Gimė 1875 m. kovo mėn. 22 d. Rokaičiuose, Pakalnės aps., Mažojoje Lietuvoje
Gyveno Rokaičiuose, Tilžėje, Klaipėdoje
Mirė 1945 m., Vokietijoje (?)
Morta Zauniūtė – užmirštoji lietuviškos spaudos devyndarbė ir silpnųjų rėmėja
Morta užaugo net devynių vaikų šeimoje (6 dukterys, 3 sūnūs). Zaunių, įsikūrusių netoli Tilžės, Rokaičių ūkyje, namai buvo tikras talentų židinys. Mortos tėvas Dovas Zaunius, matyt, labiausiai ir pastūmėjęs ją kultūrinės veiklos link, buvo „Birutės“ draugijos pirmininkas, bibliotekininkas, „Varpo“ leidimo komiteto iždininkas. Mortos sesuo Augustė tapo pirmąja Lietuvos moterimi, kuri įgijo mediko diplomą, o brolis Dovas, užsienyje baigęs mokslus, tapo nepriklausomos Lietuvos diplomatu ir užsienio reikalų ministru.
Zauniai ir vietinės bendruomenės, ir už jos ribų, buvo laikomi šviesuoliais. Sunkiu metu jie priglausdavo vokiečių ir rusų persekiojamus žmones. Panašu, kad iš šeimos vertybių Mortos viduje radosi noras padėti silpnesniam, stoti į persekiojamųjų pusę. Nors studijų Mortai per gyvenimą taip ir neteko patirti, ji į Lietuvos visuomeninį gyvenimą įsiliejo kaip neatsiejama kultūrinės plėtros dalis.
Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotoja, bibliografė, save vadinusi „knygininke“, anuomet rašė – „per rašliavą vienat tikt galima tautą į garbę iškelti“. Ir savo žodžių, pasižadėjimų ir tikslų ji laikėsi iki pat gyvenimo galo, nepaisant to, kad kartais tai jai buvo visiškai nepalanku, o istorijos tėkmėje jos vardas liko beveik užmirštas.
Lietuviškos spaudos pilkasis kardinolas
Kaip vieną pirmųjų M.Zauniūtės didesnių darbų Lietuvos labui galima įvardyti jos dalyvavimą pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1900 m.). Parodos komitete dirbo merginos tėvas Dovas, bet visus eksponatus rinko, kaupė, registravo, siuntė į reikiamus taškus ir t.t. pati Morta. Būtent minėtoje parodoje dėl to buvo galima pamatyti įvairiausių lietuviškų lobynų – nuo K.Sirvydo „Punktai sakymų...“, tuometės periodinės spaudos iki kanklių ir unikalaus dizaino austų lietuviškų juostų. Tuo metu daugelio buvo šnekama, kad jeigu ne Morta, toje parodoje lietuviai, matyt, „vietos nebūtų turėję“.
Ne mažiau svarbus yra Mortos, kaip bibliografės, indėlis. Ji prisidėjo prie bene pirmųjų lietuviško bibliografinio darbo bandymų. Dar 1900-aisiais mergina kartu su J.Vanagaičiu parengė „Kataliogą lietuviškų knygų su gotiškomis litaromis“. Čia Morta pasistengė kaip reikiant – per labai trumpą laikotarpį ji surinko net 400 spaudos draudimo metų knygų ir dešimtis laikraščių. Išsiuntus registruotą sąsiuvinį į JAV, jį suredagavo ir išleido J.Žilius-Jonila. Be šių lietuviškos spaudos katalogų Morta sudarė dar ne vieną, tai buvo itin svarbu lietuviškos spaudos draudimo metais.
Vis dėlto bene labiausiai neįvertintas liko M.Zauniūtės netiesioginis darbas su spauda. Mirus V.Kudirkai, 1900–1905 m. ji tapo „Varpo“, „Ūkininko“ ir „Naujienų“ redakcijų administratore. Vėliau pradėjo tvarkyti socialdemokratų laikraščio „Darbininkų balsas“ praktinius reikalus. Lakstymas, skubėjimas, organizavimas, sąskaitos ir derybos – toks nuolatinis darbas Mortą privedė prie to, jog ji vos „ant kojų laikėsi“. Norėjusi įgyti aukštąjį išsilavinimą, mergina šią mintį atidėjo, mat galvojo, kad jos, kaip uolios darbininkės, nebus kam pakeisti. Matyt, ir nebūtų buvę tokio idėjiško darboholiko.
Knygynas Tilžėje
Didžiulę svarbą lietuviškos spaudos istorijoje (ypač lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu) įgijo M.Zauniūtės įsteigtas knygynas Tilžėje (1902 m.). Tiesa, tokią mintį pametėjo jos tuometis sužadėtinis, knygnešys ir spaudos darbuotojas Petras Mikolainis.
Apie Tilžės knygyno reikšmę galima spręsti iš jo prekių, tarp kurių buvo ir užsienio (L.Tolstojaus, F.Schillerio), ir lietuviškos klasikos knygų (Donelaičio „Metai“, Maironio, S.Daukanto, M.Valančiaus ir kitų knygų) bei svarbiausių tuomečių lietuviškų laikraščių, sulaukusių susidomėjimo ne tik iš knygnešių, užsienio lietuvių, bet ir iš užsienio įstaigų.
