviai dažniau rinkosi antrąją alternatyvą. Šiuo atveju lietuvių racionalumas nugalėjo“, - sakė V.Stravinskienė.

Į Vilnių plūsta kitataučiai

Lietuviams numatytą vietą sostinėje užėmė atvykėliai iš kitų sovietinių regionų. Daug „naujųjų vilniečių“ į miestą atvyko ne iš lietuviškų kaimų, o iš kitų SSRS respublikų, daugiausia Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.

„Tai vyko vykdant neviešinamą darbuotojų paieškos akciją. Nemažą dalį Vilniaus įmonių vadovybių sudarė iš kitų sovietinių respublikų komandiruoti į vadovaujančius postus darbuotojai. Jie sau pavaldžių darbininkų ieškojo regionuose, iš kurių buvo atvykę patys, t.y. Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos. Į ten vyko darbininkų „verbuotojai“, kurie grįždavo su kelių dešimčių darbuotojų grupėmis“, – pasakojo V.Stravinskienė.

Be to, pabrėžė ji, į tam tikras veiklos sritis, tokias kaip geležinkeliai, vidaus, saugumo struktūros, buvo atkomandiruota nemažai naujų kadrų.

Darbuotojų gretas didino ir demobilizacija iš Raudonosios armijos gretų 1945-1946 m.

„Greitai sulietuvinti Vilniaus nebuvo jokių objektyvių galimybių. Be to, valdžia siekė miestą „aplietuvinti“, bet ir išsaugoti daugiataučio miesto statusą. Todėl nieko nuostabaus, kad dar 1951 m. 75 proc. vilniečių buvo ne lietuviai“, – sakė V.Stravinskienė.

1959 m., SSRS gyventojų surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno apie 236 tūkst. gyventojų. Iš jų apie 79,4 tūkst. gyventojų (33,6 proc.) buvo lietuviai, 69,4 tūkst. (29,5 proc.) – rusai, 47,2 tūkst. (20 proc.) – lenkai, 16,3 tūkst. (7 proc.) – žydai, likusią dalį sudarė kitų tautybių asmenys.

Beje, 1959 m. gyventojų skaičius Vilniuje ir Kaune dar beveik nesiskyrė. Vilniuje gyveno apie 236 tūkst. gyventojų, Kaune – apie 219 tūkst. O štai 1949 m. Kauno gyventojų skaičius netgi lenkė Vilniaus.

Vilnius auga toliau

Pasak istorikės, tai, kad Vilnius ilgainiui augdamas tapo vis lietuviškesnis, daugiausia nulėmė ne valdžios sprendimai, o objektyvūs veiksniai – įvairių įstaigų koncentracija mieste, pramonės plėtra. Dėl šių veiksnių gyventojai iš kitų Lietuvos miestų ir kaimų į Vilnių kraustytis siekė patys.

Vilniaus krašto atveju, kur šie veiksniai nebuvo aktualūs, lituanizacija apskritai vyko labai lėtai.

V.Stravinskienės teigimu, intensyvus migracijos į Vilnių etapas buvo susijęs ir su kolektyvizacija Lietuvoje. 1949 m. pradėjus masiškai kurti kolūkius, kaimo gyventojai, ypač jaunimas, stengėsi ištrūkti ir įsikurti miestuose. Tuomet patrauklus pasirodė Vilnius. Dėl to gerokai šoktelėjo vilniečių skaičius – per 30 tūkst. nuo 1950 iki 1951 m.

Tačiau į konkurencinę kovą dėl geresnio gyvenimo Vilniuje įsijungė ne tik žemaičiai, suvalkiečiai, aukštaičiai ar dzūkai, bet ir Rusijos ir Baltarusijos gyventojai. Vien 1951 m. Vilniuje įsikūrė per 1,1 tūkst. Baltarusijos gyventojų. 1954 m. tokių asmenų buvo apie 2 tūkst.

Trečias intensyvus Vilniaus demografinės plėtros etapas, pasak V.Stravinskienės, buvo 7-8 dešimtmečiai, kai vyko intensyvi pramonės plėtra mieste, formavosi daugiatūkstantiniai daugiataučiai darbo kolektyvai.

Aukštųjų ir specialiųjų mokyklų koncentracija Vilniuje taip pat buvo traukos į miestą objektas, nes į tokias mokyklas traukė lietuvių jaunimas iš įvairių Lietuvos kampelių. Prie jų jungėsi iš lenkų jaunimas iš Baltarusijos, Ukrainos ir t. t.

Taip Vilnius nuo maždaug 120 tūkst. gyventojų turėjusio miesto 1945 m. išaugo iki 577 tūkst. asmenų skaičiavusio didmiesčio 1989 m.

Taigi, gyventojų skaičius Vilniuje per sovietmetį išaugo maždaug 457 tūkst. Esminiai Vilniaus demografinės plėtros veiksniai, pasak V.Stravinskienės, buvo du – mechaninis prieaugis, tai yra migracija, ir natūralusis prieaugis, tai yra gimimo ir mirčių santykis.

Apie 160 tūkst. gyventojų vilniečių skaičius išaugo dėl natūralaus prieaugio, apie 20 tūkst. priemiestinių sostinės kaimų gyventojų tapo miestiečiais po sprendimo prijungti jų vietoves prie Vilniaus. Na, o likusią gyventojų skaičiaus augimo dalį lėmė nenutrūkstanti migracija į Vilnių.

1989 m. apie 291,5 tūkst. (50,5 proc.) miesto gyventojų sudarė lietuviai, tad lietuviai Vilniuje pirmąkart sudarė daugumą. Tačiau mieste, lyginant su 1959 m., padaugėjo ir rusų bei lenkų. Rusų Vilniuje 1989 m. gyveno 116,6 tūkst., jie sudarė 20,2 proc. miesto gyventojų, o lenkų – 108,2 tūkst., jie sudarė 18,8 proc. miesto gyventojų.

„Pokario metais išvykusiųjų lenkų vietą mieste užėmė ne tik rusai, lietuviai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai, bet ir... lenkai. Pvz., 1958 m. iš Vilniaus į Lenkiją išvažiavo per 3,1 tūkst. lenkų, tuo pat metu į čia atvyko apie 1,4 tūkst. lenkų. O, pavyzdžiui, 1980 m. lenkų mechaninis prieaugis Vilniuje buvo 1620 asmenų. Jie atvyko ne tik iš Rytų Lietuvos, bet ir Baltarusijos ir kitų sovietinių regionų“, - atkreipė dėmesį V.Stravinskienė.

1989 m., lyginant su 1959 m., sumažėjo žydų – jų beliko apie 9,1 tūkst., nes didelė dalis žydų sulaukę galimybės emigravo į Izraelį. Padaugėjo kitų tautybių gyventojų kartu sudėjus – nuo 23,8 tūkst. iki 51,3 tūkst.