Vis dėlto tokius darbus buvo sunku dirbti ne tik fiziškai, bet ir finansiškai. Vienu metu dėl knygų spausdinimo ir knygnešių skolų M.Zauniūtės turtas net buvo išparduodamas varžytinėse. Tačiau palaikymo Morta gaudavo – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ji turėjo rėmėjų, kurių aukas tekdavo registruoti, sumuoti ir skaičiuoti pačiai moteriai.
Tokia darbų rutina pradėjo trukdyti tiek fizinei, tiek, manoma, ir psichinei Mortos sveikatai. Laiške spaustuvininkui M.Jankui moteris rašė, jog jos sveikata yra pašlijus. Ji kukliai užsiminė, kad tokiam darbymety nesinori sirgti, mat jai vietininko – nėra. Anot jos, tai buvo dar viena priežastis, „baisiai gadinusi nervus“.
Meilė, užgožta dvasinės krizės ir darbų su spauda
Įdomi ir kiek liūdnoka buvo knygnešio P.Mikolainio ir M.Zauniūtės meilės istorija. Tiesa, net apie Mortos charakterio ypatybes daugiausia galime spręsti būtent iš jos sužadėtinio laiškų, nes pačios Mortos rašytieji yra saugomi JAV, daugiausia – privačiuose fonduose.
Tad kas suvedė Mortą ir Petrą? Pasklidus gandams, jog knygnešys P.Mikolainis esąs nepatikimas, esą jis šnipas iš Rusijos, šiam teko slapstytis. Kaip anuomet rašė Petras, jį itin draugiškai priėmė Zauniai Rokaičiuose. Tiesa, vyras tada neparašęs apie savo sužieduotuves su Morta.
Kiek vėliau jis padavė prašymą JAV pilietybei gauti. Svajojęs Tilžėje įsteigti knygyną, 1901 m. jis čia grįžo. Vis dėlto policija suuodė buvusį bėglį, o dabar dar ir besivadinantį „kitu vardu“. Tad Petras grįžo į JAV ir čia pasiliko visiems laikams.
Čia abiejų sužadėtinių tikslai susijungė – kaip atsiminimuose rašė P.Mikolainis, įsteigdama knygyną Morta „suvaidino labai svarbią rolę mūsų tautos atsigavimo istorijoje“. Tiesa, dėl to paties knygyno poroje rasdavosi ginčų – manoma, jog Morta piktinosi, esą, P.Mikolainis nelaiko jos lygiaverte savininke, tik samdine.
Rodos, Petras šią problemą bandęs spręsti. Kad įtiktų feministinių pažiūrų Mortai, jis dažnai laiškuose į ją kreipdavosi „miela drauge“. Ir paaiškindavo – esą taip rašo dėl to, kad laiko ją lygiaverte. „Sename gyvenime vyras paprastai skaitosi pačios valdininku, naujame gi draugu ir sau lygiu“, – M.Zauniūtei rašė jis.
P.Mikolainis ne kartą kvietė Mortą į JAV – siūlė čia mokytis, net finansinės paramos. Tačiau Morta, prisirišusi prie darbų Lietuvoje, niekaip neišvykdavo. Net gimtinėje atsiradus daugiau knygynų, net tada, kai situacija su spauda išties pagerėjo, ji tiesiog negalėjo palikti visko, ką iki tol buvo padariusi. Matyt, jautėsi nebereikalinga. Drauge buvo kalbama, kad tuo metu ją kankino dvasinė krizė, depresija. Manoma, kad vienu metu ji Petrui užsiminus apie savižudybę, nuo kurios jis ją bandė smarkiai atkalbinėti.
Sužadėtinių laiškai per metus kito. Iš pradžių palaikę mielą toną, siuntę vienas kitam dovanas (štai Petras Mortai siuntė žiedų, o ši jam gimtadienio proga – rūtos šakelių ir gintarų),. Morta niekaip neatvyko į Ameriką, nors Petras jos laukė, kaupdamas atostogas laiką praleisti su mylimąja. Rodos, Mortai krisdavo į akis tai, kad Petras ją neva laiko žemesne už jį, ne taip, kaip moteris pati suprato šeimą. Taip pat Mortai niekaip nesinorėjo apleisti darbų. Išsiskyrė mylimieji apie 1909-us metus.
Pažinoję Mortą teigė, kad iki pat gyvenimo galo ji ant kaklo nešiojo grandinėlę su žiedu. Manoma, kad tai buvęs Petro siųstas sužadėtuvių žiedas.
Tolimesnis Mortos gyvenimas Lietuvoje
Maždaug XX a. antrojo dešimtmečio pradžioje Morta vėl apsigyveno Rokaičiuose, o vėliau jai teko apleisti Tilžės apylinkes. Ilgai rėmusi socialdemokratų, kairiųjų judėjimą, ji buvo beveik išguita iš gyvenvietės, mat ten įsigalėjo naciai.
1930 m. ji persikėlė į Klaipėdą ir padėjo seseriai Augustei gydytojaujant. Nuo 1935 m. spalio 1 d. gavo valstybinę 100 litų pensiją – tai tuo metu buvo didelis įvertinimas. 1944 m. Morta išvyko ir iš Klaipėdos krašto, nes artėjant frontui vokiečiai liepė evakuotis. Toliau jos kelyje – vien kraustymasis, ėjimas ir bėgimas. 1945 m. iš Klaipėdos ji traukėsi į Vokietiją. Kur, kada ir kaip mirė, nežinoma. Tiesa, manoma, kad Morta mirė 1945 m. Vokietijoje (o galbūt ir Karaliaučiuje, tai nėra žinoma), išsekusi nuo bado, o galbūt net ir nuo lagerio kančių.